Domisi ir pulkeliai paauglių
Danutės gatvėje, tarp daugiabučių suspaustame kukliame mūrinuke, jau dešimtmetį gyvuoja 86 metų tautodailininkės Irenos Šaduikytės paveikslų galerija.
Dviejuose mansardos kambariuose sukabinta per 200 aliejumi tapytų darbų. Aplankyti galeriją gali visi, kas tik nori. Šeimininkei smagu ir šiek tiek keista, kad pažiūrėti jos paveikslų ateina būreliai paauglių iš kaimyninių namų.
„Visada maniau, kad stilius, kuriuo tapau, patinka tik vyresnio amžiaus žmonėms“, – šypsosi ji.
Liūdesio į savo paveikslus neperkėlė
Apžiūrėti parodą gerokai užtrunka. Paveikslai sukabinti rėmas prie rėmo, visiškai nelikę laisvo sienų ploto.
Nekaba nė vienas niūrus darbas, tautodailininkė nemėgsta vaizdų su pesimistinėmis nuotaikomis, tai, ką tapo, turi džiuginti ją pačią ir žiūrovą.
Moteris neseniai palaidojo 65 metų vienturtį sūnų, skaudžiai išgyveno dėl netikėtos jo mirties, tačiau į kūrybą liūdesio neperkėlė, paveikslus ir toliau tapo šviesius.
Žydintys sodai, vešlia žaluma lapojantys medžiai, šviesos nutviekstos miško laukymės, per vaizdingas vietoves vinguriuojantys upeliai ir smėlėti keliai, visos mūsų miesto ir tėviškės bažnyčios.
Gausu įvairiausių natiurmortų. Gėlėms I.Šaduikytė skiria ypatingą dėmesį. Jei gauna dovanų žiedą ar puokštę, išėjus svečiui tuojau pat traukia dažus ir skrupulingai tapo tą grožį. Stengiasi nupiešti ir kiekvieną kieme išsiskleidusį žiedą, ir visus už miesto esančio sodo žyduolius. Kai pritrūksta gėlių savam darželyje, eina tapyti grožio į draugių kiemus.
Ekspozicija turėtų dar pasipildyti bent penkiasdešimčia kūrinių.
Moteris rodo po darbastaliu sudėtą pluoštą eskizų, kurie pamažiukais virs spalvingais gamtos vaizdais ir natiurmortais.
„Dažniausiai tapau iš atminties, nebūtinai lygiai taip, kaip kažkada mačiau, vaizdą sudėlioju kaip man patinka, gal net gražiau nei buvo“, – sako pašnekovė.
Jau paauglė – puiki siuvėja
„Prie raudonosios bažnyčios ilgai stovėjau ir žiūrėjau, kad įsidėmėčiau kiekvieną detalę. Katedrą paišiau žiūrėdama pro kambario langą, arklys man papozavo, kai dviračiu važiavau į sodą“, – aiškina paveikslus.
Rodo paveikslą ir su trimis žydinčiais vaismedžiais, už jų matyti namo stogas, o tolėliau ir miškas.
„Čia mano tėviškė, Lukštų kaimas. Aš mužikė iš pakrūmės“, – linksmai porina iš Rokiškio krašto kilusi moteris.
Jos kūrybinis stažas – tik 21 metai, piešti pradėjo sulaukusi 65-erių.
I.Šaduikytės tikroji profesija – chorvedė ir muzikos mokytoja, o tėviškėje ir Panevėžyje ji dar žinoma kaip puiki siuvėja.
Gausios šeimos vaikas siūti išmoko paauglystėje, būdama 16-os jau gebėjo pasiūti suknias, paltus, kelnes. Prie siuvinių sėdo su dideliu malonumu, galėjo ir pernakt neiti gulti, kad tik klientui įtiktų.
Baigusi Panevėžio muzikos konservatoriją ji tėviškėje kurį laiką mokytojavo ir vadovavo įvairiems kaimų ansambliams, grojo akordeonu.
„Dirbau dideliu krūviu, nuolat lėkiau dviračiu iš vieno kaimo į kitą, galop pertempiau visam laikui balso stygas“, – paaiškina, kodėl vėliau nebegalėjo dirbti pagal profesiją.
Su motina ir sūnum atsikrausčiusi į Panevėžį ji karjeros nebedarė – iki pat pensijos dirbo konservatorijos bendrabučio auklėtoja.
Iki šiol nežino, iš kur tas pašaukimas
„Net negaliu paaiškinti, kodėl kilo noras piešti. Niekada to nebuvau dariusi, visiškai nieko neišmaniau nei apie piešimą, nei apie tapybą, nežinojau nei kaip dažus skiesti, nei kad pagrindą gruntuoti reikia. Tas poreikis atsirado tarsi iš niekur“, – sako moteris.
Prieš imantis teptukų ji kelerius metus slaugė sunkiai sergančią mamą. Kai liko viena, tada ir apsisprendė.
„Kai pasakiau, kad tapysiu paveikslus, broliai juokėsi, kaipgi aš to imsiuosi jokių dailės mokslų nebaigusi“, – prisimena.
Užsirašyti į dailės būrelį nebandė, viską norėjo atrasti pati, o ir laiko gaila vaikščioti į užsiėmimus. Specialybės knygų išsinešti neleido, tad sėdėdavo skaitykloje ir konspektuodavo tapybos pradmenis.
„Aliejus – dėkinga medžiaga, bet kada gali pataisyti, uždažyt ir piešti iš naujo“, – aiškina, kodėl pasirinko solidžius dažus.
Pradėjo kopijuodama paveikslėlius, bet greit liovėsi, pati ėmė darytis eskizus ir piešti iš natūros.
Rodo visur, kur tik kviečia
Kaskart važiuodama užmiestin į sodą moteris būtinai vežasi ir tapybos reikmenis.
„Padirbu iki pietų, kol pavargstu, tada sėdu tapyti“, – sako ji.
Kūryba einasi kaip iš pypkės. Tiksliai neskaičiavo, kiek paveikslų į pasaulį paleido, bet patikina, jog antra tiek, kiek eksponuojama mansardoje, pas žmones iškeliavo dovanomis.
I.Šaduikytė jau yra surengusi 23 personalines parodas.
„Paveikslus vežu visur, kur tik kviečia, man negaila“, – sako ji.
Broliai, netikėję, kad kas nors išeis iš pensinio amžiaus sesers užmojo piešti, dabar džiaugiasi jos sėkme.
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Šaduikytė kaip mielą jaunystės prisiminimą nutapė savo gimtojo Lukštų kaimo akmeninę bažnytėlę.
2. 3. 4. 5. Gavusi puokštę dovanų, tautodailininkė tuoj griebia teptukus ir ją nutapo.
6. Namo antro aukšto kambarius I.Šaduikytė paskyrė paveikslams, atidarė visiems norintiems nemokamai lankomą savo kūrinių galeriją.
7. 8. 9. Mėgstamiausia tapytojos tema – gamtos vaizdai, juos tapo iš prisiminimų.
A.Švelnos nuotraukos
