Kai tema apie šunis, jų mitybos įpročius bei senatvines keturkojų problemas išsemiama, persimetam prie paskutinių kelionių aptarimo.
„Nulėkėm penkiom dienom į Stambulą. Šiluma, aišku, nepasilepinsi, bet pasisemti kultūros oras pats tas. Išlandžiojom senamiesčio gatveles, aplankėm Azijos perlus – Šv. Sofijos soborą ir Mėlynąją mečetę, gavom bilietus ir į retai turistus beįsileidžiančią, požemiuose po centrine aikšte plytinčią anuometinio Konstantinopolio vandens saugyklą – Bazilikos cisterną, nuo ryto iki vakaro klaidžiojom po Topkapi rūmus. O jau turkų ir islamo meno muziejuje koks senųjų kilimų grožis, akių atplėšt negalėjau“, – tarsi priešais tebematydama tas grožybes porina kerpamoji.
Kirpėja teiraujasi, o ką gardaus valgė, kokių gėrybių prisipirko? Juk turkiškai tekstilei kokybe nėr lygių, o Stambulo senamiestyje prisėdęs pavakarieniauti gali neišeiti iki paryčių: toks įvairus meniu ir tokie įkalbėjimo meistrai tie juodbruvi padavėjai. Pati prieš Kalėdas ten maloninosi.
„Na, taip, pirmą vakarą senamiesčio restoranėlyje šio bei to prisiragavom, bet kitais vakarais valgėme viešbučio bare, tamsiu paros metu nebesinorėjo niekur toliau kojos kelti“, – taria klientė.
„O ko taip? Persivalgėt ar persigėrėt?“ – draugiškai juokiasi kirpėja.
„Kaip čia pasakius: maistui priekaištų neturiu, bet publika… Suvirto būrys jaunų vyrų prašaudytom galvom…“ – pasakoja apie neįtikėtiną situaciją.
Visos choru klausiam, kaip tai prašaudytom galvom? Ką, Stambule riaušės ar kokie susirėmimai?
Keliautoja tikslina detales: nežinia, kas ten jiems nutikę, bet tie barzdoti juodaakiai pečiuiti jaunuoliai atrodė bauginančiai. Vienų galvos apibintuotos, per tvarsčius, lyg kulkų vietose, prasisunkęs kraujas, vienam kažkoks skystis dar tekėjo per kaklą, tarsi būtų ką tik iš operacinės pabėgęs. Kiti vietoj tvarsčių mūvėjo baltas kepuraites, aiškiai medicinines, nes ir per jas vietomis sunkėsi kažkokie kūno syvai.
„Man kąsnis gerklėje įstrigo. Kas čia vyksta, jei vienoj vietoj tiek sužeistų? Vyras ramino: juk jie visi sveiki gyvi, užsisakė maisto, juokauja. Gal čia jų bernvakaris ar koks karnavalas? O gal dažasvydį žaidė ir neapskaičiavo smūgių?“ – pasakoja apie išgąsdinusį vaizdą.
Nebegalėjo ramiai nusėdėti šalia tų aptvarstytųjų būrio, galvoje sukosi mintys apie kažkokius pavojingus susirėmimus, apie ką turistas nė nenutuokia. Išsitempė vyrą dorai nepavalgiusį, atsikvėpė tik peržengusi viešbučio slenkstį.
Tiesa, kol yrėsi per dykinėtojų pulkus reklamomis apšviesta senamiesčio gatve, matė dar kelis tokius „sušaudytus“, kruvinais tvarsčiais ant galvų.
„Prieš tris dienas lagaminus išsikrovėm, bet dar nesuvirškinau, kas ten buvo ir ką mačiau. Pasaulio spauda apie jokius neramumus Stambule nerašo, gal ten kokie vietinių gaujų karai? Matyt, Turkiją teks išbraukti iš greitųjų kelionių sąrašo kaip nesaugią vietą“, – garsiai svarsto klientė.
Kirpėja užsikvatoja iki ašarų. Ir taria, kad pati tuos „sušaudytuosius“ taip pat matė ir netgi, profesinio intereso vedama, lankėsi klinikoje, kur tai daroma.
Pasirodo, Azijoje dabar ant bangos nauja mada, grožio procedūra – plaukų prišaudymas.
Pietiečiai gan anksti ima plikti, žiūrėk, vyras dar trisdešimties nesulaukęs, o viršugalvis šviečia. Grožio industrija pasiūlė naujovę – specialiu prietaisu kiekvienas plauko svogūnėlis tiesiog įšaunamas į paodį, procedūra atliekama sertifikuotoje medicinos klinikoje. Gijimas, aišku, ne momentinis.
„Ant tų tvarsčių ir baltų kepuraičių turėjai pastebėti klinikos logotipą. Procedūra brangi, ne kiekvienas gali tai sau leisti, tad dėvėti klinikos kepuraitę yra tarsi vyruko kokybės ženklas“, – kirpėja paaiškina apie naujausius vyrų madų vėjus Stambule.