„Vyliausi, kad esame neišskiriami, o į Rumuniją nuo karo pabėgusi sužadėtinė lauks manęs, tačiau po keturių mėnesių Alina pranešė, kad įsimylėjo vietinį vyriškį, su juo apsigyveno ir planuoja ištekėti“, – tai sakydamas 31 metų Igoris skausmingai kramtė lūpas.

Penktą karo mėnesį tokią žinią išgirdęs karys apkasuose norėjo nusišauti, tačiau nusiraminti padėjo pokalbis su bendražygiais, nemaža dalis kurių prisipažino išgyvenantys krizę su partnerėmis, o du kariai prisipažino netekę mylimų žmonų. Viena susirado naują partnerį Vokietijoje, o kita Ukrainoje.

Pirmąją karo dieną kijevietę sužadėtinę Igoris atsivežė pas seserį į kaimą Poltavos srityje, nes sostinei grėsė užėmimas. Alina primygtinai siūlė kartu vykti į toli nuo fronto esantį Lvovą ir ten ramiai sulaukti karo pabaigos.

Igoriui pareiškus, kad privalo vykti į frontą ginti tėvynės, sužadėtinė pyko, vadino jį nesubrendėliu, tačiau žadėjo būti ištikima ir laukti karo pabaigos Rumunijoje.

„Apie tai, kad Alina susidėjo su kitu, sužinojau iš savo sesers, nes pati ji nedrįso man to pasakyti. Nuo to laiko nebebendraujam, nors sesers ji kartais klausia, ar man viskas gerai“, – kalbėjo Igoris.

Sanitarui svarbiausia gelbėti sužeistuosius

41-ojoje mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Igoris Tymos slapyvardžiu eina fronto sanitaro pareigas. Prieš karą vaikinas dirbo restorane barmenu ir administratoriumi, o įstojęs į armiją buvo kelioms dienoms nusiųstas į medicininius mokymus ir tapo sanitaru.

Tyma neslėpė manantis, kad jam kol kas sekasi – neužlipo ant minos, nesužeidė skeveldra, nepataikė kulka, nors pats kone kasdien turi gelbėti tokias nelaimes patyrusius bendražygius.

„Per mūšius svarbiausia sustabdyti sužeistųjų kraujavimą ir organizuoti jų išgabenimą. Mašina į kovos vietą atvykti negali, nes dronas pastebėtų ir susprogdintų, tad tenka neštuvu sužeistąjį gabenti kelis kilometrus. Nunešus tolėliau sužeistąjį atidžiau apžiūriu, sutvarstau, tuomet transportuojam į medicinos punktą. Stengiamės išvežti ir žuvusiuosius, bet ne visada tai įmanoma. Ten, kur vyksta nesibaigiantys mūšiai, jų kūnai guli ilgus mėnesius“, – pasakojo sanitaras.

Po kontūzijų sutriko psichika

Igoris prisipažino tris kartus – Zoločeve, Iziume ir Kreminoje – patyręs kontūzijas, po to labai pykindavo, svaigdavo galva, vemdavo. Po paskutinės kontūzijos gydytojas nustatė potrauminį sindromą, išrašė raminamųjų ir nurodė, kas kiek laiko atvykti pasitikrinti.

„Kad mano psichikai nėra gerai supratau tada, kai psichologei ligoninėje paklausus „Kaip jaučiatės?“, nesusitvardžiau ir surikau: „Kaip gali jaustis žmogus, manęs, kad eina ginti šalį ir artimuosius, o iš tikrųjų artimiesiems pakenkęs!“

Vaikinas psichologei prisipažino jaučiantis ne tik graužatį dėl prarastos sužadėtinės, bet ir kaltę dėl staigios mamos mirties bei pablogėjusios sesers sveikatos.

„Mylimosios praradimas psichologiškai prislegia labiau už bendražygių žūtis, nes prie šių pripranti, jos neišvengiamos. Labai prislegia ir pranešimai apie namiškių mirtis, ypač jei įtari, kad galėjai prie to prisidėti, sukeldamas kasdienį nerimą. Vienas mūsiškių save irgi kaltina, kad tėvas per jį patyrė infarktą ir mirė“, – šnekėjo sanitaras.

Igorio mama nepriekaištavo vieninteliam sūnui dėl sprendimo vykti į frontą, tačiau labai išgyveno dėl jo, nesulaukdavusi skambučio naktį neužmigdavo.

„Kartą ji ant kojų sukėlė visą karinį komisariatą, nes dešimt dienų nepaskambinau. Tai buvo antras karo mėnuo – mus dislokavo Rusijos pasienyje, Udy gyvenvietėje, ir neleido naudotis telefonais, nes išgirdę ryšio signalą priešai iškart bombarduodavo“, – prisiminė vaikinas.

Galbūt dėl tokių išgyvenimų mamai atsinaujino onkologinė liga, ir praėjusių metų balandį ji mirė. Igoris tuo metu gulėjo ligoninėje, nes jam irgi atsinaujino auglys, kurį medikai buvo išoperavę prieš dešimt metų.

„Neurohibroma dešinėje rankoje atsinaujino galbūt dėl peršalimų apkasuose, jaučiu nuolatinius riešo skausmus, ranką sunkiai pakeliu, o trijų pirštų nebevaldau, tačiau iš armijos nepaleidžia, nes labai trūksta karių“, – sakė vaikinas.

„Susitaikiau su mintimi, kad galiu žūti, bet savo pasirinkimo nesigailiu, jei mirsiu, tai bus auka už tai, kad kariauti nebetektų sesers vaikams“, – atsisveikindamas pasakė Igoris ir paprašė stipriai nespausti skaudančio delno.

Žmonos meilė kariui neleidžia palūžti

Po kelių dienų turėjau gerokai pozityvesnį pokalbį su kitu kariu, taip pat atvykusiu patikrai į karo ligoninę. 95-osios pėstininkų brigados karys Aleksandras, slapyvardžiu Kunigaikštis, per pokalbį ėmė rodyti savo žmonos bei keturių dukterų nuotraukas ir neslėpė, kad fronto sunkumus labiausiai padeda atlaikyti šeimos palaikymas.

Aleksandras savanoriu į frontą išvyko dar 2014 metais, o 2016-aisiais Luhanske kovodamas su vietos separatistais buvo labai sunkiai sužeistas, daugiau kaip metus nepakilo iš ligoninės lovos.

„Su abiem kolegomis suspėjome iššokti iš degančios mašinos, bet tada šalia sprogo antras tanko sviedinys ir mus užvertė žemėmis, nedaug trūko, kad būčiau uždusęs, bet paskutiniu momentu pribėgę pėstininkai atkasė“, – prisiminė 46 metų vyriškis.

Pasidomėjus, kodėl pasirinko tokį slapyvardį, Aleksandras išsidavė, kad jo pavardė yra kilminga, žinoma iš istorijos vadovėlių, o Kunigaikščiu klasiokai jį praminė dar mokykloje. Pagal šeimos legendą, kažkuris iš protėvių buvo kilmingas lenkas ar lietuvis, bet nei tėvai, nei seneliai negarsėjo turtais ar pasiekimais, o Aleksandro šeima gyvena atokiame kaime Žitomiro regione ir puoselėja 22 hektarų ūkį.

„Sūnaus nepavyko susilaukti, o visos dukterys jau pilnametės. Vyriausioji neseniai pagimdė anūkę, tai kai atsiunčia mažylės nuotraukas, iš laimės susigraudinu. Jei atvirai, jėgų nepalūžti man suteikia būtent žinojimas, kad esu mylimas ir namuose labai laukiamas“, – kalbėjo karys.

Nepasiduoti įkvepia tikėjimas pergale

Aleksandras žmoną Nataliją įsimylėjo mokykloje ir iki dabar ja žavisi, net man rodydamas sutuoktinės nuotraukas retoriškai klausė: „Kaipgi galima tokios gražuolės nesiilgėti?“

„Sunkiomis nevilties bei nuovargio akimirkomis atsiverčiu telefone Natalijos nuotraukas, peržiūriu, išbučiuoju ir nusiraminu, atgaunu tikėjimą, kad viskas baigsis gerai“, – išsidavė Kunigaikštis.

Vyriškis manė, kad po patirtų sunkių sužeidimų kariauti nebeteks, bet pernai gavo šaukimą ir buvo paskirtas kovinės mašinos BMP vado pavaduotoju. Jis du kartus patyrė kontūziją, buvo sužeistas skeveldrų, o kartą vos nemirė nuo plaučių uždegimo.

„Tą kartą jaučiau, kad kankina ne vien kosulys ir gerklė, buvo blogai, dariausi vis silpnesnis, bet susiklostė tokia situacija, jog dvidešimt dienų teko ginti pozicijas nesulaukiant pakeitimo, ir nebuvo kas vaistų atveža. Į ligoninę buvau nugabentas jau beveik be sąmonės, bet pavyko išsikapanoti“, – sakė vyriškis.

„Fronte visi esam pervargę ir pikti ant Vakarų, kad mažai duoda ginkluotės. Esame pikti ir ant Kijevo, kad neišleidžia atostogų, tačiau nesitrauksime iš pozicijų ir kovosime tiek, kiek reikės, nes niekas kitas, tik mes patys, privalom apginti savo moteris ir vaikus, tėvus, žemę“, – kalbėjo Kunigaikštis.

Prierašas po nuotraukomis:

1. 2. Aleksandras ilgisi žmonos Natalijos ir teigia, kad jos meilė padeda ištverti fronto sunkumus. O ypač susigraudina žiūrėdamas į pirmosios anūkės nuotrauką. E.Butrimo nuotraukos