Dažams nutrupėjus – gražesnis
Vienoje iš judrių Biržų gatvių stovintis namas skiriasi nuo aplinkinių. Jis apkaltas bespalvėmis pusrasčių lentutėmis, nuo praeivių akių paslėptas vešlios žalumos.
Tokio pat stiliaus ir ūkinis pastatas, prie šio dera ir aukštai ant sienos prikaltas inkilas.
Dirbtuvės durys iki galo atlapos, bet viduj nieko nėra. Gyvenamojo namo durys nerakintos, per stiklą matyti, jog ir ten tuščia.
Kieme pašūkčiojus atskuba augintiniu vedina šeimininkė. Rudakailis Kukis mažas, bet loja už du didelius. Jis naujokas, neseniai parsivežtas iš vienos Vilniaus prieglaudos, gal dėl to itin aršiai gina naujuosius namus ir savo gelbėtoją.
Grožiuosi namo apdaila, o šeimininkė tarsteli, jog tuomet, kai jį pirko, pusrasčių lentelės buvo nudažytos. Dabartinę išvaizdą namas įgavo tuomet, kai dažai nutrupėjo. Iš naujo perdažyti nenori, tiesiog tam neteikia reikšmės, nes turi gausybę daug įdomesnės veiklos.
Pristatome ir jums namų šeimininkę – profesionalią keramikę bei dailės mokytoją Gražiną Visockienę.
Ją „pagauname“ paskutinę mokslo metų dieną, kol ji dar niekur neišvažiavusi.
Visai ant kamanių tako
Susėdame terasoje priešais dirbtuvę. Palei kojas zuja kamanės. Šeimininkė liepia nebijoti: jos gyvena pastato sienoje ir čia turi savo taką.
Aplinkui pilna visokio molinio grožio.
Indai, indeliai, koplytėlės, mažosios plastikos skulptūrėlės, ant jų nutūpę vabalai, mitinės būtybės, angelai – viskas sukurta lipdymo technika.
Mokslo metais dažniau lipdo namų virtuvėje nei dirbtuvėje, kur patalpa nešildoma. Čia kūrinius atneša tik išdegti.
Vaisingiausias kūrybinis etapas būna vasarą, kai važiuoja į stovyk-las ir plenerus.
Ką nulipdo, palieka džiūti, nedegto kūrinio transportuoti neišeina, vėliau grįžta išdegti.
„Lipdau iš šamoto, kartais dedu ir granito, toks darbas džiūva porą savaičių“, – paaiškina.
Namuose krosnis elektrinė, o stovyklose kūrinius išdega malkinėse kaitravietėse. Ką ištrauks iš elektrinės, visada aišku, o glazūrą laižantys gyvos ugnies liežuviai sukuria nenuspėjamų efektų.
Keramikė pasakoja, kad jau 20 metų kas vasarą važiuoja stovyk-lauti į Molėtų rajone, Bebrusų kaime, esantį tradicinių amatų centrą „Meniškas kaimas“, ten vyksta juodosios keramikos seminarai.
Lipdinių degimas vyksta beveik visą parą. Įdomiausias momentas – ištraukti iš krosnies ir pamatyti, ką ugnis padarė.
Ji nuolatinė plenerų dalyvė ir Ramygaloje, nes ten irgi renkasi molininkai, jiems stovyklas organizuoja keramikė Laima Kiškienė.
Tik plonų kojyčių nereikia
Menininkė savo auklėtiniams nesistengia įpiršti nusistovėjusių kūrybos klišių, ji vaikus moko išsireikšti savaip, prie kiekvieno stengiasi prieiti individualiai, neriboja nei dydžių, nei formų, neliepia įtilpti į taisyklių rėmus.
Žinoma, dirbant su moliu privalu išmanyti technologinius dalykus, nelipdyti paukščio ar kito gyvūno labai plonomis kojytėmis, nes jos nulūš, tad reikalauja, kad techninę abėcėlę visi gerai išmanytų.
„Esu savo vietoje. Tas darbas mokyti vaikus kūrybos man kaip pomėgis ir malonumas“, – džiaugiasi menininkė.
Jos lipdiniai kaskart nustebina polėkiu. Buičiai pritaikytas dubuo, dekoratyvi vaza ar ant besisukančio rato sutupdyti ir palubėj pakabinti moliniai paukščiukai turi ypatingo patrauklumo, kuriame matyti autorės rankos lengvumas, subtilus skonis ir ilgametis profesinis įgūdis.
Naujausi G.Visockienės darbai, kur keramika derinta su tapyba, šiuo metu eksponuojami žinomame Ukmergės rajono kultūros židinyje – Leonpolio dvare.
Užvėrusi K.Jakubėno muzikos mokyklos, kurioje dirba dailės mokytoja, duris keramikė atsiduos atostogų malonumams: pasileis per kūrybinius seminarus, stovyklas ir plenerus. Iš tų kūrinių gims naujos parodos.
Iš dviejų pati pabėgo
„Aš mūzų negaudau, įkvėpimo nelaukiu, paimu molį į rankas – ir kas nors pavyksta“, – šypsosi pašnekovė.
Ji niekaip neprisimena momento, kai molis ją sužavėjo, tokio tarsi ir nebūta.
Pati nustebo, kai klasės susitikime buvo išvynioti išsaugoti rašteliai, kuriuos visi parašė po abitūros egzaminų ir nurodė, kuo norėtų būti. Savam raštely ji buvo užrašiusi: noriu tapti keramike.
Mokykliniais metais gyveno Pasvalyje, kultūros namuose lankė menų būrelį, vedamą žinomos keramikės Nerutės Čiukšienės.
„Mes ten daugiau tapėm, nei lipdėm“, – šypsosi.
Po vidurinės išvažiavo į Kauno menų mokyklą mokytis dekoratorės amato, mūsų laikais ši specia-lybė vadintųsi grafinis dizainas. Mokėsi rašyti šriftu, kurti plakatus, apipavidalinti pakuotes.
Viskas patiko, bet nepatiko Kaunas, tad metė tą mokyklą ir išvažiavo į Vilnių. Įstojo į Vilniaus technologijos technikumą mokytis keramikos technologijų.
„Ten buvo fizika, chemija, matematika, po trijų mėnesių supratau, kad bus blogai, neišlaikysiu egzaminų, tad pati mečiau“, – dabar juokiasi iš jaunystės viražų.
Parvažiavo namo, pasiruošė stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją. Įstojo iš antro karto. Į keramiką. O ten viskas jai tiko, baigė bakalauro ir magistrantūros studijas.
Klebonas išvyko, neliko ir dailės parodų
„Biržuose gavau darbą, todėl čia su šeima ir atsidūrėm“, – paaiškina.
Pritapo.
Net 10 metų Biržų parke gyvavo G.Visockienės įsteigta vaikų meno galerija, joje nuolat buvo rodomi jaunosios kartos darbai.
Keramikė netrumpai bendradarbiavo su Pabiržės parapijos klebonu Vytautu Dageliu, nes parapijos namų salę jis buvo atidavęs moksleivių darbų parodoms.
Parodos Pabiržėje baigėsi, kai kleboną išsiuntė į Antazavę, parapijos namai dabar stovi užrakinti.
Penkti metai iš eilės pedagogė organizuoja tarptautinius keramikos konkursus, bendradarbiauja su latviais.
Vienu metu ji dar dirbo ir Biržų muziejuje „Sėla“, užsiėmė restauravimu. To ji mokėsi Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centre. Muziejuje dar rengė keramikos mokymus, su archeologe Roma Songailaite buvo sukūrusi edukacijos programą.
„Keramiką sendindavome ypatingu būdu: apdėję pjuvenomis degdavome geležiniuose kubiluose. Panašus efektas, kaip senovėje degant duobėse. Studijų laikais to išmokau per praktiką Estijoje“, – pasakoja.
Vis randa, ko pasimokyti
Namie ant sienos kabo paveikslas, o jį laiko melsvos molinės rankelės. Tai vienas iš naujesnių G.Visockienės kūrinių. Mat keramikė ėmė tapyti.
„Išėjo tapybos mokytojas, nebuvo kas dirba, perėmiau jo pamokas ir kažkaip pati užsikabinau. Visada norėjau piešti, bet nesiryžau, o čia pasitaikė proga“, – šypsosi rodydama naujoves.
Namuose yra ir sesers tapytų paveikslų. Ji architektė, gyvena sostinėje, laisvalaikiu piešia.
Visur pridėliota sausų augalų ir vytelių kompozicijų. Floristika – tai dar viena nauja sritis, kuria keramikė susidomėjo.
Prieš keletą metų į floristikos mokymus ją buvo nusivedusi bendradarbė, bet tęsti užsiėmimų tada ji neturėjo laiko. Dabar iš naujo ėmė mokytis žolynų komponavimo meno.
Saugo labai brangų piešinį
Klausiu, ką vaizduoja tamsia glazūra padengtas lipdinys, sudarytas iš mažyčių dubenėlių.
„Dalyvauju keramikos muziejaus įkūrėjo Vytauto Valiušo organizuojamuose „Unikalaus indo“ konkursuose“, – paaiškina.
Iš šviesaus indo traukiu kažkokius pailgus ir baltus daiktus. Sužinau, kad tai drugelių lėliukės. Molinės.
Pašnekovė sako negalinti keliais žodžiais apibūdinti savo kūrinių.
„Jokių nebūtų dalykų neprikuriu, neprifantazuoju kažko nežemiško, mano lipdiniai labiau buitiniai. Man lengviausia kurti, kai yra tema, tada lyg ir nereikia galvoti, rankos pačios žino, ką daryti“, – sako.
Durys į dirbtuvę plačios, geležinės ir aprūdijusios. Per visą aukštį ant jų – vaikiškas piešinys.
„Reikėtų duris keisti, bet negaliu, saugau dukros piešinį. Buvo penkerių, kai jį sukūrė man gimtadienio proga. Dabar dukrai jau 19, kaipgi liesi“, – aiškina.
Toji piešėja gabi menams, nuo penktos klasės išvažiavo į Vilniaus K.M.Čiurlionio menų mokyklą, po to baigė dizainą. O štai kita jau suaugusi atžala polinkio menams neturi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Keramikės G.Visockienės namas žavi natūralia medžio spalva, ir to, ką pati gamta sukūrė, šeimininkė nė negalvoja perdaryti.
2. 3. 4. Įvairios figūrėlės ir į paveikslą įkomponuotos molinės rankelės kurti su meile.
5. 6. G.Visockienės kūriniuose iš karto ir neįžvelgsi, kas tai, kai puodelis su kojytėm. Svarstai, ar tai tikrai indas, o apie mistinių būtybių paskirtį gali dar ilgiau spėlioti.
7. Dukters ant durų nupieštą sveikinimą mama saugo kaip brangiausią dovaną.
A.Švelnos nuotraukos
