Laimėjo medalį ir pakerėjo
Pasvalio rajono sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centro „Viltis“ lankytoja Raimonda Giedrytė pastaruoju metu jaučiasi tikra žvaigždė.
Ir ne veltui. Mergina su sporto meistrais Laura ir Gintaru Kazilioniais dalyvavo Belgijoje, Antverpeno mieste, vykusiame pasaulio para–karatė čempionate. Pasvalietė savo pasirodymu nustebino ne tik trenerius, bet ir pakerėjo čempionato teisėjus.
„Saulės dukra“ R.Giedrytė į Pasvalį parvežė pasaulio čempionės medalį. Lietuvoje su Dauno sindromu gimę žmonės vadinami saulės vaikais.
Tokius aukštus pasiekimus įvertino ir Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Į Vyriausybės rūmus buvo pakviesti šių metų Pasaulio para–karatė čempionate aukščiausias vietas pelnę Lietuvos karatė kyokushin klubo „Kamuido“ sportininkai bei jų treneriai Kazilioniai.
R.Giedrytė labai didžiuojasi iškovotu medaliu ir iš premjerės gauta tautine vėliava. Merginai labai patinka ir iš aplinkinių sulaukiamas dėmesys.
Pradėjo nuo nuotolinio būdo
Šia sporto šaka dabar 37 metų R.Giedrytė susidomėjo vos prieš keletą metų, per pandemiją. Tada buvo smarkiai ribojamas bendravimas ir centro lankytojams labai trūko veiklos.
„Kai per pandemiją treneriai Kazilioniai pasiūlė nuotoliniu būdu mokyti karatė kovos pratimų, nemanėme, kad viskas išaugs į rimtus pasirodymus. Iš pradžių meistrų parodytus pratimus atlikdavome tik savo malonumui, bet kai į centrą atvyko pats treneris ir atrinko gabiausias merginas vykti į Kaune vyksiančias varžybas, kineziterapeutė Vida Blantaitienė ėmėsi iniciatyvos – pagal trenerio rekomendacijas pradėjo ruošti merginas pasirodymui“, – pasakojo „Vilties“ centro darbuotoja Irena Gutauskienė.
Tąkart Kaune pasvalietėms sekėsi puikiai. Raimonda iškovojo pirmąją vietą, jos draugė liko antra. Pirmoji nuskinta pergalė ir sulauktas dėmesys R.Giedrytę paskatino dar įnirtingiau kibti į treniruotes.
Patarė nusileisti ir stovėti prie merginos kuo arčiau
R.Giedrytė yra labai nekantri, tad auklėtojos neskubėjo jai pranešti žinios, kad ji yra pakviesta dalyvauti Belgijoje rengiamame pasaulio čempionate. Apie būsimą skrydį lėktuvu ir laukiančias kovas jos auklėtinei pranešė tik išvykos išvakarėse.
„Raimonda – ne mano auklėtinė, bet jau daug metų mus sieja ypatingas ryšys. Mergina manimi labai pasitiki, todėl aš ir lydėjau ją į Belgiją“, – pasakojo I.Gutauskienė.
Ji paaiškino, kad šią negalią turintiems žmonėms labai svarbus artimojo buvimas šalia. Tad kai Raimonda su Lietuvos delegacija žygiavo garbės ratu ir nervingai pradėjo dairytis į šalis ieškodama savo bičiulės, trenerė I.Gutauskienei patarė iš tribūnos leistis žemyn ir stovėti netoliese, kad prieš pasirodymą Raimonda ją matytų.
Užsienio kalbos nemokėjimas Dauno sindromą turinčios pasvalietės svečioje šalyje visai netrikdė. Varžybų metu dalyviams riešinių nebuvo galima dėvėti, bet lietuvaitė vis tiek varžybų teisėjams įrodė, kad jos jai būtinos – mėlyna ir raudona. Dėvėdama jas Raimonda treniravosi namuose ir pagal spalvas buvo išmokusi, kokius judesius reikia atlikti.
Pinigines atvėrė tikrai ne visi
„Kai paskelbė, kad Raimonda iškovojo čempionės titulą, džiaugsmo neslėpėme ne tik mes, bet ir pati mergina. Ji taip kvatojo, kad net nepajėgė iškart užlipti ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio. Teisėjui teko čempionei padėti užlipti“, – įspūdžius iš čempionato prisiminė centro darbuotoja.
Tik I.Gutauskienės dėka Raimondai pavyko išvykti į pasaulio čempionatą. Moteriai reikėjo nueiti vargo kelius, kol pavyko surinkti kelionei reikalingus 1,2 tūkstančio eurų.
„Pasitaikė tokia proga, kad ir neįgali mergina galėjo dalyvauti užsienyje vyksiančiose varžybose. Norėjau, kad ji skleistų žinią apie neįgaliuosius bei garsintų Pasvalį. Iš pradžių maniau, kad užbėgsiu pas verslininkus ir greitai surinksiu reikiamą sumą, bet jau po pirmųjų apsilankymų supratau, kad didžiųjų įmonių vadovai abejingi neįgaliesiems ir jų siekiams. Kur kas nuoširdesni ir dosnesni buvo mažesnių įmonių savininkai“, – keliones po verslininkų kabinetus prisiminė pašnekovė.
Pasvalio savivaldybė neparėmė sportininkės, nes neleido įstatymai. Mat pagal savo nusistatytas taisykles valdžia gali remti tik sveikus sportininkus, bet ne neįgaliuosius.
Džiaugsmas svarbesnis už nuovargį
Šalies karatė kyokushin klubo „Kamuido“ vadovas, II dan juodojo diržo meistras G.Kazilionis įvairias negalias turinčius vaikus ir suaugusiuosius treniruoti pradėjo prieš trejus metus. Šiuo metu dirba net penkiuose miestuose. Jis yra ir integruoto karatė „I – Karatė – Global“ atstovas Lietuvoje.
Ši Belgijoje įkurta organizacija vienija viso pasaulio karatė klubus, dirbančius su neįgaliaisiais ir juos mokančiais karatė meno. Treneriai dirba su įvairias – tiek fizines, tiek intelekto negalias – turinčiais žmonėmis.
„Pirmiausia pradėjau dirbti su regos negalią turinčiais žmonėmis, vėliau prie klubo prisijungė ir intelekto negalią turintys jaunuoliai. Viena treniruotė trunka pusantros valandos. Dirbant su šiais ypatingais žmonėmis labai pavargsti fiziškai. Bet kai iš jų sulauki tiek teigiamų emocijų, tai ir nuovargis pasimiršta“, – pasakojo G.Kazilionis.
Sutuoktiniai Kazilioniai jau daug metų Pasvalio rajone organizuoja vaikų vasaros stovyklas įvairių socialinių sluoksnių vaikams.
Neįgalieji už treniruotes nemoka, nes finansavimas gaunamas per fondus, bet į užsienyje vykstančius turnyrus sportininkai turi vykti už savo lėšas.
Taip ir įklimpo į Pasvalio molį
R.Giedrytė gyvena tik su mama. Pardavėja dirbančiai moteriai per didelė finansinė našta būtų išleisti dukterį į varžybas užsienyje.
Kai lankiausi Raimondos namuose, buvo savaitgalis, merginai nereikėjo eiti į užimtumo centrą, tad ji laiką leido su mama.
Čempionės motina Aurelija Giedrienė sakė, kad Pasvalys jai – ne gimtasis miestas. Moteris gimė Kėdainių rajono pakraštyje, Devynduonių kaime – ten susikerta net trijų rajonų ribos. Baigusi Vilniaus kooperacijos technikumą, prieš 43 metus jauna specialistė gavo paskyrimą dirbti būtent Pasvalyje.
„Taip ir įklimpau į tą Pasvalio molį“, – juokavo moteris.
„Žinojau, kad yra toks Pasvalys, bet nė karto jame nebuvau buvusi. Atvažiavau po lietaus, tad teko klampoti per šlapią molį. Visur buvo niūru ir nešvaru, o pagrindinėje miesto gatvėje stovėjo mediniai namai“, – prisiminė A.Giedrienė.
Bet miestas įgavo naujų spalvų, kai Joniškėlyje vykusiuose šokiuose ji sutiko savo gyvenimo meilę Kęstutį.
Gydytojos žodžiai buvo žiaurūs
Atšokus vestuves, pora susilaukė pirmagimės Redos. Po dvejų metų pasaulį išvydo antroji duktė Raimonda.
Kai gimė jaunėlė, moteris net neįtarė, kad mergaitė – su Dauno sindromu. Mažylė, kaip ir visi naujagimiai, buvo graži, apvalutė. Nors gydytoja greitai suabejojo mergaitės sveikata, jos tėvai vijo blogas mintis šalin.
Kai po trijų mėnesių visi keturi nuvažiavo į Vilnių Raimondai atlikti tyrimų, gydytojos žodžiai tėvams pervėrė širdį. Ji patvirtino kolegės įtarimus, kad mažylė gimė su Dauno sindromu.
Aplinkui bėgiojo vyresnėlė Reda, į ją žvelgdama medikė pasiūlė neįgalią dukterį atiduoti į Panevėžio kūdikių namus.
„Turit sveiką mergaitę, kam jums invalidė? Jei atiduosite, nereikės vargti“, – gydytojos ištartų žiaurių žodžių moteris negali pamiršti iki šiol.
Tačiau jauni tėvai net minties neprisileido, kad gali atiduoti dukterį į valdiškus namus. Didžiausia paguoda A.Giedrienei buvo jos mama, tai ji pažadėjo padėti užauginti mažylę.
Pažintis su raidėmis vyko sunkiai
Kai Raimondai sukako pusantrų metų, jos motina turėjo grįžti į darbą. Tuomet į darželius tokių vaikų nepriimdavo, mažylę prižiūrėti pasiėmė močiutė.
„Mano mama labai rūpinosi anūke. Daug su ja kalbėdavo, visur kartu vesdavosi, tik vėliau gydytojai pasakė, kad tokiems vaikams labai reikalingas bendravimas, tad tik močiutės dėka Raimonda yra tiek daug pasiekusi“, – pasakojo pasvalietė.
Bet praėjus ketveriems metams jos motina susirgo ir mirė.
Kai Raimondą parsivežė iš močiutės namo, požiūris į neįgalius vaikus jau buvo pradėjęs keistis. Darželyje atsirado mišri grupė, ją lankė ir neįgalūs vaikai.
Vėliau Raimonda pradėjo lankyti specialiąją mokyklą, išmoko skaityti bei rašyti. Kaip prisimena mama, namuose taip pat reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad mergaitė perprastų raidžių pasaulį.
Žvejybą su tėvu pamena iki šiol
Dukterį siejo glaudus ryšys su tėčiu. Vyras jaunėlę labai mylėjo. Ir dabar Raimonda prisimena išvykas su juo į žvejybą.
„Aš esu labai panaši į tėtį. Mums abiem labai patiko žvejoti. Tėtis mane mokindavo, kaip reikia laikyti meškerę, susukti valą. Dažnai pavežiodavo mašina. Jis dirbo vairuotoju“, – prisiminimais dalijosi Raimonda.
Jau seniai apie tai ji kalba būtuoju laiku. Prieš 18 metų gražios šeimos idilę sugriovė staigi K.Giedrio mirtis.
Bet ir tąkart A.Giedrienė nepalūžo, kabinosi į gyvenimą dėl dukterų. Dabar moteris džiaugiasi esanti dviejų anūkų močiutė.
Kai prieš keletą metų A.Giedrienė vyko aplankyti tuomet Anglijoje gyvenusios vyresnėlės dukters, kartu vežtis Raimondos nedrįso. Bet kai pamatė, kad po pasaulį keliauja nuo kur kas didesnių negalių kenčiantys žmonės, į kitą viešnagę pasiėmė ir jaunėlę.
Pasvalietė juokėsi, kad Raimonda net nepajautė kalbos barjero. Ji bendravo su angliakalbėmis sesers draugėmis taip jausmingai, kad net nebūtum supratęs, jog ji nemoka anglų kalbos.
Raimondos mamai smagu, kad labai pasikeitė aplinkinių požiūris į neįgalius žmones. Jiems atsivėrė tokios pačios galimybės kaip ir sveikiesiems.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Giedrienė nė nesvarstė galimybės neįgalią dukterį atiduoti į valdiškus namus.
2. Čempionate Belgijoje gautą dovaną – ausines – Raimonda saugo ir kol kas nenaudoja.
3. Pasaulio čempionė R.Giedrytė labai didžiuojasi iškovotu čempionės medaliu bei iš premjerės gauta istorine vėliava.
4. Raimondai labai patinka klausytis lietuviškos muzikos.
5. Sutuoktiniai Kazilioniai karatė meno moko ir neįgaliuosius.
V.Savickienės nuotraukos
6. Čempionę Vyriausybės rūmuose pasveikino premjerė Ingrida Šimonytė (dešinėje) ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Nuotr. iš asmeninio albumo
