Akmeny regėjo žmones
Istoriniame name šalia įspūdingo akmeninio malūno gyvenanti paskutinio Kupiškio malūnininko duktė Audronė Grockytė savaip įamžino tėvo, o kartu ir visų kupiškėnų malūnininkų atminimą.
Moteris vietos tautodailininko Vytauto Jasinsko paprašė iškalti iš akmens malūnininką bei iš vaikystės atmenamus malūno gyventojus – juos įkomponavo šalia geležinės arkos, per kurią įeinama į namų kiemą.
Tie akmenys, iš kurių iškalti praeities žmonės, – ne bet kokie. Šypsodamasi kupiškėnė pasakoja, kad buvo toks periodas, kai žiūrėdama į akmenų krūvą vis pamatydavo į kokį nors gyvūną panašų riedulį – taip į kiemą atkeliavo šuniukai, kačiukai, ežiukai ir kitokie akmeniniai pačios gamtos sukurti gyviai.
„Malūnininko „kūną‘“ radau prie motorinės, kai malūnas jau buvo uždarytas. Jį vyrai naudodavo kaip suoliuką: ant jo ilsėdavosi, užkandžiaudavo ir burnelę išmesdavo. Buvo nebenaudojamas, tai atverčiau tą suoliuką ir matau gryną kitelį, tik galvos trūksta“, – pasakoja.
Akmens meistro ji paprašė prie kitelio priderinti galvą, tas iškalė dar ir kepurę.
„Galop taip jau susiklostė, kad visų jų garbei sukūriau tokį malūnininkų kiemelį“, – šypsosi pašnekovė.
Katinui malūne buvo rojus
Šalia malūnininko paminklo guli ilgaplaukis akmeninis katinas – lygiai toks, koks gyveno malūne jos vaikystės metais ir buvo šaukiamas Princu. Miaukliui gyvent malūne buvęs rojus, juk kur grūdai, ten ir pelių šimtai.
Virš malūnininko galvos tupi dar vienas akmeninis malūno gyventojas – storas gaidys Kochas.
„Mes laikydavom apie šimtą vištų, Kochas jas visas aptarnaudavo, buvo įspūdingai didelis ir piktas“, – prisimena pašnekovė.
Jos tėvai į Kupiškį atsikraustė prieš 70 metų, nes tėvas inžinierius buvo paskirtas Kupiškio didžiojo malūno direktoriumi. Dabar jai pačiai – 73 metai.
Buvo 1955-ieji, tuomet visi sovietų iš tikrųjų savininkų atimti šalies malūnai priklausė Kauno malūnų trestui. Kur būdavo beskiriamas malūno direktorius, jam visur suteikdavo žinybinį butą. Dažnai buvo stengiamasi būstą suteikti netoli malūno. Ir Kupiškyje iš namų kiemo malūnas bei visi jam priskirti statiniai malūnininko šeimai buvo matyti kaip ant delno.
„Galima sakyti, mes su broliu Kęstučiu augom malūne“, – atsidūsta moteris.
Vėliau reikalai komplikavosi – priešais jų gyvenamąjį namą pastatė silikatinių plytų baisuoklį, ir dabar iš kiemo matyti tik malūno kepurė.
Sparnus pakeitė varikliais
Moteris mums pasakoja malūno ir šios vietos istoriją.
Tarpukariu Kupiškyje buvo net 7 vėjo malūnai. Šis – pats didžiausias ir seniausias. Akmens mūro malūnas statytas apie 1880 metus, jis priklausė dvarininkui Minkevičiui. Vėliau jį nupirko vietinis žydas Chonelis Šmidtas ir pradėjo pastato rekonstrukciją bei verslo plėtrą. Nuėmė vėjo sukamus sparnus ir pastatė garo variklį.
Tada malūnas jau ne tik malė grūdus ir gamino kruopas, bet šalia turėjo lentpjūvę, milo vėlyklą ir dažyklą, vilnų karšyklą ir elektros stotį.
Mirus Ch.Šmidtui malūną perėmė jo sūnus Nochamas Šmidtas ir toliau jį tobulino, garo variklį pakeitė moderniais motorais, parsisiųsdino anglišką, vokišką ir švedišką įrangą.
Sakoma, kad anuomet prie Šmidto malūno klientų eilės stovėdavo net pernakt, tam šalia malūno buvo įrengtos arklidės ir nakvynės namai.
Savininkas modernizavo ir elektrinę, nupirko net tris dyzelinius variklius, malūnas šviesa aprūpindavo visą Kupiškį ir dar Račiupėnus. Tuo laiku kitur dar reti namai elektrą turėjo, o Kupiškyje jau buvo įvestas elektrinis gatvių apšvietimas.
N.Šmidtas anuomet net buvo vadinamas „šviesos ministeriu“.
Čia gyveno ir ministras pirmininkas
A.Grockytė pasakoja, kad namą, kuriame ji gyvena, Šmidtai kaip ir malūną nusipirko iš dvarininko. Viename gale patys įsikūrė, kitame įsteigė laboratoriją malūno produkcijai tirti.
Vėliau Šmidtai pasistatė namus miesto centre, prie pat sinagogos, o šitą būstą skyrė darbuotojams.
Tarpukariu trejetą metų tame name gyveno karinį inžinerinį išsilavinimą turėjęs generolas Jonas Černius – tada jis buvo Šmidto malūno direktorius. Vėliau jis tapo žinomas žmogus – padaręs karjerą vienu metu buvo net Lietuvos ministru pirmininku.
Sovietams okupavus Lietuvą, o netrukus prasidėjus ir karui, malūno šeimininkas Šmidtas nepasitraukė į Vakarus, neišvyko ir į Rusijos gilumą, tad papuolė į hit-lerinę genocido mašiną – jį kartu su keliais tūkstančiais Kupiškyje gyvenusių tautiečių sušaudė.
Nebelikę nieko autentiško
Dabartinė šeimininkė tiksliai nežino, kada jos namas statytas, bet pati suskaičiavo, kad jam gali būti beveik 200 metų.
Statinys išskirtinis, kitoks nei kaimyniniai, jo aukščiausia pamato vieta netgi žmogaus ūgio.
Moteris mena, kad kai atsikraustė, namas buvo iš storų rąstų, mažesniais nei dabar langais.
Kambariuose lubos buvo aukštos, storos medinės sijos, virtuvėje stovėjo milžiniška baltais kokliais puošta duonkepė, vienu metu į ją galėjai pašauti net 7 skardas su duona. Kituose kambariuose irgi buvo baltakoklės krosnys.
Vidaus išplanavimas savotiškas, visi kambariai tarsi sukosi ratu, išėjęs iš virtuvės ir atidarinėdamas vis kito kambario duris, galiausiai vėl atsidurdavai virtuvėje.
Dabar viduje nebelikę nieko autentiško.
Vykstant sovietmečio pertvarkoms, Kauno malūnų trestas Šmidtų malūną ir jam priklausiusius pastatus perdavė buitinio kombinato žinion. Malūnas tapo komunalinio ūkio nuosavybe.
Rūsin leidžiasi knygų skaityti
Tada žinybinį butą užsimota remontuoti. Gyventojų niekas neklausė, kaip jiems geriau, išardė visas krosnis, kambarių pertvaras ir padarė naujaip, bet toli gražu nei geriau, nei gražiau.
Pašnekovė džiaugiasi, kad visgi name išliko vienas autentiškas dalykas. Kad jį parodytų, per kiemą veda link plačių durų. Už jų milžiniškas skliautuotas akmeninis rūsys. Lubos aukštos, sienos pusmetrio storio, todėl karštą dieną patalpa vėsi, tarsi kondicionuojama.
„Kai lauke nebeįmanoma išbūt, einu čia, gulu ant čiužinio ir skaitau knygą“, – linksmai pasakoja.
Vertingas ir pats pastatas, ir išsaugoti jo įrenginiai
„Mano tėvas buvo paskutinis malūno direktorius, todėl mūsų iš čia jau niekur nebeiškėlė“, – paaiškina A.Grockytė.
Nepriklausomybės pradžioje jų šeimai dar kurį laiką neleido būsto privatizuoti, buvo laukiama, gal atsišauks Šmidtų palikuonys. Neatsišaukė.
Kad paslėptų prastai atrodančią plytų sieną, moteris šalia jos pasodino vijoklius, išdaužytus langus pati užkalė plokštėmis, vieną langaskylę užtraukė tinklu ir ant to tinklo iš medžio sukomponavo malūnininko veidą.
„Kai atsikraustėm, visas kiemas, kaip ir pati malūno teritorija, buvo akmenimis grįstas, tėveliai šiek tiek grindinio nuardė ir pasodino obelis, jos jau 70-metės“, – rodo išpuoselėtą kiemo kampą.
Skersgatvis už namo, vedantis link valstybės saugomo istorinio objekto malūno, tebėra grįstas akmenimis.
Malūnas šiuo metu restauruojamas, baigus darbus jis bus atvertas lankytojams.
Kupiškio muziejaus muziejininkė Aušra Jonušytė paaiškino, jog didelis stebuklas, kad malūno viduje yra išlikusi visa autentiška įranga. Ji įspūdinga dydžiu bei apimtimis. Būtent todėl įranga kartu su malūnu įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kineziterapeute dirbusi A.Grockytė turi ir menišką gyslelę, tad savo valdoje skoningai kuria grožį.
2. Prie vartų svečius pasitinka akmeninis malūnininkas ir malūno katinas.
3. Išdrožta medinė gyvatė simbolizuoja šeimos narių gimimo metus.
4. A.Grockytės kieme gausu žalumos ir žydinčių gėlių.
5. Po namu esančiame didžiuliame rūsyje visada būna vėsu, todėl šeimininkė ne tik daiktus laiko, jame ir nuo karščių gelbėjasi, skaito knygas.
6. Namas apie garbingą gyventoją Joną Černių pažymėtas lentele.
7. Sunku patikėti, kad šiam gražuoliui išskirtinės architektūros ir dizaino namui jau beveik du šimtai metų.
8. Šmidtų modernizuotame malūne išliko autentiški įrenginiai.
9. Šulinys tarnauja tiek pat metų, kiek ir namas.
10. Sovietmečiu iškilęs silikatinių plytų pastatas užstojo malūną, A.Grockytė jį pagražino, apželdindama vijokliais.
11. Šiuo metu vyksta malūno restauravimo darbai, tvarkomas akmenų mūras.
12. Nedidelis kiemas kruopščiai prižiūrimas, dėl gražumo šeimininkė obelis nudažė salotine spalva.
13. Buvęs malūno gyventojas gaidys Kochas irgi įamžintas akmenyje.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
