Ironija persmelkta knyga
Buvusi panevėžietė Vilma Fiokla Kiurė jau ne vienus metus gyvena Anykščių rajono vienkiemyje netoli Troškūnų miestelio.
Tad į savo gimtąjį miestą ji dabar gali pažvelgti iš šalies. Ir taip daro.
Neseniai V.F.Kiurė išleido knygą „Rožynas“, ir jos pavadinimas neatsitiktinai sutampa su netoli geležinkelio stoties palei Rožių gatvę įsikūrusiu mikrorajonu.
Ironija persmelkta knyga prikelia 9-ojo dešimtmečio Rožyną: jo gyventojus bei vietas. Tada moters namais Rožynas buvo 19 metų.
Alkūnių kultūra ir naujadaras „stūmimas“
„Žmonės kažkur vyksta, kažko ieško, o juk šalia – įdomi vieta. Ir pati miesto istorija įdomi“, – tvirtino V.F.Kiurė apie Panevėžį.
Ji pastebėjo, kad panevėžiečiai turi specifinį žiaurų humoro jausmą – kitų miestų gyventojai, nesuprasdami pajuokavimų, galėtų ir įsižeisti. Ji ilgai suko galvą apie tokio humoro priežastis ir tik pamačiusi televizijos serialą apie prekybininkus „Sandėlių karai“ suprato, jog ir panevėžiečių humoras toks pat – dialogai itin priminė Panevėžį.
Tokį pasikandžiojimą panevėžiečiai vadina stūmimu. Tai lyg pasistumdymas. Taip „kalbinamas“ turi surasti žodžių atsišaudyti. „Vėliau prisiminiau, kad Panevėžys kadaise buvo prekybos centras, kryžkelė, kur visada vykdavo dideli turgūs“, – sakė autorė.
Ji svarstė, kad pykčio ištakos gali būti Panevėžyje vyravusi „alkūnių kultūra“, juk prekybininkas daiktą privalėjo išstumti, parodyti kitiems.
„Atvažiuoji į Panevėžį ir jauti agresiją – čia ir vairuoja agresyviai. Pats miestas yra agresyvus“, – teigė pašnekovė.
Gyventojai net ginkluodavosi
V.F.Kiurė prisimena: dauguma Rožyno gyventojų buvo ginkluoti. Dujinį pistoletą savigynai nešiojosi ir ji pati. Vėliau nusprendė atsisakyti, nes pamanė, kad taip gali išprovokuoti tikro ginklo panaudojimą ir didesnę agresiją.
Policija devyniasdešimtaisiais į rajoną vykdavo retai. Gyventojai vagims dažniau surengdavo savo teismą.
„Tad baigdavosi atvirkščiai – tas, kuris bandydavo apvogti, pats šaukdavosi policijos pagalbos“, – šyptelėjo autorė.
Anksčiau miesto valdžia buvo nepatenkinta, kad Panevėžys vadinamas Lietuvos Čikaga, ir laikydavo tai įžeidimu. Galima būtų šį įvaizdį, anot pašnekovės, išpopuliarinti. Ką dėl to pakeisi – buvo banditų, ir dabar jų yra, tik jie jau nebe herojai kaip tais laikais.
Slepi arba samdaisi apsaugą
Kuo Panevėžys išsiskiria iš panašių šalies miestų?
Anot V.F.Kiurės, nuo Šiaulių Panevėžys mažai skiriasi.
„Šiauliuose jausdavausi kaip namie. Ten taip pat galėdavo gatvėje kas nors prisikabinti dėl išsiskiriančių drabužių, nors miestas atrodė liberalesnis už Panevėžį“, – sakė ji.
Tačiau ten veikė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas, tad prie įdomių apdarų, anot pasakotojos, vietinė vadinamoji marozų terpė jau buvo įpratinta.
Visgi Panevėžys, anot pašnekovės, progresuoja ir keičiasi. Jis pasikeitęs taip, kad dabar gali organizuoti alternatyvaus jaunimo sueigą ar festivalį ir niekas tavęs nebesumuš.
„Prieš 20 metų būtų buvę pjautynių ir muštynių, langus būtų išdaužę. Dabar – daugiau erdvės saviraiškai. Atsiranda alternatyvios kultūros. Būdamas homoseksualus arba atstovaudamas subkultūrai, gali atvirai praeiti ir, bent jau dieną, tau nieko nebus, o ankstesniajame Panevėžyje viešai deklaruojantis savo homoseksualumą gyventojas būtų turėjęs pasisamdyti apsaugą“, – kalbėjo buvusi šio miesto gyventoja.
Rajonas turi ateitį
Rožynas, kaip žinoma, pradėjo kurtis tarpukariu. Vėliau jame namus statėsi nemažai iš Sibiro grįžusių tremtinių. Dar vėliau privačioms statyboms buvo dalijami sklypai.
Sovietmečiu ši vieta buvo laikoma prestižiniu rajonu. Dabar Rožyno šlovė prigesusi – iškilo prabangesnių rajonų. Dalis gyventojų pakėlė sparnus į užsienį ir ten įsitvirtino.
Įvairios krizės iš rajono grožio dar atimdavo: atsirasdavo apleistų vietų, numušančių ir greta stovinčių tvarkingų namų vertę.
Nepaisant praeities, Rožynas, kaip įsitikinusi buvusi jo gyventoja, – turi ateitį, važiuojant dabar nesimato apleistų sklypų, viskas gražėja.
Išvaizdos kultas tebėra
Rašytoja neslepia, kad „Rožyno“ knygos personažai yra rajone gyvenusių žmonių prototipai.
Dirbtinai tokius veikėjus būtų sunku sumanyti – netgi fantazuojant reikia atspirties taško. Žmonės kiek užmaskuoti, tačiau skaitytojai, nepaisant to, juos atpažįsta. „Atseka“ ne tie, apie kuriuos parašyta, taip įamžintus juos pastebi kiti.
Viena emigrantė pasipiktino, kad aprašyto girtavimo tikrai nebuvo. „Sakau, savo knygą rašyk! Ir bus kaip tau reikia“, – nusijuokė V.F.Kiurė.
Anot autorės, tokiais komentarais išlenda panevėžietiškas noras pasigražinti, geriau pasirodyti prieš kitus.
Gal dėl to atsiradęs išvaizdos kultas: vyrai pasikvėpinę, moteris privalo būti susitvarkiusi.
„Jeigu pas mus atvyksta kurjeris panevėžietis, atpažįstu. Net klausti nereikia“, – pastebėjo pašnekovė.
Eilėje laukė devinta
Buvusi rožynietė rašo jau daug metų, išleido poezijos knygą.
„Literatūrinėje terpėje bent jau kaip aktyvi skaitytoja esu ilgai, – pasakojo pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad dalyvaudama literatūrinės bendruomenės veikloje nebūtinai juk turi leisti knygas. Esi tarsi jos palaikytojas – kartu kur nors eini, komentuoji, įsitrauki.
„Rožynas“ atsirado iš neilgų autorės tekstų, publikuotų feisbuke. Šie sulaukė skaitytojų dėmesio. Keli autorės pažįstami padrąsino įrašus sudėti į knygą.
Ji knygą leido savarankiškai – per savo viešąją įstaigą, nesikreipdama į dideles leidyklas.
„Na ir kas, kiek daugiau ar mažiau ją perskaitys. Neseniai sužinojau, kad Panevėžio bibliotekose „Rožyno“ laukia eilės skaitytojų. Viena pasiguodė devinta eilėje stovinti“, – juokėsi pašnekovė.
Autorė susumavo, jog rašė knygą maždaug trejus metus, bet kiekvieną dieną neplušėjo. Knygą „gludino“ dar apie pusmetį, o redaguoti patikėjo savo vyrui rašytojui Benediktui Januševičiui.
Ji pati išmetė maždaug trečdalį teksto, nes norėjo, kad turinys būtų išgrynintas.
Kas pateko į knygą – tikrai patikrinta
„Realistiškų tekstų bei patikimų istorinių šaltinių apie Panevėžį praktiškai nėra. Jei kas nors rašo apie miestą, greičiausiai tai bus pseudoistoriniai romantiniai kūriniai. Ką iš pasakojimų surinkau, tą žinau“, – aiškino V.F.Kiurė.
Anot jos, atsigręžti į 9-ojo dešimtmečio istoriją dabar tapo madinga. Ja pradėjo domėtis jaunimas, tačiau objektyvios informacijos apie tą laikotarpį mažai.
Autorė patikino, kad tai, kas pateko į knygą, yra patikrinta.
Kūnas išsisukinėja nuo tapybos – sunkaus darbo
V.F.Kiurė teigė, kad rašant jai reikia dirgiklio – pirmieji tekstai gimė iš pykčio. Reikalingas ir grįžtamasis ryšys, tad jai patinka publikuotis socialiniuose tinkluose.
„Sukuri gabalą – ir gauni reakcijų“, – sakė ji.
Prasidėjus karui Ukrainoje, moteris palinko prie tapybos.
„Ateina į galvą koks nors siužetas, ir mane jau spaudžia – privalau jį nutapyti. Tapyba man yra realus, sunkus darbas – patinka rezultatas, tačiau pats procesas nelengvas, organizmas tarsi išsisukinėja, dirbant prie molberto pradeda skaudėti nugarą“, – prisipažįsta.
„Rožynas“ laukia tęsinio
Kūrėja neatmeta, kad „Rožyno“ tęsinys bus – ji jau parašė tekstų apie uždarbiautojus užsienyje. Juolab kad iš kiekvieno jos buvusios gatvės namo kažkas emigravo.
Ir pati rašytoja kartu su vyru šešerius metus vasaromis išvykdavo uždarbiauti pas Norvegijos ūkininkus. Tik stojus koronaviruso pandemijai, kelionės baigėsi.
„Vėliau paskaičiavome, kad išgyvename ir be užsienio pajamų“, – paaiškino.
Dabar laiką, kurį atiduodavo svetimiems ūkiams, V.F.Kiurė skiria savo veikloms, nes per „parduotas vasaras“ nieko pasidaryti nespėdavo. „Grįžti – viskas apžėlę, daržai apaugę“, – prisiminė ji.
„Jeigu gyventum Vilniuje ir reikėtų mokėti milžinišką nuomos mokestį – varytum per tris darbus. Dabar gyvename savo namuose, užsiauginame maisto. Į miestą važiuojame retai ir restoranuose nevalgome“, – konstatavo kalbėtoja.
Šią vasarą ji užsiėmė savo natūrinio gėlyno kūrimu ir panardino rankas į žemę.
Ji užsispyrė, kad sodas būtų sukurtas ne tik taupiai, bet ir tvariai. Jos vyras išmoko skiepyti vaismedžius, draugė atsiuntė vynmedžių šakelių ir paaiškino, ką daryti, kad šios išleistų šaknis.
„Ir dabar auginame 40 vynmedžių vynuogyną!“ – pasidžiaugė.
Idėjos ją labai įtraukia. Tada ir mintys švaresnės, daugiau judi ir nereikia vartotojiškų dalykų, kurie kainuoja pinigų.
Ji jau net nepagalvoja, kad reikėtų pasidaryti manikiūrą.
Žiemą vėl daugybė veiklos – pora sniegą nusikasa nuo namų iki kelio. „Gal kokius 300 metrų rankomis varome. Kartą kasėme savaitę“, – nusijuokė ji.
Dalijasi pažįstamų karių pamąstymais
Gamtos artumas jai padeda nusiraminti ir dėl Ukrainoje vykstančių baisumų. Apie tai autorė taip pat rašo socialiniuose tinkluose.
V.F.Kiurė turi pažįstamų, kariaujančių Ukrainoje, tad dalijasi tekstais, kurių bet kur neperskaitysi.
Ji stengiasi perteikti asmeninę informaciją – išversti draugų pamąstymus, kaip karas atrodo iš vidaus, kaip mirties akivaizdoje atsidūręs žmogus mato ateitį, kaip šalis atrodys po karo.
Vardu tapo pseudonimas
Prieš atsisveikinant V.F.Kiurė papasakojo apie savo vardų bei pavardės kilmę. Jie tikri, ne koks pseudonimas, nors anksčiau Fiokla buvo tik pseudonimas.
Jos mergautinė pavardė buvo Kiuraitė. Pirmas vardas Vilma irgi duotas tėvų.
„Kai buvau maža, Fiokla mane vadindavo tėvas, mat buvau labai smalsi ir jam priminiau literatūrinę heroję. Taigi perrašydama pasą ištaisiau vaikystės nuoskaudas“, – paaiškino kalbėtoja.
Savanoriaudama romų gyvenvietėje Kirtimuose sužinojo, kad ir romės turi po kelis vardus: vieną „darbinį“, o kitą asmeninį, kuriuo vadina giminės. Dar vieną vardą žino tik motina ir vaikas.
„Yra ir pravardė, suteikiama vaikui, kai išryškėja jo charakteris. Darbinis vardas naudojamas piktam žodžiui atbaidyti. Kai kažkas keikia, tegul keikia darbinį, o ne tikrąjį vardą, kuris lieka saugia asmenybės dalimi! Man ši koncepcija pasitvirtino – tie, kurie mane priima kaip menininkę, mane vadina Fiokla, bet šeimoje esu Vilmutė“, – apibendrina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.F.Kiurė sakė, kad gamta išvalo jos mintis. Iš pačios sudaigintų šakelių jau klesti 40 vynmedžių vynuogynas.
2. „Švč. Mergelės pasirodymas Anykščių šilelyje“.
3. „Antrasis karantinas: badmiros“.
4. „Antrasis karantinas: depresija“.
5. „Augalo prižiūrėtoja“.
6. „Romų Madona“.
7. „Motinystė“.
Nuotraukos iš B.Januševičiaus bei V.F.Kiurė asmeninių albumų.
