Tebelydi lietuviško pavasario įspūdis
Juodame fone smulkiais taškučiais išpaišytos gėlės, paukščiai ir saviti augaliniai ornamentai – tai atpažįstamas dailininkės Stanislavos Volčenkienės stiliaus braižas.
Šios tautodailininkės kūryba eksponuota įvairiose parodose, yra įtraukta į menų katalogus. Moteris yra tapusi ir Monikos Bičiūnienės, bene garsiausios primityvistės nuo Pandėlio, premijos laimėtoja.
Tautodailininkė piešinį dėlioja grynai iš savo fantazijos – tokių augalų ir gyvūnų realybėje nėra.
Iš kur fantazijose tiek daug žydėjimo ir gražių sparnuotų sutvėrimų, kūrėja negali paaiškinti. Galbūt taip atsiliepia vaikystėje patirtas labai stiprus įspūdis, kai ji, tremtinių vaikas, gimusi Sibire, su tėvais ir dviem broliais grįžo į Lietuvą?
„Grįžom gegužę, o čia toks žydėjimas, kad atrodė – patekom į rojų! Pirmąkart užuodžiau ir pamačiau alyvas, vaismedžių žiedlapius, po rūsčios Sibiro gamtos tas lietuviškas pavasaris visam gyvenimui įsirėžė“, – sako dabar jau 70-metė moteris.
Kas vedžioja teptuką?
Dar yra ir kiti lakios fantazijos šaltiniai: knygos ir kelionės.
Daug skaitanti panevėžietė peno akims ir dvasiai ieško įvairiose Europos šalyse. Išmaišė Italiją, įspūdžius gėrė Sicilijoje ir Neapolyje, pažindinosi su Graikija, lankė Kiprą, keliavo po Belgiją.
Kai dirbo Londone, laisvu laiku ėjo per visus įmanomus muziejus ir meno galerijas.
Jos kelionių įspūdžiai nugula, o paskui išnyra kitokiomis formomis. Galbūt pamatyti vaizdai ir vedžioja jos teptuką.
„Nemoku kopijuoti, nemoku piešti realistinių dalykų, tam reikalui man dar trūksta teorinių žinių“, – prisipažįsta savikritiška kūrėja.
Buvo svarbiausias legendinės kavinės asmuo
Kodėl trūksta?
Pasirodo, S.Volčenkienės, dabar jau savo darbais tvirtai stovinčios menų pasaulyje, kūrybinis stažas vos 14 metų.
Tapyti pradėjo susiklosčius tam tikroms nelengvoms aplinkybėms, jaunėlio brolio pastūmėta. Jis, Boleslovas Tuskėnas, šalyje gerai žinomas profesionalus dailininkas. Ir mūsų skaitytojams jau pažįstamas.
Dabar jau miręs vyriausias brolis Juozas Tuskėnas irgi buvo menininkas, tik savamokslis, savo gebėjimus atskleidęs medyje.
Pašnekovė pasakoja, kad prieš 14 metų pasiligojo motina, tėvas jau buvo miręs. Mamai reikėjo pagalbos.
Tada S.Volčenkienė dar dirbo, pasiėmė atostogų ir išvažiavo pas mamą į Rinkūnų kaimą Pasvalio rajone, vos 3 kilometrai nuo Pumpėnų miestelio.
Kad sesuo prasklaidytų liūdnas mintis, brolis atvežė dažų, popieriaus ir liepė ką nors daryti.
Neaiškino, nerodė ir nemokė.
„Niekada nesakyk negaliu ir nemoku“, – tąkart gavo vertingą pamoką.
Sesuo niekada nebuvo piešusi, specialybė ir darbai niekuo nesisiejo su menais.
Vyresnieji panevėžiečiai turėtų atsiminti viešbučio „Nevėžis“ antrame aukšte veikusią prestižinę kavinę „Nevėžiukas“. S.Volčenkienė joje net 26 metus dirbo barmene, o vėliau prekių žinove prekybos bazėje.
Liepė tiesiog imti ir piešti
„Sėdėdama kaime nuo taškavimo ir pradėjau“, – pasakoja.
Iš tvarkingai surikiuotų paveikslų krūvos ištraukia pirmąjį kūrinį. Jame ilgakojai rožiniai flamingai ir keistai išsirangiusios oranžinės gėlės. Dekoratyvu ir tuo pačiu santūru, kompozicijoje ir spalvų parinkime nėra jokių trūkumų. Niekaip neįtartum, kad paveikslą nutaškavo pirmą kartą teptuką į rankas paėmęs žmogus.
„Nebuvau jokio konkretaus paukščio įsidėmėjusi. O kaip sparnai, kaip uodega atrodo? Gyvo flamingo nebuvau mačiusi, tokių oranžinių gėlių irgi. Kaži iš kokių fantazijų jie išlindo? Gal ir netikroviška, bet taip nupaišiau“, – juokiasi kūrybingoji.
Procesas įtraukė, ji nuvažiavo į statybinių reikmenų parduotuvę, nusipirko statybinių dažų bei pig-mentų, prekybos centre pasiėmė pakelį medinių pagaliukų šašlykams verti, bet jų nevėrė – naudojo maišant spalvas. Ir pasinėrė į naujai beatsiveriantį pasaulį.
„Brolis pagyrė, sakė , kad taip toliau daryčiau savu stiliumi“, – džiaugėsi pirmu brolio komplimentu.
Nebedarė kaip reikia, vien laikėsi savo
Kad būtų priimta į tautodailininkų gretas, panevėžietė turėjo pakeisti savo stilių. Komisijai ji pristatė primityvistine maniera nutapytų vaizdelių, mat esą taškuotos fantazijos niekaip nesisieja su tautiniu paveldu.
„Kad reikėjo, tai nupaišiau, bet malonumo jokio, man labiau patinka piešti taškeliais. Kas bus negalvoju, tiesiog taškuoju, ir viskas, vaizdas dėliojasi be išankstinio pasiruošimo“, – sako.
Pernykštei tautodailininkų parodai jau kūrė sava maniera – taškeliais, tik siužetą parinko liaudišką, nutaškavo gryčią, šulinį ir kaimiško kiemo gyventojus, tik nebuvo užtikrinta, kad tokio kūrinio neišbrokuos. Darbas ne tik pateko į parodą – buvo pastebėtas meno žinovų ir atsidūrė metiniame kataloge.
Tikina, kad pritaškuoja ir broko, tai supranta, kai per daug primargina. Broką išveža į sodybą kaime.
„Nėra kur išmesti, jie gi gan didelio formato“, – aiškina, kodėl kaupia.
Iš balkono atneša vieną „brokuotąjį“, pavadintą „Joninių naktis“ – jame tarp mistinių tankių augalų tarsi jonvabaliai žybsi geltonos liepsnelės.
Sakau, betgi kūrinys įspūdingas! Autorė užginčija, kad per daug primargintas.
Kritikė kita – gabi duktė
Brolis jos nekritikuoja ir patarimų nedalija, bet kritikas šeimoje yra.
„Dukra linkusi į menus, turi puikų skonį, ji pati tapo, turėtų tuos sugebėjimus puoselėti“, – paaiškina.
Vienatinė atžala su savo šeima netrumpai gyveno Anglijoje, bet prieš 4 metus grįžo į Lietuvą, dirba eksporto vadybininke ir su vyru statosi namus.
„Norėčiau mokėti nupiešti vandens lašą, rūką, bandau, bet nesiseka. Gal viskas labai paprasta, bet aš teorinių dalykų nežinau. Nusprendžiau, kad eisiu mokytis, noriu patekti į Girmanto Rudoko dailės užsiėmimų grupę. Pernai pas jį nebebuvo vietų, tai nuėjau į keramikės Dalios Svilienės pamokas“, – sako.
Mokslo rezultatas – gėlių vazonai ir dekoratyviniai dubenys, pačios nulipdytaisiais jau ir artimuosius apdovanojo.
Grįžusius nusiuntė į vilkų pilną pamiškę
Tapytojos kūryboje nėra gimtinės vaizdų.
„Ką gi pieši, nejau Sibiro taigą? Nepaišau jokio realaus peizažo, visi vaizdai sugalvoti, neegzistuojantys“, – aiškina pašnekovė.
Aplankyti vietos, kurioje gimė, jai niekada nekilo noras. Dabar atrodo, tarsi ne ji buvo Sibire, o iš tų laikų likę prisiminimai – lyg matytas filmas, netikri.
Jos motiną, tėvą, močiutę bei vienų metų broliuką ištrėmė 1948 metais. Už tai, kad mamos brolis buvo partizanas, nors ir nušautas prieš dvejus metus.
Tėvui sakė galįs nevažiuoti, veža tik mamos giminę, bet jis kartu – brangių savųjų nepaliko.
Tremtinius išgabeno į Krasnojarsko sritį, prie Jenisiejaus krantų.
Ji gimė 1955 metais, o po trejų metų tremtiniams su trimis vaikais buvo leista grįžti į Lietuvą.
Rokiškio rajone turėtų namų nebebuvo, jų vietoje stūksojo fermos. Sovietų valdžia tarsi pasityčiodama šeimai davė suklypusį namelį pamiškėje.
„Iš to laiko beveik nieko neatsimenu, tik tiek, kad tėveliai mūsų net į kiemą negalėjo leisti, vilkai tiesiog po langais šunelį sudraskė“, – sako.
Tremtinio neregistravo, o neregistruotas negalėjo gauti darbo, šeima jautėsi komunistų valdžios niekinama ir žeminama.
„Teko grįžti į Sibirą“, – prisimena siaubingą dalyką.
Į Sibirą atitempė obuolių dėžę
Tremties laikas buvo pasibaigęs, tad darbštiems lietuviams jau pažįstamoje vietoje sekėsi šiek tiek lengviau, žinojo, ką darže gali užsiauginti, išgalėjo net karvę ir paršelį nusipirkti. Vietinius rusus išmokė mėsą rūkyti.
„Žemė ten derlinga, gali imt kiek nori, jei tik pajėgsi pats apdirbti“, – prisimena.
Tėvas dirbo vairuotoju, mama išmoko siūti, trumpomis vasaromis užsiaugindavo bulvių, morkų, burokų, kopūstų ir taupė kiekvieną kapeiką antram grįžimui į išsvajotą Lietuvą.
Tėvas su mama Lietuvon buvo nukakę atostogų, grįždami į Sibirą atvežė alyvinių obuolių dėžę.
„Kvapą ir skonį iki dabar atsimenu, mums buvo stebuklas, vaisių nuo gimimo nebuvom regėję. Pusseserė laiške buvo atsiuntusi džiovintą obels lapą“, – prisimena.
Šeima galutinai iš Sibiro grįžo 1966 metais. Stanislava buvo trečiokė ir tada išvydo mūsišką pavasarį. Deja, sovietinė Lietuva ir tąkart tremtinių nepageidavo, pavyko prisiglausti Latvijoje, gimtinėn sugrįžo tik po kurio laiko.
„Tėvai nesiliovė svajoti apie savą sodybą, o kai įsigijo namus Pasvalio rajone, Rinkūnuose, buvo be galo laimingi“, – prisimena jų džiaugsmą.
Dar išdėstys ant žaginių
Jau 14 metų tėvų namai stovi tušti, bet vaikai jų neparduoda, vienkiemiu rūpinasi ji. Kasmet sodyboje būna giminės susitikimas.
Šią vasarą tautodailininkė kaime surengė savo kūrinių parodą. Iš daržinės ištraukė senas žaginių konstrukcijas ir kieme ant jų išdėliojo savus menus.
Taškuotieji paveikslai gamtoje suskambėjo visai kitaip, kūrėja sulaukė net žiūrovų.
Vieni pažiūrėję persakė kitiems, tie draugus pasivadino, anie dar kažkam pasakė, taip nuolat kas nors vis sukdavo ir sukdavo į kiemą.
„Jie oro sąlygų nebijo, visi užlakuoti arba laminuoti“, – patikina, kad kūriniams lietus nepakenkė.
S.Volčenkienė iš pradžių piešė ant popieriaus, paskui ant kartono, galiausiai ant drobės. Išbandė tapymą ir ant medžio bei ant juodai nudažyto organinio stiklo.
„Kitą vasarą kaime vėl surengsiu parodą ant žaginių“, – pažada.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taškeliais nutapytas kaimiškas siužetas taip patiko tautodailės kūrinius vertinusiems menotyrininkams, kad paveikslas tuojau pat buvo įtrauktas į meno katalogus.
Visuose S.Volčenkienės kūriniuose gausu žydėjimo ir gyvybės, moteris svarsto, kad tas grožis galbūt ateina iš perskaitytų knygų ir kelionėse patirtų įspūdžių.
A.Švelnos nuotraukos
