Liaupsės žmones gelbėjusiam lietuviui

Tapo demokratinės opozicijos lyderiu

Kompozitorius su žmona vaikų nesusilaukė, tačiau jau daugiau kaip metus savo sūnumi vadina juos iš okupantų nasrų ištraukusį Konstantiną Gudauską.

Pastarojo tėvas, šilališkis Kęstas Gudauskas, su berniuko mama susipažino tarnaudamas sovietų kariuomenėje Kazachstane.

Ten sukūrė šeimą, keletą metų gyveno ir Lietuvoje, tačiau grįžusi į Kazachstaną vėliau iširo, ir berniukas liko gyventi su mama, o tėvas grįžo į Lietuvą.

Tėvo įdiegtų katalikybės principų bei patarimų užstoti skriaudžiamus ir silpnesnius sūnus niekada nepamiršo ir užaugęs ėmė kritikuoti autoritarinį Kazachstano režimą.

Tapęs vienu iš demokratinės opozicijos lyderių, K.Gudauskas patyrė pasikėsinimus į gyvybę, saugumo policijos kankinimus ir kaulų sulaužymus, turto konfiskavimą.

Išvarytas iš Kazachstano prieš ketverius metus K.Gudauskas apsigyveno Kijeve, ėmė vystyti nuosavą verslą, o vėl į gyvybei pavojingų įvykių sūkurį įtraukė prasidėjęs karas.

Iš Bučos į Kijevą pargabeno bičiulio šeimą

Žinodamas, kad Konstantinas turi Kazachstano pasą, vienas bičiulis ėmė maldauti, kad šis surizikuotų nuvykti į Bučą ir pargabentų okupantų apsuptyje likusią žmoną su mažais vaikais. Tai buvo pati karo pradžia, kai Kijevo priemiestyje Bučoje įsitvirtinę priešai siekė apsupti ir užimti Ukrainos sostinę.

Gynėjams susprogdinus užtvanką ir ištvinus Irpinio upeliui, priešai negalėjo persikelti per upę, tad iš pykčio ėmė plėšikauti bei žudyti civilius Bučos gyventojus. Žudė bei plėšikavo ir su Buča susiliejančioje kurortinėje Vorzelio gyvenvietėje, kurioje gyveno kompozitorius I.Pokladas su žmona.

Po to, kai Konstantinui pavyko iš Bučos į Kijevą pargabenti bičiulio šeimą, pagalbos ėmė maldauti kiti žmonės, mat niekas kitas nesiryžo tokiai rizikai.

Teritorija tarp Kijevo ir Bučos buvo tapusi „pilkąja zona“, arba karo veiksmų teritorija, apšaudoma iš abiejų pusių.

Konstantinas buvo vienintelis asmuo, nepabijojęs gabenti į Bučą vaistų bei maisto, o iš ten vežti sergančius ir nusilpusius civilius. Gabeno nepaisydamas rusų karių tardymų, mušimo ir grasinimo sušaudyti, nepaisydamas sužeidimų ir kontūzijos, patirtos bombai pataikius į jo mašiną.

Sutvirtėjo ryšiai su tėvu

„Per karą vėl labai suartėjome su tėvu, susiskambindavom kiekvieną vakarą, jisai labai išgyveno dėl mano išvykų į Vorzelį, ir tai galbūt turėjo įtakos infarktui, pasibaigusiam jo mirtimi. Esu giliai tikintis katalikas ir spėju, kad tėvo globa iš ano pasaulio padėjo man išlikti gyvam tomis pavojingomis dienomis“, – kalbėjo Konstantinas.

Lietuviu save vadinantis vyriškis išgelbėjo daugiau kaip du šimtus žmonių. Šią istoriją aprašė viso pasaulio žiniasklaida, o ukrainiečiai įamžino meniniame bei dokumentiniuose filmuose.

Labiausiai ukrainiečiai Konstantinui yra dėkingi už kompozitoriaus I.Poklado išgelbėjimą.

Likus trims mėnesiams iki karo I.Pokladas šventė savo 80-metį, ir prezidentas V.Zelenskis jam suteikė Ukrainos didvyrio vardą bei apdovanojimą.

Kompozitorius Ukrainoje buvo garbinamas

Lietuvoje šį kompozitorių greičiausiai nedaug kas pažįsta, tačiau senesnės kartos žmonės, be abejo, yra girdėję jo dainas, kurios sovietmečiu dažnai skambėdavo radijuje ir televizijoje.

I.Pokladas kūrė melodijas meniniams ir animaciniams kino filmams, kūrė populiarias operetes, miuziklus, kurie buvo statomi visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau labiausiai kompozitorius buvo garbinamas Ukrainoje, kur jo muzikiniai kūriniai iš teatrų afišų nedingsta jau šešiasdešimt metų. Už tai I.Pokladas yra gavęs visus didžiausius šalies apdovanojimus.

Nė vienas iš I.Poklado tėvų nebuvo muzikantas ir negrojo jokiais instrumentais, tačiau namuose buvusiu rojaliu berniukas pats išmoko groti būdamas ketverių metų.

„Muzikos garsai mane taip pakerėjo, kad grodavau nesustodamas ir viską pamiršęs iki sąmonės užtemimo“, – prisimena kompozitorius.

Kai mama vėliau sūnų nuvedė į muzikos mokyklą, mokytoja pasakė, kad nebeturi ko jo mokyti, ir tėvams teko sūnui imti privačias vieno profesoriaus pamokas.

Melodijas I.Pokladas kurti irgi pradėjo vaikystėje, o būdamas penkiolikos sukūrė melodiją dainai, laimėjusiai pirmąją vietą jaunųjų talentų konkurse ir išpopuliarėjusiai radijuje. Po to garsūs solistai ėmė prašyti jaunuolio, kad kurtų jiems originalias dainas. Pelnomi honorarai tapo didesni už kultūros ministro algą.

Pasitraukdami rusai namą užminavo

Mokantis konservatorijoje I.Po-kladą išmetė iš komjaunimo, nes išvežtas dirbti į kolūkį kartu su kitais studentais suagitavo bendramokslius streikuoti dėl blogų darbo sąlygų ir kad per didelį karštį nebuvo aprūpinti geriamuoju vandeniu. Partiniai aktyvistai siūlė I.Pokladą išmesti ir iš konservatorijos, tačiau valdžia nesiryžo to padaryti, nes jo dainas jau buvo pamėgę šalies vadovai.

Maskva siekė kompozitorių persivilioti, tačiau šis liko Kijeve ir kūrė ukrainietiškais motyvais. Kaip okupantai būtų pasielgę su kompozitoriumi nežinoma, tačiau pasitraukdami iš Vorzelio jie užminavo I.Poklado namą, sodą, o vieną bombą paslėpė po fortepijonu.

„Mes tada slėpėmės rūsyje ir gyvenome didžiulėje baimėje, nes per sprogimus rūsyje ant galvų byrėjo tinkas, o gatve šalia važiuojant tankams drebėjo sienos“, – pasakojo kompozitorius.

Aplinkiniais keliukais vežamas į Kijevą I.Pokladas nepasiėmė jokių apdovanojimų, nes bijojo, kad patikrinimo postuose juos aptikę priešai jo nesušaudytų.

„Nors jau esu pasiligojęs ir sunkiai vaikštau, tačiau mano klausa išliko absoliuti, todėl okupacija buvo dviguba kankynė – krūpčiodavau per kiekvieną sprogimą, o ir dabar nepamiegu, kai į Kijevą lekia raketos ir dronai, o priešlėktuvinė gynyba ima juos numušinėti“, – pasakojo I.Pokladas.

Padėkos žodžiai skambėjo lietuviui

Priešams pasitraukus vaikų neturintys Pokladai paprašė lietuvio apsigyventi jų name, kad šiems būtų drąsiau neramiu karo metu. Pokladų namai netikėtai tapo savotišku vietos bei Lietuvos ir Kazachstano savanorių susitikimų centru, mat K.Gudauskas su Svetlana Poklad įkūrė humanitarinės pagalbos organizaciją „Bucha Help“. Ši organizacija padeda senelių namams, pabėgėliams, remia meninius vaikų kolektyvus. Neseniai patyriau didžiulį pasididžiavimo jausmą, kai išgirdau Vorzelio vasaros estradoje žiūrovų minią skanduojančią ne tik žodžius „Šlovė armijai, šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams!“, bet ir žodžius „Šlovė Pokladui, šlovė Konstantinui!“

Į I.Poklado pagerbimo vakarą atvykę garsūs šalies dainininkai, atlikę kompozitoriaus kūrinius, kartu su žiūrovais skandavo ir lietuvio vardą bei dėkojo jam už tai, ką daro dėl Ukrainos.

Džiugu buvo girdėti, kad Ukrainai išgyvenant labai sunkų istorijos tarpsnį, lietuviui skamba tokie padėkos žodžiai. Tą akimirką norėjosi sušukti – lietuviai, nesustokime padėti Ukrainai! Mūsų tautas likimas susiejo viduramžiais, o dabartinė jų kova yra kova ir už saugesnę mūsų ateitį.

Kai vasarą Kijeve lankėsi prezidentas Gitanas Nausėda, ambasadorius Valdemaras Sarapinas, pristatydamas jam Konstantiną Gudauską, pavadino jį neformaliuoju Lietuvos konsulu Ukrainoje. Ir neperdėjo, nes toje šalyje garsiu tapęs Konstantinas visada žurnalistams akcentuoja savo lietuviškumą, savo kilnius darbus tęsia į švarko atlapą įsisegęs Vyčio ženklą.

P. S. Tiems, kas norėtų finansiškai paremti K.Gudausko humanitarinę veiklą Ukrainoje, aukas galite pervesti į organizacijos VŠĮ TARPTAUTINIS UKRAINOS DRAUGŲ FONDAS LT337300010175616216 sąskaitą su prierašu – skiriu „Bucha Help“.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Prezidentas V.Zelenskis karo išvakarėse I.Pokladui suteikė Ukrainos didvyrio vardą.

2. Po Vorzelio išlaisvinimo Ukrainos vėliavą iškelti buvo patikėta lietuviui K.Gudauskui.

E.Butrimo nuotraukos