Išnyra su didele kriaukle
Egiptas kovo pradžioje – pats tas ieškantiems šilumos, bet ne per didelio karščio. To karščio buvo – per pietus reikėdavo ir jūroje gaivintis, pavėsio ieškotis.
O didžiausias Raudonosios jūros teikiamas džiaugsmas išvargusiai po lietuviškos žiemos sielai – koralinis rifas. Užsidedi akinius su vamzdeliu, panarini galvą į vandenį ir plauki palei nepaprasto grožio gelmę! O čia dar žuvų margumynas – net nebežinai, kuri tau gražiausia – geltona su juodomis akimis, smaragdo spalvos dryžuota ar ta pilkai žalsva su taškučiais?..
Vieną dieną jūra kaip reikiant įšėlsta. Iškelta raudona vėliava stabdo poilsiautojus, bet ne ant tilto budintį atletišką egiptietį. Jis neria į bangas ir netrukus išnyra su didele kriaukle – tokia, kokiose, atrodo, perlai užauga. Įbruka tą kriauklę mums į rankas – suprask, dovanoja. O už tai tikisi atpildo.
Pasidžiaugiame minutę kitą tuo grožiu ir grąžiname nardytojui atgal. Jis sutinka: taip, taip, mes negalime išsigabenti jos, į lėktuvą neįleis...
Vaikinas nusivylęs – triukas nenusisekė, uždirbti nepavyko. O mes irgi suprantame – tą kriauklę jis turi pasidėjęs kur po tiltu ir kaskart ją ištraukia vis naujiems atvykėliams su viltimi gauti kokį pinigėlį.
Perskaitę drąsų užrašą ant marškinėlių net necypteli
Ankstyvą rytą ar artėjant vakarui užsidedi kuprinėlę ir keliauji pakrante ar po laukines apylinkes. Marsa Alamas – ne garsioji Hurgada ar Šarm aš Šeichas – įdomus savo dar nesudarkyta gamta. Jūros pakrantėje regėsi pulkelius gyvų kriauklelių – jos zuja nestabdomai, bet sustingsta vos tik pajutusios pavojų. Tai maži krabiukai.
Malonūs egiptiečiai prašo su tavimi nusifotografuoti, o tu prašai jaunučio viešbučio sulčių pardavinėtojo Mansuro papozuoti. Jo dėmesį jau esi nusipirkęs už du eurus ir kelis malonius žodžius.
Ir kiti viešbučio patarnautojai malonūs, o poilsiautojai – ne kokie girtuokliai rusai. Jauna ukrainietė, dirbanti poilsiautojų užimtumo komandoje, pasidžiaugia, kad Marsa Alamo kurortas rusų neįsileidžia.
Iš Hurgados gi atskrieja žinia, kad ten rusų knibždėlynas. Ten poilsiaujantis lietuvis vaikinas specialiai vaikštinėja apsirengęs marškinėliais su užrašu: „Ruskij vojenyj korabl, idi n...“ Ir nė vienas rusas – nė cypt, tik galvas dar labiau nuleidžia.
Į Europą niekaip neprasibrauna
Mūsų ukrainietė Liera dirba komandoje kartu su savo vyru – gražuoliu egiptiečiu. Ji papasakoja, kad čia jau treji metai, atvyko būdama 19-os, įsimylėjo ir liko. Bet ji dievagojasi, kad niekada nepasiliks čia gyventi – iš vyro šeimos ir kitų vietinių suprato, jog Egipte moterys vis tiek kaip vergės. Vyras irgi norįs į Europą, bet kol kas jiems keliai užverti – Vakarai neįsileidžia. Ji pati buvo išvykusi, gyveno Lenkijoje pabėgėlės statusu, bet vos tik pabandė gauti vizą vyrui – ir stop.
Jauna moteris nesiskundė darbu viešbutyje ir atlyginimu – 400 eurų. Dargi leido suprasti, kad konkurencija didžiulė – turi labai suktis, kad kitas neužimtų tavo vietos. Darbo daug – poilsiautojus turi užimti mankštomis, sporto užsiėmimais, netgi rengti vakarinius pasirodymus – tapti aktoriais, šokėjais, fakyrais, akrobatais.
Liera išmoko papildomai kalbėti lenkiškai ir čekiškai, kad tik išsilaikytų. Bet vis tiek – viešbučio vadovybė ją su vyru iškėlė į kitą viešbutį, rytą prieš išvykdami jų jau nebesutikome.
Žinojo, kaip gali vilioti delfinus
Daugiausia mūsų viešbutyje italų ir čekų. Daug pensininkų, nemažai neįgalių, po traumų atvykusių vežimėliuose sustiprėti žmonių.
Viena čekė – tokia valiūkiška delfinė – vien su akinukais nardo po jūros gelmę. Juokiamės, kad gal tai ji privilioja artyn ir tikrus delfinus.
Su šia jauna moterimi turime kalbos, mat abi šiek tiek mokame vokiškai. Ji pasiskundžia neramiu gyvenimu Vengrijos ir fašistuojančio Orbano kaimynystėje. Čekams neramu ir dėl naujos kraštutinių pažiūrų Slovakijos valdžios.
Matai vis modernėjančius egiptiečių vasarnamius, bandymą rūšiuoti šiukšles...
Išėjęs pasivaikščioti ir nusukęs sausumos link, netikėtai aptinki arklidę, šalia – varganus darbininkų namus, iš lentgalių sukaltus guolius varguoliams, padedantiems galvą poilsio tiesiog po mėnuliu ir žvaigždėmis. Dykumų vaikai – klajokliai beduinai – niekuo nesiskundžia.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Egipte gali užsukti pas vietos kirpėją ir pasinaudoti jo paslaugomis. Vietiniams klientams įkainiai savi, tad jie patenkinti, o lietuvį jis apkirpo už 10 eurų.
2. Šalia žieduoto medelio bazilikas – nepaprastai vešlus krūmas.
3. Krante ji kaip gervelė, o virš jūros – lyg kiras.
4. Šių gyvų kriauklių neprisirinksi suvenyrams.
5. Tai gultai, ant kurių naktis leidžia iš dykumų prie viešbučių uždarbiauti atvykę beduinai.
6. Taip atrodo „snorklinimas“ – koralinių rifų ir žuvų pasaulio stebėjimas plaukiojant.
7. Šios baltos gervytės negali gyventi be jūros, bet vis atžirglioja pasimaitinti kirminėliais.
8. Jaunutis Mansuras – poilsiautojų numylėtinis.
9. Šis krūmas – viršuje žaliais, apačioje violetiniais lapeliais.
10. Vienintelis viešbučio katinas pats ateina pagulėti į svečių kambarius.
11. Skurdus arklių aptvaras – nuošalesnėje vietoje, ne turistų akiai.
12. Po viešbučio langais nepaprastai sparčiai ir gerai dirba statybininkai – rengiamasi artėjančiam poilsiautojų sezonui.
13. Pažangą Egipte liudija ir toks vaizdas – moderni pavėsinė vietiniame paplūdimyje ir šiukšlių rūšiavimas.
14. Kupranugariai paplūdimyje visiems kelia nuotaiką, bet jodinėti jais nedaug kas benori, savininkui uždirbti nesiseka.
S.Balandytės nuotraukos
