Pirmiausia susižavėjo triukais
Su įvairaus amžiaus grupių šalies šuolių į tolį čempionu 22 metų Algirdu Strelčiūnu pokalbiui sutariame susitikti Pasvalio sporto mokykloje.
Vaikinas pustrečių metų sportavo ir studijavo Amerikoje, tačiau nusivylęs traumuotos jo čiurnos išgydyti nesugebėjusiais amerikiečiais medikais pernai pavasarį grįžo į gimtinę.
Gyvendamas Girsūdų kaime, Algirdas pirmiausia susižavėjo ne lengvąja atletika, o trikingu – laisvo stiliaus akrobatiniu sportu, kurį sudaro įvairūs triukai, kovos menų ir gimnastikos elementai.
„Tėvas jaunystėje užsiiminėjo dziudo ir kitomis kovinėmis sporto šakomis, matydavau jį kieme vaikščiojantį ant rankų. Man, vaikui, tai įstrigo galvoje. Ėmiau treniruotis savarankiškai ir atlikti įvairius akrobatinius triukus, derinti juos su kovos menais“, – pasakojo vaikinas.
Akrobatikos elementų Algirdas mokydavosi šio sporto asų pasirodymus stebėdamas per televizorių bei internetą. Jokios specialios įrangos triukams atlikti neturėjo, sportavo tiesiog kieme ant šieno, šiaudų ar lapų krūvos. Šie triukai pagerino vaikinuko koordinaciją, sustiprino pėdas, šuolį.
Daujėnų mokyklos kūno kultūros mokytoja Džilda Girijotienė pastebėjo, kad penktokui Algirdui neblogai sekasi šokinėti į tolį, tad pasiūlė vykti į Pasvalio sporto mokyklą. Čia jis pateko pas trenerį Evaldą Žilį ir pradėjo rimtai treniruotis.
Kaime įsirengė šuoliaduobę
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – girsūdiškis po poros metų tapo vienu perspektyviausių jaunųjų šalies lengvaatlečių. Staigus lūžis įvyko prieš dešimt metų – tada jis pagerino šalies 13-mečių (6,61 m) ir 14-mečių (6,88 m) rekordus bei tapo Baltijos šalių vaikų grupės čempionu.
Vaikystėje jam tekdavo varžytis ne tik su bendraamžiais, bet ir su 2–3 metais vyresniais šuolininkais į tolį. Ne visada juos pavykdavo nugalėti, tačiau tai Algirdą tik dar labiau motyvuodavo. Jis tiesiog degė noru pasiekti vis daugiau.
„Tuo metu tėtis padėjo man kaime įsirengti šuoliaduobę, nors tam ir nepritarė. Taigi treniravausi dvigubu krūviu – sporto mokykloje ir namie. Be to, toliau užsiiminėjau savo pomėgiu – akrobatika. Galbūt buvau per daug aktyvus“, – suabejojo pasakodamas A.Strelčiūnas.
Dideli krūviai vis dėlto nepraėjo be pasekmių. Rengdamasis naujam sezonui, šokdamas per barjerą atletas pajuto stiprų skausmą nugaroje. Ilgainiui skausmas vis didėjo.
Lankantis pas gydytojus ir atliekant tyrimus paaiškėjo, kad kairė vaikino koja yra pusantro centimetro trumpesnė už dešinę.
Prie skausmų teks priprasti
Apie šią savo bėdą A.Strelčiūnas sužinojo tik būdamas 15 metų, nes iki tol nejausdavo jokių skausmų. Tačiau mena pats pastebėdavęs, kad stovėsena nėra taisyklinga.
„Su mama porą kartų buvom nuvykę pas gydytojus, bet jie tikino, kad išaugsiu ir viskas susitvarkys“, – prisiminė sportininkas.
Atletas sakė, kad į trumpesnės kojos sportbatį įdėjus specialiai jam pagamintą padą nugaros skausmai kurį laiką nebekamavo, bet paskui vėl atsinaujino.
Po dar nežinia kelinto apsilankymo pas medikus paaiškėjo, kad vienas iš stuburo slankstelių pajudėjęs į priekį ir susidėvėjęs.
„Kineziterapeutas skyrė daug įvairių nugarą stiprinančių pratimų, juos ir dabar darau. Ši bėda nedingo, turėsiu prie to priprasti“, – sakė girsūdiškis.
Į sau įprastą varžybų ritmą Algirdas grįžo po trejų metų reabilitacijos, jau būdamas Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos dvyliktokas.
Susigrąžinęs sportinę formą vaikinas nušoko 7,45 metro ir iškovojo kelialapį į 2019-ųjų Europos jaunimo čempionatą, o ten liko tryliktas.
Į saulėtąjį Teksasą išskrido su žiemine striuke
Dar prieš žemyno pirmenybes Algirdas sulaukė sporto agento iš Latvijos pasiūlymo vykti mokytis ir sportuoti į Ameriką.
Girsūdiškis nusprendė priimti šį pasiūlymą, tačiau prieš tai išvyko pusantro mėnesio pas draugą į Šiaurės Airiją patobulinti anglų kalbos žinių ir užsidirbti pinigų klijuodamas lipdukus ant daržovių pakuočių. Grįžęs namo vaikinas išlaikė visus reikiamus egzaminus, toliau sportavo, o po treniruočių dar važinėdavo į Panevėžį pas privatų anglų kalbos mokytoją.
2020-ųjų sausį Algirdas pradėjo naują gyvenimo etapą – persikėlė anapus Atlanto ir įstojo į Teksaso valstijos Lamaro universitetą. Jis įsikūręs prie pat Meksikos įlankos esančiame Bomonto mieste. „Iš šaltos Lietuvos išskridau apsirengęs megztiniu, žiemine striuke. Teksasiečiai, apsirengę šortais ir marškiniais trumpomis rankovėmis, spoksojo į mane kaip į ateivį“, – juokėsi pašnekovas.
Valgydamas amerikietišką maistą numetė svorio
Girsūdiškis prisipažino Amerikoje iš pradžių patyręs šoką: skirtingas gyvenimo būdas, kitoks maistas, vaizdai ir žmonės nepažįstami.
Pasak vaikino, Bomontas ne prastas miestas, bet nejaukus. Be to, ir oras čia ne pats švariausias: yra daug naftos, medienos ir kitokių gamybos įmonių.
Užtat universitetas Algirdui pasirodė visai tvarkingas, geros gyvenimo, treniruočių ir mokymosi sąlygos, o stadionas – kaip Vilniaus Vingio parke.
„Tą žiemą, kol pripratau prie amerikietiško maisto, numečiau 2 ar 3 kilogramus, krito ir sportinė forma. Vasarą irgi dar nepasiekiau lygio, kokį buvau įgijęs Pasvalyje. Ten visai kitokia treniruočių metodika, daug didesni krūviai, mano kūnas jų tiesiog nepriėmė, todėl rezultatai negerėjo. Paskui atsirado kovidas, taigi dar metus galima beveik nurašyti“, – kalbėjo A.Strelčiūnas.
Adaptavęsis svečioje šalyje girsūdiškis atgavo ir sportinę formą, o studentų varžybose Hiustone pasiekė asmeninį rekordą – nuskriejo į tolį 7,46 metro. Tose varžybose lietuvis nušoko dar toliau – 7,57 metro, tačiau rezultatas nebuvo įskaitytas, nes vėjas į nugarą šiek tiek viršijo leistiną normą.
Nežinomybė varė iš proto
Reikalams krypstant į gerąją pusę Algirdą ištiko kita nelaimė – atsinaujino dar namuose pasireiškę dešinės kojos čiurnos skausmai. Šuolius į tolį vėl teko pamiršti.
„Tada prasidėjo pykčiai su amerikiečiu treneriu ir medikais. Jie tarsi ir norėjo man padėti, bet gal tingėjo, o gal tiesiog nežinojo kaip. Tai varė mane iš proto: sportuoti negali, veiklos beveik nėra, draugų ir pažįstamų mažiau, liko tik universitetas“, – pasakojo vaikinas.
Pasak Algirdo, nežinodami ko griebtis, amerikiečiai imobilizavo jo skaudamą čiurną – tad mėnesį nešiojo specialų įtvarą, neleidusį judinti pėdos. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik dar labiau pakenkė sportininko fizinei būklei. Nuėmus įtvarą sportininkas žiemos atostogų grįžo į Lietuvą, čia stiprinosi reabilitacijoje. Tačiau ji nepadėjo, skausmai vėl atsinaujino.
Grįžti paskatino amerikietė
Po žiemos atostogų grįžęs į Ameriką girsūdiškis sutiko vietinę kineziterapeutę. Būtent ji jam suteikė tikrai profesionalią pagalbą.
„Ji vienintelė padėjo ir rūpinosi manimi, suorganizavo čiurnos operaciją. Ta mergina paskatino mane palikti Lamaro universitetą ir keltis sportuoti kitur. Pamenu jos žodžius, kad jeigu ten liksiu, kažin ar kas man padės. Ji ir pati paliko universitetą“, – kalbėjo Algirdas.
Paklausęs amerikietės patarimo pernai gegužę A.Strelčiūnas grįžo namo į Pasvalį. Čia jis tęsė reabilitaciją, sustiprėjęs po truputį pradėjo treniruotis, o žiemą dalyvavo beveik dešimtyje komercinių varžybų kaimyninėse šalyse.
Vasarį Algirdas šalies lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionate Klaipėdoje į tolį nušoko 7,44 metro ir iškovojo sidabro medalį.„Džiaugiuosi, kad po nugaros ir čiurnos traumų grįžau į savo ankstesnį lygį. Į ateitį žvelgiu optimistiškai, nes žinau, kad galiu nušokti dar toliau“, – sakė sportininkas.
Neskuba vėl lėkti į Ameriką
Ateityje A.Strelčiūnas dar planuoja grįžti mokytis ir sportuoti į JAV, tik į prestižiškesnį universitetą.
„Amerikai turi siūlyti save kaip prekę – privalai pasiekti kuo geresnį rezultatą. Kad patekčiau į prestižinį universitetą, būtų gerai nušokti apie 8 metrus. Bet nusprendžiau neskubėti ir bent pusmetį likti Pasvalyje. Mes su treneriu Žiliu vienas kitą gerai suprantame, žinau, kad dirbdamas su juo galiu daug pasiekti. Tai mane čia ir laiko“, – kalbėjo atletas.
Pasvalio sporto mokykloje Algirdas ne tik pats sportuoja, bet ir treniruoja vaikus. Lamaro universitete jis pustrečio kurso studijavo trenerio specialybę, todėl šis darbas jam yra puiki praktika.
Kai sporto mokykla ieškojo trenerio, jis nuėjo pas direktorę Rasą Balčiauskienę ir gavo šį darbą.
„Dar ne viską suprantu, bet pagrindus turiu, juk sporte esu daugiau kaip 11 metų“, – sakė A.Strelčiūnas.
Dabar jis gyvena su tėvais Girsūduose, o į miestą 6 kilometrus važinėja automobiliu.
Prižiūri, kad nepersistengtų
Treneris E.Žilys savo auklėtiniui negailėjo pagyrų.
„Dirbti su Algirdu tikrai nesunku, nes jis išskirtinai motyvuotas, žinantis, ko siekia. Labiau reikia žiūrėti, kad jis nepadarytų per daug, negu spausti dirbti daugiau. Vien dėl jo problemų su nugara ir čiurna reikia mažinti krūvį, kad paskui nebūtų dar blogiau“, – kalbėjo E.Žilys.
Pasak trenerio, dabar Algirdas fiziškai pasirengęs geriau nei prieš išvykdamas į Ameriką. Tada jis dar buvo moksleivis, o sportuodamas Lamaro universitete ne tik sustiprino kūną, bet ir suvyriškėjo.
Vaikino ateitį lems sveikata, ar nekamuos traumos.
„Nemanau, kad dabar jis yra pasiruošęs dideliam šturmui, bet savo asmeninį rekordą Algirdas gali pagerint visose varžybose. Tai priklausys nuo psichologinio nusiteikimo, oro sąlygų ir kitų dalykų“, – sakė E.Žilys.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pagrindinė Algirdo darbo vieta – treniruoklių salė, čia raumenis stiprina ir kiti vaikinai.
2. Jaunųjų boksininkų treneris tądien buvo išvykęs, todėl jie turėjo klausyti Algirdo nurodymų.
3. Treneris E.Žilys prižiūri savo auklėtinį, kad šis nepersistengtų per treniruotes ir nepatirtų traumos.
4. Sportuodamas Lamaro universitete Algirdas pasiekė asmeninį šuolių į tolį rekordą. Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Švelnos nuotraukos
