Kelionė per kelis miestus
Į priekį nutarėme važiuoti darydami nedidelį lanką. Keletą valandų važiavome Juodosios jūros pakrante iki Trobzono, čia nakvojome viešbutyje ir lankėmės tūkstantį metų siekiančiose istorinio paveldo vietose.
Pirmas įspūdis – labai geras. Keliauti šia Turkijos dalimi yra ir patogu, ir įdomu. Greitkeliai puikūs, autobusai komfortiški: internetas, kondicionierius, autobuso vienoje eilėje tik trys sėdimos vietos, todėl krėslai platūs ir patogūs, bilietų kainos negąsdino.
Trobzone keliaujame į Sumelos vienuolyną, ant stataus skardžio dviejų Graikijos vienuolių pastatytą dar 386 metais. Šis kraštas kadaise buvo krikščionybės žemių ribos, todėl panašių vienuolynų yra buvę daugiau. Sumelos vienuolynas išliko iki mūsų laikų, nors dėl ypatingos jo vietos čia praktiškai ištisus metus būna drėgna ir lyja.
Vienuolyno ansamblis ne kartą buvo nuniokotas ir vėl atstatytas, tačiau buvo visiškai apleistas tik po Pirmojo pasaulinio karo ir po jo sekusio Turkijos nepriklausomybės karo, kai graikai buvo priversti iš to krašto pasitraukti.
Išlikę vienuolyno pastatai šiuo metu yra saugomi ir tvarkomi. Ši vieta yra viena įdomiausių, tad važiuojant pro šalį vienuolyną apžiūrėti tikrai verta.
Trobzono provincijoje gyvena tiek pat gyventojų kaip ir Vilniuje, yra jūrų uostas, paplūdimiai, tačiau norint aplankyti daugiau įdomių vietų ir muziejus, reikėtų kelių dienų.
Mes dar užsukame ir į stalaktitų urvus, nors jie panašūs kaip ir Lenkijoje ar Sakartvele. Vėliau manėme, kad vietoj urvo gal būtų buvę vertingiau apsilankyti dar kokiuose istorinio paveldo objektuose.
Tuose kraštuose daug likusių pilių ar maldos namų, ėjusių iš rankų į rankas keičiantis valdovų dinastijoms. Krikščionis keisdavo islamo išpažintojai, todėl ant maldos namų vietoj kryžiaus atsirasdavo pusmėnulis.
Tokius istorinius ir religinius vingius nulemdavo tai, kad čia daug šimtmečių susikirsdavo krikščionybė ir islamas. Savotiška religijų pasienio zona.
Sužavėjo pilių kompleksas
Keturios valandos autobusu labiau į rytus ir atsiduriame Erzurume. Jis panašaus dydžio miestas, tačiau pačioje senamiesčio širdyje stūkso įspūdingas senovinių pilių kompleksas. Temstant, kai 35 laipsnių karštis ima trauktis, į gatves pasipila žmonės. Apšviestos pilys atrodo įspūdingai.
Žmonės dažniausiai renkasi į arbatines gerti arbatos ir šnekučiuotis.
Arbatos puodeliai nedideli, gal tik 100 gramų talpina, tačiau jaunimas sėdi, gyvai šnekučiuojasi ir geria arbatą, kurią paruošia kartais ekspromtu suorganizuotoje arbatinėje, kurioje arbata ruošiama ant ratų stovinčiame didžiuliame ir malkomis čia pat kūrenamame virdulyje.
Visų nuotaika gera, pakili, jautiesi lyg patekęs į simpatišką šaršalyną, arbatinėse daug jaunimo ir jokio alkoholio. Bent jau Turkijos rytuose, kur teko apsilankyti, alkoholio galima įsigyti tik specialiose parduotuvėse ir jis gali būti net brangesnis nei Lietuvoje.
Sakartvele – viskas priešingai.
Dar kas krito į akį – šiame krašte gali kilti kliūčių kviečiantis taksi su pas mus populiariomis programėlėmis, geriau ieškotis vietinių programėlių.
Kartą vienas vairuotojas net parašė, kad iš autobusų stoties joks taksistas jūsų nepaims, todėl ieškokite pačioje stotyje ir tik jie jus nuveš į viešbutį. Čia jau pakvipo rytietiškais papročiais, kai klanai pasidalina miesto teritorijas.
Nenustebkite, jeigu taksistai, net viešbučio tarnautojai ar šiaip teikiantys kokias nors paslaugas nekalbės angliškai ar kita užsienio kalba.
Susikalbėti įmanoma per vertėją telefone.
Beje, viešbučių kainos šiame krašte panašios – nuo 22 iki 30 eurų už naktį vienam asmeniui su pusryčiais. Tačiau reklamose pažymėtas viešbučių žvaigždučių skaičius nebūtinai gali reikšti tai, ką jūs įsivaizduojate. Gali nutikti taip, kad kondicionierius pakabintas, bet jis dažnai genda arba kabo tik šiaip, kaip dekoracija.
Araratas atrodo įspūdingai
Viršūnė, į kurią susiruošėme kopti, pro Dogubayazit miestelio viešbučio langą matosi labai ryškiai. Šis kalnas skiriasi nuo kituose kraštuose matytų, nes aplink jį ir jo šlaituose nėra jokios augmenijos. Viskas nuo karščio išdegę ir išdžiūvę. Nuo to vaizdas tik dar labiau įspūdingas.
Štai į tą viršūnę ir sumanėme kopti. Prie mūsų dar prisijungė keturi bičiuliai, atskridę į šį kraštą iš Lietuvos per Stambulą.
Nesinaudojome lietuviškų kelionių agentūrų paslaugomis, todėl kiekvienas sutaupėme mažiausiai po tris šimtus eurų. Nėra nieko sudėtingo ir pačiam tokią kelionę susiorganizuoti.
Tvarka tokia, kad visiems būtina pirkti vietos gido paslaugas ir sumokėti leidimo mokestį. Iš viso 350 eurų nuo žmogaus, tačiau tai nėra daug, įvertinant, kad arkliai nešios kokias keturias dienas žemyn ir aukštyn į kuprinę sukrautą mantą, visose stovyklose naudosiesi stacionaria palapine ir tas keturias dienas gausi maitinimą, taip pat sriubos ar kitų šiltų patiekalų. Iki viršūnės lydės takelius puikiai pažįstantis vietos gidas.
Kopti į viršūnę – pirmą valandą nakties
Pats kopimas, bent jau mūsų grupei, nebuvo nei sunkus, nei sudėtingas. Tačiau taip gali atrodyti tik mums, nes esame kopę kur kas sudėtingesniais maršrutais ir sudėtingesnėmis sąlygomis.
Visiems kitiems pasirengimo reikėtų, ypač fizinio, nes kojoms tikrai tenka nemažas krūvis. Ararato viršūnės aukštis irgi yra toks, kad praktiškai kiekvienas kopdamas jo įtaką organizmui tikrai pajaus.
Gidai sudėlioja maršrutą taip, kad bent jau minimalus aklimatizacijos procesas būna suplanuotas, todėl pasiekti viršūnę galimybių turi beveik visi.
Visos grupės į viršukalnę išeina naktį, pirmą ar antrą valandą. Mes kopėme rugsėjo pradžioje, jautėsi ruduo, todėl matėsi ir daugiau debesų.
Taip anksti kopiama, nes apie pusiaudienį viršūnę pradeda dengti debesys. Įkopsi ir stovėsi kaip tas ežiukas rūke, nematysi gražių vaizdų. Blogesniu oru gali pradėti snigti ar lyti. Todėl debesų geriau išvengti.
Visgi gražu kopti ir naktį, ypač kai apačioje matosi šviečiantis miestas, o pats kalnas blykčioja nuo prožektorių švieselių.
Tačiau pakilo vėjas, ant kalno šlaito buvo penki laipsniai šalčio ir toks pat šaltas vėjas. Net ir storos žieminės pirštinės nebegelbėjo.
Kai kas buvo pasiėmęs tik plonas pirštines, tai rankų pirštus galėjo nušalti. Gelbėjo gidas, leidęs į savo šiltas ir storas pirštines įkišti ranką ir kitiems.
Viršūnės prieigose žengėme ant ledyno. Tuo metu visiems nebuvo lengva išsitraukti ir prisitvirtinti prie batų vadinamąsias „kates“. Rankų pirštai buvo sustirę, todėl dirželiai neklausė. Pradėjo švisti.
Eiti lygiu ledynu – vienas malonumas, netoli viršūnės pasimatė ir patekanti saulė. Nors ji dar nešildė, bet vien vaizdas nuteikė optimistiškai, nes galvoji, kad eiti žemyn bus kur kas šilčiau ir maloniau. Devintą valandą ryte jau buvome prie palapinių ir gėrėme karštą arbatą.
Valdovo hareme – jaukūs židiniai
Grįžę į miestelį aplankėme Išako Pašos rūmus ant neaukšto kalno. Rūmai ir tvirtovė buvo pastatyti netoli Dogubayazit miesto, gilioje senovėje armėnų vadinto Daruinku. Šis miestas buvo ant pirklių kelio, nes už keliolikos kilometrų – siena su Iranu, o iki Armėnijos sostinės Jerevano vos 75 kilometrai.
Po armėnų genocido šiuose kraštuose apsigyveno kurdai, jie tikisi kada nors išsikovoti savo valstybės pripažinimą. Ir mūsų maršrutinį autobusą kariškiai stabdė kelis kartus, tikrino dokumentus, baimindamiesi kurdų sukilimo.
Išako Pašos rūmai restauruoti. Yra išlikę haremo kambariai, kiek-viename jų židinys, netoli jų vonios kambariai, išlikęs net tualetas.
Kelionę atgal į Batumį, iš kurio turėjome skristi namo, autobusu važiavome trumpesniu keliu. Negalėjome bent vienai dienai neužsukti į Karso miestą. Jis aprašytas Nobelio literatūros premijos laureato O.Pomuko romane „Sniegas“.
Karsas paslaptingas kaip ir romane
Į šį nuošalų ir žiemą sunkiai pasiekiamą provincijos miestą gal prieš 60 metų atvyksta jaunas poetas, paprašytas vienos sostinės redakcijos išsiaiškinti, kodėl Karse žudosi jaunos merginos dėl to, kad buvo draudžiama ryšėti skareles.
Uždarame mieste, kurį pasiekti sunku dėl gausaus sniego, vystosi įdomi istorija, kurioje yra vietos ir lokaliam kariškių perversmui, islamistų siautėjimui ir kovai prieš Turkijos europizavimą. Ir visame tame sūkuryje sukasi jaunas poetas, bandantis suvokti ir savo paties jausmus religijai, nors prieš tai daug metų gyveno Vokietijoje.
Rašytojas šį miestą pasirinko atsitiktinai, ieškodamas gilios provincijos toli nuo Stambulo ir su archajiškais papročiais. Romane galima atpažinti tik Karse esančią pilį, prie kurios šlaito nusifotografavai, ir centrinę aikštę.
Tačiau romane sukurta atmosfera yra artima šiam miestui. Nesunku įsivaizduoti gausiai užsnigtą paslaptingą Karsą su mečetėmis ir siauromis gatvelėmis.
Beje, Karse nėra kokių nors ženklų, sufleruojančių, kad šis miestas yra aprašytas garsaus rašytojo romane. Gal todėl, kad O.Pomukas yra labiau žinomas ir gerbiamas išsilavinusios aukštuomenės, o jo romanai dėl įvairių priežasčių Turkijoje yra vertinami prieštaringai.
Senovės armėnai pastatė įspūdingą miestą
Netoli Karso stūksančio Ani miesto griuvėsiai – prieš daugiau nei tūkstantį metų įkurta armėnų sostinė, klestėjusi nuo 961 iki 1045 metų. Jis buvo žinomas kaip „tūkstančio ir vienos bažnyčios miestas“.
Ani miesto pakraščiu galima matyti plytintį gilų kanjoną, už kurio – dabartinė Armėnija. Senovės armėnų sostinė yra Pasaulio paveldo sąraše ir vienas įspūdingiausių istorijos paveldų visoje Turkijoje.
Miestas jau seniai yra žmonių apleistas, tačiau šiuo metu prižiūrimas ir restauruojamas.
Po armėnų čia šeimininkavo seldžiukų dinastija, vėliau Osmanų imperijos gyventojai, todėl krikščioniški ženklai per tiek šimtmečių ant maldos namų ir kitų pastatų sunyko ar buvo nuimti ir uždėti islamo religijos simboliai.
Keliaudami po šią Turkijos dalį, matėme palyginti labai nedaug turistų. Miestuose, kai vakare vietos gyventojai pasipila į gatves, jų sraute nematėme daug panašių į mus. Tikriausiai todėl, kad vieni vartosi paplūdimiuose prie vandenyno, kiti lankosi Stambule, o štai labiausiai nuo jo nutolę provincijos miestai lieka pamiršti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sumelos vienuolyno, graikų vienuolių pastatyto 386 metais, vidinis kiemas.
2. Nuo Ararato kalno šlaito atsiveria vaizdas į žemumas. Tolumoje – Iranas.
3. Apleisto Ani miesto, buvusios Armėnijos sostinės, maldos namai.
4. Kopiant į Araratą viršukalnės prieigose ėjome ledynu, nuo čia atsiveria ypač gražūs vaizdai.
5. Panevėžio „Sportono“ vadovas E.Adakauskas pagaliau Ararato viršūnėje.
6. Karso miestas plyti pilies kalno pašlaitėje. Viskas dvelkia paslaptimi, ypač vakare ir naktį.
7. Pašos rūmai. Juose daug kas išliko kaip buvę.
8. Senovės armėnų sostinėje moteris renka arbatžoles.
9. Ani miesto griuvėsiuose galima rasti išlikusių senovės Armėnijos ženklų.
10. Arbatą turkai geria gatvėse įrengtose arbatinėse. Alkoholio viešo maitinimo įstaigose nebūna.
11. Sumelos vienuolynas pastatytas ant stataus kalno šlaito. Dabar jis restauruotas.
12. Vakare, kai oras atvėsta, gyventojai išeina į gatves, bendrauja ir geria daug arbatos.
13. Pašos rūmų vidinis kiemas. Čia yra ir mečetė, ir haremo kambariai, salė, tualetai bei erdvūs rūsiai.
B.Matelio nuotraukos
