Davė už dyką pavalgyti
– Ar prisimenat tą pirmą kartą, kai nuėjot duoti kraujo?
– Oi, labai seniai, prieš trisdešimt kelerius metus. Buvau dar studentas. Ėjo visa kompanija ir aš prisijungiau.
Tais laikais už kraujo davimą gaudavai išeiginę ir taloną pietums, o studentui šitai labai svarbu: ir į paskaitas eiti nereikia, ir dykai pavalgai.
Jau net neatsimenu, kiek kartų šitaip laisvo laiko užsidirbau, bet tų kartų prie sąmoningos donorystės nepriskaičiuoju. Donoru save laikau nuo tada, kai ėmiau kraujo duoti neatlygintinai, suvokdamas, kad noriu pagelbėti sužeistam ar sunkiai sergančiam.
– Kas tokiam žingsniui pastūmėjo? Gal kokia rimta artimųjų bėda?
– Niekas iš savų nesirgo, nebuvo taip, kad štai dabar reikia artimą gelbėti. Į rimtą donorystę, visa to žodžio prasme, atvedė žmona Vita.
Tikrai taip ir buvo: paėmė už rankos ir nusivedė į polikliniką. Tuo laiku ji jau kraujo buvo davusi 10 kartų, buvo donorė su stažu. O kad adatų nebijau, nuo dūrio ir kraujo vaizdo nealpstu, tai kelis kartus per metus be problemų galiu krauju pasidalinti.
Žmona taip ir sakė: būti donoru fiziškai nieko nekainuoja, bet tu gali kažkam išgelbėti gyvybę.
O ji donore tapo svainio dėka. Jos sesers vyras anuo metu dirbo policijoje ir tada buvo mada, kad pareigūnai organizuotai eina duoti kraujo. Palaikydama svainiui kompaniją nuėjo ir Vita, net lenktyniavo su juo, katras daugiau duos. Dabar svainis jau miręs.
Jau net du kibirai kraujo
– Sakote, kraujo duodate net kelis kartus per metus. Gal suskaičiavote, kokį kiekį tų gyvybės syvų jau esate paaukojęs? Ar savai sveikatai tai nepavojinga?
– Taip. Pagal gydytojų rekomendacijas, kraujo galima duoti ne daugiau kaip 4–5 kartus per metus, tai tiek ir duodu. Vienu kartu paima 450 mililitrų. Tą skaičių padauginus iš 56 kartų išeina, kad kraujo jau atidaviau 25 litrus, kitaip sakant, du su puse kibiro.
Sveikam žmogui, normaliai maitinantis ir naudojant pakankamai skysčių, kraujo trūkumas greitai atsikuria. Prieš kiekvieną procedūrą patikrinama donoro kraujo sudėtis, gydytojas pamatuoja spaudimą. Mano rodmenys visad aukštumoje, hemoglobinas net didesnis nei norma.
– Ar yra buvę, kad skubiai prireikia būtent jūsų kraujo, nes turite IV, retesnę nei statistinio lietuvio, kraujo grupę?
– Nebuvo, kad iškviestų kraują duoti čia ir dabar. Bet būna, kad iš vakaro telefonu gaunu žinutę, jog senka IV grupės kraujo atsargos, klausia, ar negalėčiau pagelbėti.
Smalsumas – o kam?
– Ar yra galimybė sužinoti, kam išgelbėjote gyvybę?
– Yra speciali programėlė, per kurią galima pažiūrėti duoto kraujo kelią. Ten visi duomenys apie donorą: kiek kartų ir kada pastarąjį kartą kraują davei, kur paimtas ir kokioje gydymo įstaigoje jis perpiltas pacientui. Tik aš niekad nesmalsavau. Vis tiek konkretaus žmogaus, kas gavo tavo kraują, nesužinosi, o ir kam to reikia? Juk paėmę iš donoro neišpila lauk, o perpila tam, kam labiausiai reikia. Juk krauju daliniesi ne iš smalsumo, o kad kažkam padėtum. Gera žinoti, kad keli mililitrai tavo kraujo kažką grąžino į gyvenimą.
– Ar be žmonos, kraujo davusios jau 20 kartų, giminėje yra daugiau donorų?
– Yra. Brolis Rimantas. Kol atsitiktinai nesusitikom poliklinikoje, nė nežinojau, kad jis irgi donoras. Abu gyvenam Pasvalyje, matomės neretai, bet niekada neišsikalbėjom ta tema. Dabar jis jau kraujo davęs daugiau nei 40 kartų.
Širdis plakė dar 11 metų
– Be kraujo donorystės, jūs dar esate užsirašęs ir į organų donorus. Tą padarėte labai seniai, prieš 26 metus, kai mūsų šalyje organų donorystė dar buvo naujiena. Kokia organų donoro kortelės gavimo istorija?
– Tokias korteles turim abu su žmona, jas išsiėmėm kartu 1996 metais. Tam žingsniui įtakos turėjo tragiška ir tuo pačiu laiminga situacija.
Tais metais „Via Baltica“ kelyje ties Pasvaliu nutiko žiauri avarija, žuvo 23 metų vaikinas Darius Zakas. Jo mama Elena Zakienė, užauginusi tris dukras ir tą vienintelį sūnų, sutiko paaukoti žuvusiojo organus. Šalyje ji buvo viena iš pirmųjų, kuri ryžosi tokiam žingsniui. Jos sūnaus širdis buvo persodinta alytiškiui Januarui Matučiui. Kitiems pacientams teko žuvusiojo avarijoje inkstai ir akių ragenos.
Šiuos įvykius plačiai nušvietė spauda.
Tuomet dirbau laikraščio korespondentu, į atokų Pasvalio rajono kaimą važiavau kalbinti savo vaiko organus transplantacijai atidavusios E.Zakienės. Prisimenu, kaip ji labai nuoširdžiai pasakojo apie sunkiausią gyvenime sprendimą leisti sūnų atjungti nuo aparatūros. Nors jau buvo konstatuota faktinė smegenų mirtis, bet motinai vis tiek buvo labai baisu, kankino abejonės, o gal dar atsigaus? Ir toji paprasta kaimo moteris ryžosi gelbėti kitų gyvybes.
Dabar šaunioji motina gyvena Raubonyse, pas dukterį, pernai su seniūnijos darbuotojais važiavom jos sveikinti 90-mečio proga.
Jos sūnaus širdis alytiškio krūtinėje plakė 11 metų ir vieną mėnesį.
Kai anuomet grįžau po pokalbio su E.Zakiene, jaučiausi sukrėstas, netrukus su žmona nuėjom į polikliniką išsiimti organų donoro kortelių. Tuo metu mūsų rajone to niekas dar nebuvo daręs, vietiniai medikai net nežinojo, kaip tokias korteles išduoti.
– Geras pavyzdys užkrečia. Gal į donorystę pastūmėjote ir ką nors iš pažįstamų? Sunkiai įkalbinėjote?
– Žinoma. Mažiausiai 10 žmonių paskatinau duoti kraujo. Anksčiau užtekdavo pasakyti: padėk, jei gali padėti, tas gi nieko nekainuoja. Net turėjom tokius donoro marškinėlius su užrašu: „Duoti nieko nekainuoja“. Paprastai tų, ką skatinau tapti donorais, įkalbinėti nereikėjo, žmonės supratingi ir geranoriški, suprantantys, kad ir patiems bet kada gali prireikti pagalbos, nuo avarijų kelyje, ligų ar traumų niekas nesam apsaugoti.
Dabar skatinant įsilieti į neatlygintinos donorystės gretas, gal kam bus veiksmingas ir ekonominis svertas: reikia 40 kartų duoti kraujo ir priklausys antro laipsnio valstybinė pensija, tai yra prie paprastos pensijos prisidės apie 120 eurų.
Turiu sumanymą donorystę propaguoti ir Saločių seniūnijoje, įtraukti darbuotojus ir gyventojus. Kad kraujo centras tiesiai į vietą atvyktų imti kraujo, reikia surinkti mažiausiai 10 žmonių. Manau, kad pavyks tiek prisikviesti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Zakienė buvo viena iš pirmųjų šalyje transplantacijoms paaukojusi žuvusio sūnaus organus. A.Švelnos nuotr.
2. S.Savickas su žmona Vita (šalia) yra ne tik kraujo dororai, jie daugiau kaip ketvirtį amžiaus nešiojasi ir organų donorų korteles.
3. Nuolat neatlygintinai kraujo duodantis S.Savickas turi sumanymą donorystę propaguoti ir Saločių seniūnijoje, kur dirba seniūnu.
Asmeninio albumo nuotraukos
