– Veikiausiai jau planuojate savo ateitį ir daug laiko užima mokslai. Tad kas skatina jus dar dalyvauti ir visuomeninėje veikloje?
Gabrielė Kučytė: Niekas mūsų neverčia, mes patys norime būti aktyvūs. Aš prisidėjau prie sąjungos norėdama save išbandyti, ką galiu, ar sugebu ką nors daugiau, ne vien tik mokytis. Viena iš priežasčių, kodėl jaunimas ateina ir pasilieka, – čia randa bendraminčių. Sutampa požiūriai, įdomu būti kartu, iškelti įvairiausias idėjas ir jas realizuoti.
Dominykas Masiulis: Nenorėjau atsilikti nuo sesers, ji buvo mokinių parlamento pirmininkė. Maniau, kad nesu prastesnis už ją, pradėjau domėtis ta veikla ir užsikabinau. Suprantu, kad reikia gerai mokytis, svarbu išmokti skaityti ir rašyti, tačiau dalyvavimas visuomeninėje veikloje leidžia suvokti, kas dedasi viešoje erdvėje, kokie procesai vyksta politiniame gyvenime. Įgaunu patirties ir manau, kad ji ateityje pravers labiau negu kai kurios pamokos. Apsišlifuosiu, išmoksiu nesutrikti situacijose, turėsiu ir ginsiu savo nuomonę.
Rimantė Striukytė: Aš nepritarčiau dėl išsilavinimo. Mokslai man visuomet buvo ir bus svarbiausi.
Aišku, man patinka būti aktyviai, o ypač mėgstu dalyvauti Lietuvos moksleivių sąjungos veikloje. Atstovauju Panevėžiui respublikiniu lygmeniu ir galiu miesto problemas iškelti į aukštesnį lygį. Man patinka, kad moksleiviai iš visos Lietuvos renkasi į asamblėjas ir diskutuoja aktualiais klausimais.
Žiemos asamblėjoje pateikėme siūlymą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kad moksleiviai, kaip ir studentai, galėtų važinėti tarpmiestiniais autobusais su 50 procentų nuolaida. Kiek žinau, dabar Savivaldybių asociacija derina pozicijas su šalies savivaldybėmis. Dar nežinau, kokia Panevėžio savivaldybės pozicija, tačiau Rokiškio savivaldybė jau anksčiau leido rajono moksleiviams važinėti pigiau jos autobusais.
Pavasario asamblėjoje diskutuosime apie šalies mokyklų optimizavimą. Manau, negerai, jei kaimo mokykloje mokosi 20 mokinių, o juos moko 10 mokytojų.
Yra dar daug temų, kurios mus domina.
Dominykas Masiulis: Apsibrėžkime, kas yra jaunimo politika. Kai kuriuos jaunus žmones vien tas žodis gąsdina, tačiau tai – mūsų gyvenimo problemos ir mūsų kasdienybė. Mums svarbu žinoti, ko nori miesto jaunimas, ir padėti jam išspręsti tas problemas. Todėl ir norime kuo daugiau pritraukti jaunų žmonių į jaunimo organizacijas. Pavyzdžiui, jaunimo sąjungų forume diskutavome apie privalomąją karo tarnybą. Ką apie ją mano Panevėžio jaunimas, kol kas nežinome.
– Nežinote, nes jaunimas neaktyvus? Sunku prisikviesti į diskusiją? Juk socialiniai tinklai dabar visagaliai.
Dominykas Masiulis: Taip atrodo. Vien pakvietimo socialiniame tinkle atsiliepti neužtenka. Visi tik ir kalba, kad dabar daugeliui niekas neįdomu, bet jei ateina, būna patenkinti. Daugelis apsisprendžia ir užsiregistruoja paskutinę dieną, jie gi nesupranta, kad jeigu lektorius pakviestas, lauki ir nerviniesi.
Aušra Burbienė: Savivaldybės jaunimo reikalų taryba gyvena šūkiu „Judam link jaunimo“. Mieste pamirštos studentų ir jaunų šeimų grupės, norime jas suaktyvinti, kad susilietų kartos, kad jau esantis lyderis šalia savęs augintų kitą lyderį.
– Viešai kalbama, kad Panevėžyje nebėra jaunimo, išauga, baigia mokslus ir išvažiuoja. Ar tas darbas netampa beprasmis?
Aušra Burbienė: Tenka su tuo reiškiniu susitaikyti ir vieniems išvykus vėl ieškoti naujų aktyvių moksleivių. Todėl mes ir norime pritraukti naujų organizacijų, kad iškiltų aktyvūs žmonės.
Dominykas Masiulis: Anksčiau politikai žadėjo, kad mieste bus dar viena aukštoji mokykla. Ką turime dabar – kolegiją, profesinį mokymo centrą ir kelias studijų programas Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete. Ne visiems tai tinka, todėl moksleiviai važiuoja į Vilnių arba į užsienį. Mes nieko negalime pakeisti, vadinasi, reikia susitaikyti su esama situacija ir stengtis padaryti kaip įmanoma daugiau.
– Ar valdžios žmonės iš tiesų atsiliepia į jūsų pasiūlymus ir bendrauja su jumis kaip lygūs su lygiais?
Rimantė Striukytė: Negaliu teigti, kad vos tik pasiūlome – ir viskas einasi lyg per sviestą. Mes norėtume, kad sprendimai būtų priimti kuo greičiau, nesvarbu, kad neigiami. Aišku, geriau teigiami, bet valdžios žmonės neskuba. Jaučiame biurokratiją.
Dominykas Masiulis: Prisipažinkime, kad ir mums patiems reikia pasitempti. Ankstesnė valdyba neįvykdė savo ketinimų iki 2020 metų. Ji žadėjo sukurti programėlę, kad jaunimas galėtų naudotis ja mobiliajame telefone ir pranešti apie patyčias mokykloje. Mes patys dar tik žadame sukurti darbo grupę, ištirti poreikį ir prašyti savivaldybės pagalbos.
– Ar sulaukiate pagalbos iš miesto savivaldybės? Ar supranta jūsų problemas jaunimo reikalų kuratorė?
Gabrielė Kučytė: Kai organizuojame renginį, būna, kad nuomonės nesutampa, bet nenoriu garsiai sakyti, dėl ko.
Dominykas Masiulis: Finansinę pagalbą mes gauname, nieko tokio, jei nuomonės nesutampa. Kuratorė į mūsų norus įsiklauso, normalu, kad ji kartais mus atšaldo.
Aušra Burbienė: Jei ko nors jaunimas užsimano, jis turi labai stiprią poziciją, gina savo idėją, siekia jos atkakliai. Pateikia man tokių konkrečių argumentų, kad oho – žino, ko reikia jų bendraamžiams. Dabartinis jaunimas yra išprusęs, labai motyvuotas, norintis pakeisti Panevėžio veidą, tik kartais tenka suvaldyti jų impulsyvumą, drastiškus sprendimus, nuleisti juos ant žemės, kad būtų logiški ir atitiktų teisės aktus. Natūralu, kad suaugusiesiems atrodo kitaip. Kartais siūlome renginį dieną, o jie nori vakare. Tenka nusileisti.
– Kokia Panevėžio problema jums aktualiausia? Ką manote apie korupciją?
Dominykas Masiulis: Kiekvieną pilietišką žmogų turi jaudinti tai, kas vyksta savivaldybėje. Korupcija įtariamas asmuo, manau, nebūtų išrenkamas antrą kartą, jei būtų leidžiama balsuoti jaunimui nuo 16 metų ir internetu. Šį klausimą svarstėme Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje ir mūsų argumentai visiškai paprasti – mažesniuose miestuose gyvenantis 18-metis jau būna išvažiavęs kitur, o 16-metis dar gyvena tame mieste ir balsuodamas galėtų kažką pakeisti.
Mes nenorime girdėti, kad esame per jauni balsuoti.
Rimantė Striukytė: Manau, kad jaunimas moka atsirinkti informaciją ir susivokti, už kokį politiką balsuoti. Jeigu būtų priimtas toks įstatymas, niekada nebalsuočiau už susitepusį kandidatą.
– Ar galvojote, kaip pagerinti miesto įvaizdį, kurį dažnai sugadina politikai?
Dominykas Masiulis: Mes galime pagerinti miesto įvaizdį kviesdami neformalų jaunimą iš automobilių aikštelių šlietis prie mūsų. Tik reiktų pavyzdžiais atsverti jų argumentus, kad čia jiems neįdomu.
Manau, galėtume sudominti jaunimo savanoriška tarnyba. Patvirtinta tvarka, kad moksleivis, pusmetį savanoriavęs kurioje nors įstaigoje, ligoninėje ar vaikų darželyje, senelių globos namuose, gauna rimtą pliusą – prie stojamųjų egzaminų 0,25 balo. Bet tokia tvarka yra per daug sudėtinga, nes ar gali intensyviai besimokantis, egzaminams besirengiantis dvyliktokas per mėnesį išdirbti savanoriu 40 valandų? Tai yra nerealu.
Gabrielė Kučytė: Panevėžyje yra 30 savanorių. Mano klasės draugė nori stoti į mediciną, tai ji kasdien po 2 valandas dirba ligoninėje, padeda dalinti maistą, palydi ligonius į tyrimus. Bet ar ji gaus ketvirtį balo, mes tiksliai nežinome. Taip išeina, kad jaunimas nelabai pasitiki valstybinėmis institucijomis, nes sprendimai per dažnai keičiami.
– Kuo gyvena Panevėžio jaunimas, ar turi kur praleisti laisvalaikį?
Rimantė Striukytė: Mes mėgstame pasilinksminti, organizuojame protmūšius, futbolo turnyrus. Renkamės kavinėse, bet yra ir kas mėgsta užmušinėti laiką mikrorajonų automobilių stovėjimo aikštelėse.
Autografas
„Naudotis kiekviena galimybe, kurią suteikia gyvenimas.“ (G.Kučytė)
„Visiems padėti, nemokėti pasakyti „Ne“. (D.Masiulis)
„Siekti, kad Lietuva klestėtų, kad visi čia gyventų geriau.“ (R.Striukytė)
"Panevėžio kraštas", 2020 03 10