„Duokit man televiziją!“ – įsakmiai pareikalauja.
Aiškinam, kad čia laikraščio redakcija, teiraujamės, kuo galime padėti, kokiu tikslu užsuko?
Vyriškis įvardija problemą: šeimyniniai santykiai.
„Man reikia, kad išdurnėjusią moteriškę nufilmuotų ir visiems parodytų“, – dar priduria.
Hmm... tai gal naujos žmonos ieškąs? Gal kokia sijonuota fėja apgavo?
„Naujos žmonos? Mielai ieškočiau, bet negaliu. Su senąja jau 60 metų susaistytas“, – ima atverti širdį.
Smalsaujam, tai kas gi nutiko, jei vedybiniai saitai nesutraukyti? Leidžiu sau pajuokauti: bene į kairę nusukęs ir gaunąs pylos?
„Kairės“ paminėjimas aiškiai paglosto širdį, taria, kad tik pora metų liko iki devintos dešimties, bet jėgų nestokojąs, nėra nei sukiužęs, nei protu pakrikęs. Ko apie sutuoktinę nepasakysi.
Esą moteriškė ėmė ir pardavė paveldėtą savo žemės lopinėlį. Be jo žinios. Be jo žinios iš pirkėjų pinigus gavo ir be jo žinios juos vaikams atidavė.
Klausiu, tai kas blogai, kur čia išdurnėjimas?
Senolis tiesiog akyse kaista nuo, jo manymu, patirtos neteisybės.
Esą kaip žmona galėjo nepasitarusi tuos kelis hektarus parduoti? Jos nuosavybė? Baikit juokus, nuo kada žmona santuokoj be vyro žinios pinigais mėtosi? Visą gyvenimą šitaip buvo, net pardavusi miške surinktus grybus ir uogas iki cento viską ant stalo paklodavo. Net batraiščių nepirko nepasiklaususi!
Drįstu įsiterpti: ar nesijaučiąs kaltas dėl to, kad visą amžių žmoną engė ir paranojiškai kontroliavo? Laimė, kad bent gyvenimo gale moteris išdrįso nors šį tą savarankiškai padaryti.
„Aš? Kaltas? Kur tik moteris, ten ir bėda, ten ir išlaidavimas“, – balsą kelia senolis.
Būtų jo valia, moterys į krautuves galėtų eiti tik sutuoktinių lydimos ir kontroliuojamos.
Juokiuosi, kas gi tokiomis sąlygomis betekėtų? Net gūdžiais viduramžiais moterys daugiau teisių ir laisvių turėjo nei jo trokštamose vizijose.
„Tai duosit man televiziją ar ne?“ – nutraukia mane.
Sakau, kad neduosim. Senolis trenkia durim ir iškurna iš redakcijos teisybės ieškoti kitur.