Lėktuvui nusileidus, atvykėlius išvežioja turizmo agentūros autobusas. Gidė, akivaizdžiai susiriejusi su turku vairuotoju, liepia nepalikti jam arbatpinigių. O pati kloja baimingas istorijas, kaip ir kur apgaudinėja vietiniai. Pasakoja, kad turkai nevagia, bet daiktai karštyje gali „išgaruoti“. Jei viešbutyje yra internetas, tai dar nereiškia, kad jis veltui. O ir už stipresnius gėrimus gali būti pareikalauta išvykstant pakloti nemažus pinigus.
O dangau! Man jau baisu ir koją iš autobuso kelti. Bet iškelti tenka, ir net ne vieną, o abi.
Viešbutyje pasitinka juodbruvas brandus jaunuolis. Liepia laukti, nes per anksti atvykome, kambariai dar nesutvarkyti.
Bendrakeleivė Vilma bando suvesti vaifajaus kodą. Brandus jaunuolis siūlosi padėti, sako, turi stebuklingą ranką. Paima draugės telefoną, kodą – viens du ir suveda.
Prašau padirbėti ir su manuoju telefonu. Žibindamas juodomis akimis noriai sutinka – oplia ir aš jau galiu naudotis feisbuku.
Vilma tyliai piktinasi, kad turkas akivaizdžiai mus mausto – na, kaip būtų įmanoma nesuvesti kodo, jei ant durų kodas būtų teisingai užrašytas?
Sėdime fojė. Ateina seniau apsistojusi viešnia ir rusiškai teiraujasi, ar neatsirado laisvų kambarių. Mat jos kambaryje iš lauko baisiai smirda.
Brandus jaunuolis, žvelgdamas į rusę nekaltomis veršio akimis, apsimeta labai labai apgailestaujantis: „Neeeee...“
Blondinė, laiminga gavusi bent jau turko dėmesio, išlinguoja atgal.
Mums su Vilma galvose užsidega signalizacinės lemputės: dėmesio! Čia yra baisių kambarių!
„Tikra blondinė. Reikėjo kyšį siūlyti, pilna čia tų kambarių...“ – juokiasi Vilma.
Nekantraudama prieinu prie brandaus jaunuolio. Klausiu, kaip ten su kambariais.
„O kokių norite? Su atskiromis lovomis ar su bendra? Gal su vaizdu į jūrą?“ – blizgina dantimis.
„Klausk, kiek kainuos“, – lietuviškai ir iš tolo garsiai patarinėja Vilma.
Man kyla visai pagrįstas įtarimas, kad net turkai supranta žodžius „kiek kainuos“. Sako, gerai, parodysiu du numerius, gal bus ir šansų gauti šiuos išskirtinius kambarius, iš kurių balkonų matyti jūra.
„Tai kiek tų šansų?“ – tikslinuosi jau po viešbučio apžiūros.
Brandus jaunuolis klausia, kiek naktų praleisime. Po to gyvatė apsimeta kažkam tekšt tekšt tekšt skambinantis, paminko telefone skaičiuoklę ir rodo man – beveik 60!
„Čia jūsų pinigais?“ – teiraujuosi. Turkas iš juoko kone ant žemės griūva. Žinoma, kad eurais arba doleriais.
„20“, – lyg kirviu nukerta Vilma.
Brandus jaunuolis visa povyza ir veido išraiška mums rodo, kad mažų mažiausiai jis liko įžeistas per menkos sumos. Grįžtame į vestibiulį.
Su Vilma vėl susėdame laukti vestibiulyje.
„Laisvūne, ateik“, – pirštu pamoja turkas. Klausia, tai kurio gi kambario mes norime.
„Antro. Bet mes niiieko nemokėsime“, – įspėju.
„Viiiisai niekoooo?!!“ – nustėręs turkas praranda amą tiesiogine prasme.
Vilmai turbūt galvoje vėl užsidega signalizacinė lemputė: dėmesio, čia yra itin prastų kambarių! Ranka numoja, tiek jau to, sušelpsime vargšelį turką.
Per pietus sutinkame lietuvių šeimą. Apie atostogas kalba sukąstais dantimis. Pasakoja, kad turėjo kambarį, kurio langai – į greitkelį. Neįmanoma miegoti. Ką darė? Prašė, kad pakeistų. Pakeitė. Ir mokėt nereikėjo?
„Sumokėjom...“ – iš vyro lūpų vien neviltis ir pyktis.
Šeima išvyksta pora dienų anksčiau nei mes. Iš kambarių išeiti reikia vidudienį, o skrydis naktį. Visai kaip mums. Lagaminus galima palikti vestibiulyje, bet tai nėra labai patogu.
Išvykdami lietuviai pasakoja, kad persikėlė tai dienai į kitą kambarį.
Tai ir vėl mokėjot?
„Mokėjom...“ – net kalbėti nenori šeimos galva.
Vilma juokiasi, kad toks pat scenarijus laukia ir mūsų. Tariamės, ką darysime.
Į duris iš vakaro prieš skrydį pasibeldžia brandus jaunuolis. Sako, kad reikia pasiimti patikslintus dokumentus dėl skrydžio laiko.
Mes einame į vestibiulį, brandus jaunuolis lieka už durų. Dokumentus paduoda jau kitas viešbučio darbuotojas.
„Anam prašyti pinigų nebepatogu, apsikeitė vietomis“, – iš turkiškų žaidimų kvatojasi Vilma.
Iš tiesų – ant lapo parašyta 30. Klausiame, ką tai reiškia. Sako, kad tai suma, jei norime kambaryje likti iki skrydžio.
„20“, – kaip ir atvykus, nukerta Vilma.
Darbuotojas ima demonstruoti vaidybos sugebėjimus, aiškinti, kad 30 eurų – tai jau su nuolaida. Be nuolaidos neva kainuotų dvigubai brangiau.
„20“, – kartoja nepalaužiamoji Vilma.
„Ar skirtumą aš viešbučiui už jus mokėsiu?“ – kvailiu apsimeta darbuotojas.
„Norit – mokėkit, norit – ne. Mums tas kambarys nelabai ir reikalingas“, – pareiškia Vilma ir pasukame pro duris.
„Palaukite! – čia jau stabdo brandus jaunuolis ir lyg motina Teresė gailestingai klausia: – Kas jums nutiko?“
Išgirdęs, kad 30 eurų mokėti nesirengiame, sako pasitarsiantis su kolega, galgi būsią galima ką nors dėl mudviejų padaryti.
Spektaklis tęsiasi, kai turkai mobiliuoju tekšt tekšt tekšt neva kažkam skambina ir su kažkuo neva kalbasi. Po to sako, kad vis dėlto dėl mūsų viešbutis padarė išimtį, užteks ir 20 eurų.
Galėjome šiomis apgaulėmis baisiai piktintis, bet mes su Vilma įvertinome aktorines turkų pastangas. Juk reikėjo scenarijų susikurti, pasidalinti vaidmenis ir suvaidinti. O ir mes tapome šio šou artistėmis, galima sakyti, kviestinėmis žvaigždėmis.
Beje, kaip išsitarė brandus jaunuolis, jis visai ne turkas, o gruzinas, atvykęs į Turkiją užsidirbti.