Naujųjų metų naktį plykstelėjo liepsnos
Šiais metais Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia švenčia šimtmetį.
Buvusiame akmeniniame javų sandėlyje įrengti Dievo namai atlaikė karo baisumus, tačiau maldos namams didžiulė grėsmė buvo iškilusi kone prieš tris dešimtmečius, kuomet pastato vos nesunaikino kilęs gaisras.
Maldos namus prižiūrinti Albina Pribušauskaitė tikino, kad tik per stebuklą pastatas nesupleškėjo.
„Pirmąją 1993 metų naktį bažnyčioje kilo gaisras. Už didžiojo altoriaus buvo palikta besikūrenanti krosnis, nuo jos ir užsiliepsnojo pastatas. Laimė, maldos namų kaimynystėje gyvenantys žmonės pastebėjo jos languose šviesas ir laiku pakvietė pagalbą. Sudegė tik didžiojo altoriaus paveikslai ir dar vienas kabojęs zakristijoje, smarkiai apdegė lubos“, – pasakojo A.Pribušauskaitė.
Bažnyčios prižiūrėtoja džiaugiasi, kad parapijos gyventojai, nors nėra labai turtingi, bet visada buvo labai dosnūs. Parapijiečiai surėmė pečius ir skubiai ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų.
Kadangi nebuvo nuolatinio klebono, tai žmonės, niekieno neprašomi, ėjo į talką. Moterys šveitė aprūkusias klausyklas, suolus, plovė likusius paveikslus, vyrai rūpinosi medžiagomis ir atstatymo darbais. Per Velykas tikintieji jau meldėsi beveik atstatytoje bažnyčioje, nors ji dar atrodė niūriai: didysis altorius buvo uždengtas užuolaida.
Magazinas nepasiteisino
Ir prieš šimtą metų Skrebotiškio apylinkėse gyvenantys ūkininkai pasižymėjo dideliu dosnumu. Tik jų dėka buvo pastatyta bažnyčia ir įkurta parapija. Nors XIX a. viduryje, kur dabar įrengta bažnyčia, sodiečiai statė valsčiaus centro sandėlį, vadinamą magazinu. Jame ūkininkai privalomai kaupė dalį javų derliaus, skirto badmečiui ar ūkininkams, stokojantiems sėklos pavasarinei sėjai.
„Apylinkės ūkininkai į magaziną turėjo atvežti penktadalį rugių ir ketvirtadalį miežių metinio derliaus. Tačiau prižiūrėtojai Skrebotiškyje buvo labai nevykę, jie sukauptas atsargas parduodavo ar išvogdavo. Į grūdus pasikėsindavo ir pro kaimą žygiuojanti kariuomenė“, – sakė skrebotiškietė.
Kadangi grūdų kaupimas nepasiteisino, 1912 metais buvo nutarta rinkti pinigines rinkliavas. Tuomet susirinkusi bendruomenė nutarė, jog į iždą mokės didžiulius pinigus – net po 5 tūkstančius rublių. Todėl pastatas liko nebereikalingas. Pamaldūs aplinkinių kaimų gyventojai nusprendė prašyti valdžios leidimo jame steigti bažnyčią.
Valdžios palaiminimas buvo gautas, nes aplinkui nebuvo maldos namų. Skrebotiškis priklausė maždaug už 15 kilometrų nutolusiai Saločių parapijai.
Niekas „nebespaceroja“, o skuba namo
Vietos ūkininkų rūpesčiu akmens mūro sandėlyje 1920 metais buvo įrengta vienbokštė su dviem šoniniais bokšteliais bažnyčia. Pastato vidus – trijų navų, su trimis altoriais.
Maldos namų šventorius buvo aptvertas akmenine tvora, jame pastatyta medinė varpinė.
Iš pradžių Skrebotiškis buvo Saločių parapijos filija. Ir tik praėjus šešeriems metams buvo įsteigta Skrebotiškio parapija.
A.Pribušauskaitė pasakojo, kad Skrebotiškio bažnyčioje yra 100 sėdimų vietų. Nors kaimas nedidelis, į pamaldas susirenka apie 30 tikinčiųjų. Tik į atlaidus ar per didžiąsias metų šventes suvažiuoja gerokai daugiau parapijiečių.
„Anksčiau iš bažnyčios išėję žmonės niekur neskubėdavo, „spacerodavo“ aplinkui, tarpusavyje kalbėdavosi, užsukdavo ir pas fotografą. Tuomet kunigas Antanas Žakevičius tikintiesiems parūpindavo katalikiškos spaudos. Laikraščių parduodavo po 400 egzempliorių. O dabar, vos išėję iš bažnyčios, visi lekia namo. Jei vieną pakalbini, tai, žiūrėk, kito ir nebėra. Bažnyčioje dažniausiai meldžiasi pagyvenę žmonės, o juos į maldos namus atveža vaikai“, – tvirtino moteris.
Kaime rašė vadovėlius
Skrebotiškio parapija savo dvasininko neturi, pamaldas aukoja ir parapija rūpinasi Vaškų klebonas Algimantas Petkūnas.
Skrebotiškis nuo rajono centro nutolęs vos 9 kilometrus, tačiau naujakuriai šį kaimą aplenkia. Kai steigėsi parapija, kaime buvo net 103 sodybos. O šiuo metu bažnytkaimyje tėra tik 7 nuolat gyvenamos sodybos. Kitose mirusių skrebotiškiečių artimieji vasaroja, dar kelios baigia sugriūti. Užkaltais langais ir durimis stovi prieškariu statyta ir sovietmečiu išplėsta buvusi mokykla.
Skrebotiškiečiai didžiuojasi, kad būtent į jų kaimą, slėpdamasis nuo žandarų persekiojimo, mokytojauti buvo atvykęs garsus pedagogas, vadovėlių bei elementorių autorius Mečislovas Vasiliauskas. Jis Skrebotiškio vaikus mokė devynerius metus. Gyvendamas Pasvalio krašte pedagogas rašė vadovėlius šalies moksleiviams.
Žmonės ieško dvaro, kurio kaime nebuvo
Nors A.Pribušauskaitė yra kilusi iš gretimo Tetirvinų kaimo pakraščio ir tik keliolika metų gyvena Skrebotiškyje, tačiau labai domisi ne tik kaimo, bet ir bažnyčios istorija. Moteris ketina išleisti pačios surinktą parapijos istorijos knygą.
„Nebėra kaimo šviesuolių, kurių galėčiau paklausti apie bažnyčios istoriją, buvusius dvasininkus ar parapijiečių chorą. Rinkdama istorijas stengiuosi remtis patvirtintais faktais, nelabai klausau legendų. Nors esu užrašiusi ir kelis senolių prisiminimus“, – pasakojo skrebotiškietė.
A.Pribušauskaitė neslėpė, kad nėra girdėjusi legendos, kodėl kaimas buvo pavadintas būtent Skrebotiškiu. Entuziastei teko nemažai pasiknaisioti archyvuose, kad paneigtų gandus, jog kaime kadaise stovėjo dvaras.
„Ne vienas žmogus ieškojo vietos, kur Skrebotiškyje stovėjo dvaras. Smalsuoliai bandė mane įtikinti, kad magazinai buvo steigiami tik prie dvarų. Tačiau nei man, nei kitiems istorikams nepavyko rasti dokumentų, nesukurta netgi legendų apie mūsų kaime egzistavusį dvarą“, – mitus apie dvarvietę šalin vijo pašnekovė.
Prierašas po nuotrauka:
Bažnyčioje kilus gaisrui, parapijiečiai ją atstatė kone per tris mėnesius. A.Švelnos nuotr.
