Sovietmetis atėmė vardą
Ėriškiai – kaimas, išauginęs vieną garsiausių kalbininkų, profesorių, akademiką Juozą Balčikonį. Smetonmečiu ne be jo pastangų Ėriškiuose buvo pastatyta mokykla, tuomet jai netgi buvo suteiktas J.Balčikonio vardas.
Atėjus sovietams šis vardas iš mokyklos buvo atimtas. Tai mena buvusi jos direktorė Birutė Grabauskienė. Ji sako, kad atimti pakako ir to, jog profesorius buvo tikintis žmogus, nestojo į komunistų partiją.
Laisvos Lietuvos laikais Ėriškių mokykla vėl atgavo buvusį vardą ir pradėjo organizuoti gausius su J.Balčikonio vardu susijusius renginius. Tačiau sumažėjus vaikų jau 6 metai, kai mokyklos Ėriškiuose nebėra.
Dukterėčia greit paaiškino
„Aš, tuomet jauna lietuvių kalbos mokytoja, į Ėriškius dirbti atvykau 1969-aisiais. Nors buvau baigusi lietuvių kalbos studijas, nežinojau, kad Balčikonis – Panevėžio krašto, iš kurio kilusi esu ir pati, žmogus“, – teigė šiuo metu Ėriškių seniūnaite esanti B.Grabauskienė.
Moteris sako, kad pradėjusi mokytojauti apie J.Balčikonį daug sužinojo iš kolegės pedagogės, dukterėčios Paulinos Nefaitės.
„Ėmiau teirautis, kodėl apie tokį garsų kalbininką, juoba akademiką, taip mažai kalbama jo paties gimtinėje, kodėl mokiniai tiek nedaug apie jį žino“, – jaunystės nuostabą prisiminė B.Grabauskienė.
Garsiojo kalbininko dukterėčia ir paaiškinusi, kad sovietai nustumia tuos, kurie tiki Dievą ir nestoja į partiją.
„Taip sistema nurašydavo ir garsiausius, verčiausius, daugiausia gyvenime pasiekusius žmones“, – sakė seniūnaitė.
Primindavo ir per pasakas
B.Grabauskienė prisimena stengusis kaimo vaikus ne tik supažindinti su šia asmenybe, bet ir sužadinti jų pasididžiavimą, kad auga tame pat kaime, kuriame išaugo toks garsus žmogus.
„Balčikonis gimė kovą, mirė vasario mėnesį. Tad kai ateidavo jo gimtadienis, visuomet apie tai primindavau mokinukams. Primindavau ir jo mirties datą“, – sakė pedagogė. Ji teigė, jog tai buvo vienas iš būdų pasakyti jaunimui apie asmenybę, puoselėjusią lietuvių kalbą, o per ją – ir tautos kultūrą, papročius, savimonę.
Taip pat, šios mokytojos paraginti, mokiniai skaitydavo, po to aptardavo J.Balčikonio verstas garsiųjų pasaulio rašytojų pasakas. Mažiesiems šias pasakas mokytoja skaitydavo pati.
Patarė net neklausinėti
„Gyvenu Ėriškių gatvėje, kurios pačioje pabaigoje yra stovėjusi Balčikonių sodyba. Joje ir gimė Juozukas, jis buvo pirmagimis gausioje šeimoje. Tad aš, į Ėriškius atvykusi jauna mokytoja, nuoširdžiai nustebau dar ir dėl to, kodėl gatvė pavadinta ne akademiko, o Ėriškių vardu“, – prisimena B.Grabauskienė.
Ėmusi klausinėti, kodėl ne tik ši gatvė nepavadinta kalbininko vardu, bet ir apskritai Ėriškiuose nėra J.Balčikonio gatvės, B.Grabauskienė teigia išgirdusi vyresnių žmonių paaiškinimą, kad tam – ne laikas, negalima, o ir apskritai šio klausimo geriau nekelti.
„Man buvo patarta šį klausimą pasilaikyti sau“, – prisimindama prieš pusę amžiaus vykusias diskusijas sakė seniūnaitė.
Neveda jokia nuoroda
Ėriškiuose yra ir J.Balčikonio kapas, nes amžinojo poilsio atgulti gimtinėje buvo paties kalbininko valia.
„Kaimo kapinaitės, supančios bažnyčią, visai šalia mokyklos, tad aš dažnokai nueidavau aplankyti to kapo, mane ten traukė“, – sako B.Grabauskienė.
Prie kalbininko kapo eidavusi ir viena, ir pasikvietusi kartu eiti mokinių. Dabar jis respublikinės reikšmės paminklas.
„Pastebėjau, kad Balčikonio kapas ir dabar traukia žmones. Galbūt ir todėl, kad ant jo stovi išskirtinis skulptoriaus Vlado Vildžiūno kūrinys, bet labiausiai turbūt traukia pati kalbininko asmenybė“, – sakė pedagogė.
B.Grabauskienė apgailestavo, kad prie kelio „Via Baltica“, nuo kurio iki Ėriškių viso labo 6 kilometrai, nėra pastatyta jokios nuorodos link J.Balčikonio kapo.
Pirmoji mokytoja – siuvėja
Dar tuomet, kai Ėriškiuose gyvavo mokykla, joje buvo įkurtas kraštotyros muziejus, o jame surinkta eksponatų, siejamų su J.Balčikoniu. Mokyklą uždarius, eksponatai perkelti į Ėriškių biblioteką.
Šiai bibliotekai vadovaujanti buvusi vietos mokytoja Dalija Zimaitienė pasakojo, kad aukštuosius slavistikos mokslus Peterburge išėjęs, pats Kauno ir Vilniaus universitetuose profesoriavęs, sovietinės mokslų akademijos tikruoju nariu akademiku buvęs J.Balčikonis itin dėkingas jautęsis savo pirmajai mokytojai, Ėriškiuose gyvenusiai Vincutei Kraniauskaitei.
„Toji Vincutė buvo kaimo siuvėja, pasakojama, kad ta moteris mokėjusi tik skaityti, o rašyti ne. Juk tada buvo Rusijos caro valdžia, draudžiama lietuviška kalba ir spauda. Siuvėja suburdavusi Ėriškių vaikus ir iš turimų lietuviškų knygelių, greičiausiai maldaknygių, mokydavusi juos skaityti“, – sakė D.Zimaitienė.
Kišenėse – popieriaus lapeliai
Dabar galima tik numanyti, kad J.Balčikonis buvęs vienas iš gabesnių vaikų, be to, jis ir gana pasiturinčio ūkininko sūnus, ir dar pirmagimis, tad tėvai rado lėšų jį mokyti Ramygalos pradžios, vėliau – Panevėžio realinėje mokyklose, o galiausiai jis buvo išleistas į Peterburgo universitetą.
Išėjęs aukštuosius mokslus, grįžo Lietuvon, o pirmas jo darbas buvo mokytojavimas Panevėžio gimnazijoje, kuri dabar pavadinta jo vardu, vėliau dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, o galiausiai tapo Kauno bei Vilniaus universitetų profesoriumi, dėstė lietuvių kalbą.
„Kiek teko girdėti, pabrėžiamas Balčikonio kruopštumas, begalinis jo domėjimasis kalba. Nebūtinai dalyvaudamas ekspedicijose, bet ir šiaip bendraudamas su žmonėmis jis kišenėje nešiodavosi sukarpyto popieriaus lapelių, ant kurių užsirašydavo išgirstus naujus žodžius, vėliau jie suguldavo į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kurį pats ir redagavo“, – sakė D.Zimaitienė.
Yra išlikę pasakojimų, jog J.Balčikonis su aukštesniąja valdžia nesyk konfliktavęs dėl to, kad sudarinėdamas šį žodyną žodį „Dievas“ primygtinai rašęs didžiąja raide. Valdžia buvusi neperkalbama, žodynas išėjo parašius „dievas“, o J.Balčikonis į tai pasakęs, kad „tai tik jūsų nuomonė“.
Dėmesio merginoms – jokio?
Populiarios J.Balčikonio nuotraukos, kuriose jis – jau nebejaunas, pliktelėjęs, stambių veido bruožų vyras. O štai bibliotekos muziejuje kabo kitokia J.Balčikonio nuotrauka – itin išvaizdaus, gana švelnių bruožų jaunuolio.
Tai paskatino pasidomėti, ar jo gimtinės žmonėms netekę girdėti apie J.Balčikonio jaunystės, o galbūt ir vyresnių laikų meiles.
„Apie jokias jam į akį kritusias merginas niekas niekada nėra kalbėjęs, kalbama vien apie jo meilę kalbai“, – atsakė D.Zimaitienė.
Ir pridūrė, kad dar jis mylėjęs bites, savo tėviškėje laikęs nemažai avilių, bitininkavęs. Muziejus dargi saugo lininį baltą jo kostiumą, kuriuo vilkėdamas jis galbūt ir ėjęs pas bites.
„Na ir dar esu girdėjusi, kad Balčikonis nebuvo stiprios sveikatos, kaip sako kaimiečiai, netikęs prie ūkio, tad galbūt dar ir dėl to jį tėvai leido į mokslus, bet neruošė ūkio darbams“, – sakė D.Zimaitienė.
Kvietė versti pasakas
„Atgavusi kalbininko vardą mokykla pradėjo švęsti J.Balčikonio gimtadienius, į juos suvažiuodavo daugybė svečių, garsių aukštųjų mokyklų lituanistų, be to, buvo rengiamos respublikinės konferencijos ir respublikiniai moksleivių rašinių konkursai, o ir pati mokykla buvo įsteigusi J.Balčikonio premiją geriausiam mokyklos lietuvių kalbos mokovui“, – sakė D.Zimaitienė.
Ir šių metų pavasarį Ėriškių kultūros centro bei bibliotekos iniciatyva, prisimenant J.Balčikonį – pasakų vertėją, buvo surengtas respublikinis pasaulio pasakų vertimo ir į lietuvių kalbą bei iliustravimo konkursas, darbus siuntė moksleiviai iš visos šalies.
„Konkursui labai trukdė pasklidęs nelemtasis virusas, bet kam jis netrukdo?“ – klausė bibliotekininkė.
Ji pasidžiaugė, kad su J.Balčikonio vardu susijęs konkursas įvyko, nugalėtojai apdovanoti, garsiausio ėriškiečio vardas darsyk prisimintas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ėriškių bibliotekoje veikia kraštotyros muziejus, kuriame atspindėtas ir J.Balčikonio gyvenimas.
2. Muziejaus lankytojams apie kalbininko gyvenimą pasakoja D.Zimaitienė.
3. Štai koks gražus vyras jaunystėje buvo J.Balčikonis.
4. Autentiška puodynė, kurioje medų laikė bitininkyste susidomėjęs kalbos žinovas.
5. Ėriškiečiai išsaugojo baltą lininį švarką, kuriuo, tikėtina, apsirengęs J.Balčikonis kopinėdavo medų.
6. Šiame pastate veikė J.Balčikonio vardu pavadinta mokykla. A.Švelnos nuotr.
