„Naudingųjų“ partijos nariai – Storulė, Motina Gegutė, Alkoholikas, Prostitutė, Kelių Gaidelis ir Narkomanas – nusprendė šią vasarą kartu atostogauti.
„Mažos dovanėlės ir atostogos sutvirtina draugystę“, – it maža mergaitė dar prieš kelionę krykštavo Prostitutė.
Storulė bandė aiškinti, kad jų kelionė vyks kur kas kilnesniais tikslais – įsitikinti, ar jie pagal savo supratimą gali būti naudingi ir svetimai valstybei. Pasirinko didingais kalnais, srauniomis upėmis, gardžiu maistu, puikiu vynu, šokiais ir dainomis garsėjantį Sakartvelą.
Buvo nutarę per kelionę nesiskirti, vakarais susėsti ir aptarti artėjančių rinkimų viziją.
Bet vos tik lėktuvas nusileido Sakartvele, „naudingųjų“ ketinimai išgaravo kaip debesys kalnų viršūnėse.
Jau pirmą vakarą partijos nariai pakriko į skirtingas puses.
Praėjus savaitei – juk po kelionės reikia laiko atsigauti! – „naudingieji“ sušaukia partinį susirinkimą.
„Bičiuliai, partijos draugai, kaimynai, ik... – jau prasižiojusią kalbėti partijos pirmininkę Storulę staiga užkimusiu balsu nutraukia Alkoholikas. – Bičiuliai, partijos draugai ir kaimynai yra, ik... yra... yrrr... ik, tie žžžžžmonės... Tieeee... Po galais, nebeprisimenu... Ik, nesvarbu jų amžius, vyras ar moteris... ar kažkaip panašiai... Nu žodžiu, išgerkime už bičiulius, partijos draugus, kaimynus, ik!“ – užbaigė triumfuodamas, bet smarkiai svirduliuodamas.
„Man tai net labai svarbu, vyras ar moteris“, – užginčija jį Prostitutė.
Storulė paprašo netrukdyti vesti susirinkimo, juk tikslas – aptarti viešnagę kalnais sužavėjusioje šalyje.
„Bičiuliai... Ik... Kartą mano senelis nusivedė mane į kalnus... Kažkaip taip... kaip toliau, po perkūnais, nebepamenu. Ik! Išgerkime už kalnus“, – vis viena užbaigė.
„Karoče, loche, baik bazarą, tikras bezpridielas“, – kantrybės netenka ir taip jau kantrybe nepasižymintis Kelių Gaidelis.
Alkoholikas perveria jį nuo girtumo į visas puses klaidžiojančiu žvilgsniu.
„Tave išbraukiu iš bičiulių sąrašo, ik... – pareiškia ir užbaigia nelaužydamas savo pradėtos tradicijos: – Aš tai bent jau stengiausi perduoti savo kultūros paveldą, ik... Dainavau, kol užkimau... Išgerkime už tai!“
Motina Gegutė nekantriai tampo Alkoholiką už skverno: „O tai turi ko nors geriamo? Aš sutinku!“
„Daaar, bičiuliai, norėjau pasakyti, kad čia... čia, prisiekiau dėl čiaaaa... čiaaaa…“ – bando išlementi.
„Kas yra čia? Ar tai – švarko kišenė? Gal čiačios parsivežei?“ – Alkoholiką ima grabinėti Motina Gegutė.
Bet Alkoholikas griūva į savo suolą ir užknarkia per visą salę.
Storulė tik rankomis skėsteli.
„Ką padarysi, turime ir tokių narių, kurie viešėdami, be tostų ir be čiačios, daugiau nieko nei matė, nei girdėjo. O nuo savęs galiu pasakyti: jau toks skanus... jau toks gardus... ojoj, puikus tas Sakartvelas!“ – svajingai nutęsia.
„O jau kokie kartvelai!“ – antrina jai Prostitutė.
Motina Gegutė sunerimsta lyg kutenama nematomų vaiduoklių.
„Prostitute, o kartvelai iš tikrųjų tokie puikūs? Na, toje... pati supranti, tavo profesinėje srityje? Pasakyk tik man vienai, ar daug uždirbai?“ – kužda net apsiseilėjusi.
Mat su amžiumi sumažėjus išmokoms už gimdomus ir valstybei auginti paliekamus vaikus vargšelei tenka ieškoti naujos nišos.
Prostitutė dėl piniginio klausimo atrodo pasipiktinusi iki širdies gelmių.
„Kuo tu, motin, mane laikai? Ar galėjau daryti gėdą savo partijai – svečiuose imti pinigus? Be to gi, ne dirbti, o paviešėti važiavau“, – pareiškia.
Bet išsitraukusi piniginę kažką joje ima tikrinti.
Storulė nekreipia į jas dėmesio. Įsijautusi ji dėsto paskaitą apie kart-
velų kulinarinį paveldą. Maisto – riebaus, kaloringo, per smakrą ir alkūnes tekančio, varvančio, žliaugiančio – buvo tokie kalnai, kad po pusrytukų, pietukų, pavakarienukių ir vakarienukių į tikruosius kalnus važiuoti nebematė jokios prasmės.
„Briedas, ką tu čia pezi, Storule, – nutraukia Kelių Gaidelis. – Prasėdėjai visą viešnagę prie stalo, o žinai, kokie, karoče, ten afigėni keliai? Nuspaudi iki galo gazą, tai net kartvelai į šonus metasi!“
O labiausiai jam patiko važinėti miestais – kuo garsiau mašinos sig-nalą spaudi, tuo greičiau kartvelai tave praleidžia. Bent jau teoriškai. O praktiškai šiek tiek kitaip, todėl kažkur pakelėse paliko porą sulaužytų mašinų... Kiek vietinių automobilių apdaužė, negi kas skaičiuos...
„Dabar, karoče, tikiuosi, neprisistatys petingieji kartvelai su kinžalais ir nepareikalaus už jas susimokėti... Chebra, būkite ne lochai, o draugai: jei kas klausinės, kur mane rasti, sakykite, kad iš Sakartvelo nesugrįžau“, – ir pasieniais tylutėliai išslenka lauk.
Narkomanas norėtų pasidalinti viešnagės įspūdžiais, bet kad nėra su kuo: Alkoholikas per neramius miegus kažką čepsi apie čiačią, Storulė peržiūrinėja kartveliškų patiekalų nuotraukas mobiliajame telefone ir kažką sau burba apie sultinguosius chinkalius, Prostitutė skaičiuoja popierinius pinigus paspjaudydama pirštus, o Motina Gegutė slapčiomis ją stebi per petį.