Buvusi valdininkė Kulikauskienė kai kam gali pasirodyti tikra indų deivė Durga su visa dešimčia rankų. Ji tikrai labai galinga – gali vos panorėjusi virsti pulku giminaičių ar keliomis įstaigomis.
Štai, yra tokie Miežiškių vaikų globos namai (dabar „Vilties slėnis“), Liūdynės neįgaliųjų grupiniai gyvenimo namai, Karsakiškio „Socialinės dirbtuvės“, yra ir juos valdanti asociacija „Mylėkime vaikus“. Net keturios įstaigos.
Bet iš tiesų tai yra tik viena Kulikauskienė.
Iš tokių skambių pavadinimų galėtume manyti, kad moteriškė tiesiog atsidavusi neįgaliems vaikams, dėl jų aukojasi, plūkiasi lakstydama iš vienos įstaigos prie kitos. Bet labdara man čia nekvepia. Ir Kulikauskienė toli gražu ne ta geroji Durga, ir tos jos dešimt ar daugiau rankų yra skirtos ne gėriui dalyti, o tik sau, tik į savo sterblę naudą semti.
Nors ką, kai kvepia valdiškais milijonais, galima pavirsti ir paprasčiausia vietine gudragalve lape. Nes kaip kitaip buvo galima taip puikiai apsisukti – padaryti taip, kad valdžia per tavo rankas pradėtų leisti milijonus eurų, kad namą Liūdynėje (beveik 200 tūkst. eurų) savivaldybė tau pastatytų kone asmeniškai už gražias akis? Namas dabar, kiek suprantu, Kulikauskienės nuosavybė, tik formaliai – įmonės.
Jeigu visa, ką dabar veikia Kulikauskienė, ką ji nuveikė būdama aukšta valdininke Panevėžio rajono savivaldybėje, būtų vien tik dieviška, o ne velniška veikla, dabar niekas – nei ji pati nesislapstytų, nei visi valdžios vyrai netylėtų ausis suglaudę.
Ir jokia byla prokuratūroje nebūtų užvesta. Ir nebūtų įtariama, kad net per 700 tūkst. eurų europinių pinigų paskirta Kulikauskienės veiklai per neskaidrų konkursą, be užklijuoto voko, savavališku administracijos direktoriaus Lunskio sprendimu apeinant tarybą ir merą.
Mūsų laikraščio žurnalistai, aiškindamiesi šią unikaliai užslaptintą istoriją, pasiekė savotišką rekordą – triūsė su pertraukomis beveik metus, kol bent jau pačią pinigų paėmimo schemą išsiaiškino. Greičiausiai dar daug visko liko po juoda marška, ir reikia tikėtis, kad čia savo darbą atliks teisėtvarka.
Pagal atskleistus faktus bent jau aš įsivaizduoju Kulikauskienės istoriją taip.
Tapusi savivaldybės Juridinio skyriaus vedėja, o gal ir anksčiau, ši moteris pamažu perpranta, kaip veikia socialinio rėmimo sistema, įstatymai, ir pamažu sukurpia planą, kaip iš viso to gauti sau daugiausia naudos. Ji viską padaro, kad jos viršininkas Lunskis taptų jos pagalbininku – ir abu kartu jie tampa jėga. Antram po mero rajono valdžios asmeniui ir skyriaus vedėjai sušniukštinėti ir prieiti prie visokių valdiškų, europinių pinigų šaltinių gerokai paprasčiau nei paprastam mirtingajam. Tada ir pasipila pinigai kaip iš gausybės rago! Net socialinių paslaugų įkainiai padidinami, kad tik tas pinigų srautas dar padidėtų!
Čia tik mano spėjimai. Bet jie ne iš piršto laužti. O jau ką apie tai slepia rajono savivaldybės pastato kabinetai ir jų sienos, greičiausiai būtų ir visas pikantiškas serialas.
Gali būti, kad pinigai būtų tekėję, o Kulikauskienė ir toliau būtų likusi dirbti savivaldybėje, jos sūnus ir sesuo būtų likę fiktyviai vadovauti jos įstaigoms, bet kažkas, nebegalėdamas stebėti tokios peklos, nebeištvėrė ir apskundė ją VTEK, vėliau ir teisėtvarkai.
Būtent nuo VTEK ir mes ėmėme vynioti siūlą. Jis netikėtai pasirodė labai ilgas ir su begale mazgų, bet daugmaž išnarpliojamas.
Nors dabar meras Pocius ir mušasi į krūtinę, kaip labai jau „plačiai žiūri“ į šį reikalą, bet jį plačiau atverti akis aiškiai privertė prokuratūra. Kai mes klausinėjome, meras kažkaip nieko nežinojo, reikėjo kone po žodį iš jo pešti. Ir iš Toliušio taip pat, netgi pamiršusio, kad miklioji moteriškė – jo partietė.
Dabar apie tai nieko nežino ir tuometis meras Žagunis. Ir visi valstiečiai kažkaip vis atmesdavo nuo rimtesnio svarstymo Kulikauskienės įstaigų klausimus.
Suprantu partinių politikų „solidarumą“. Juk ir su Žagunio „Panevėžio melioracija“ visko savivaldybės kabinetuose buvo, ir prokuratūra dirbo, teismai vyko. Tarp klerkų nemirtingas trijų muškietininkų devizas, kad visi už vieną, vienas už visus. Bet gal čia geriau ne taip prakilniai, o prasčiokiškai drėbti: ranka ranką mazgoja, ir tiek.
O ką čia pasakyti apie galbūt antrą pagal svarbumą šios istorijos veikėją Lunskį? Tai, kaip jis ardėsi savo kieme pamatęs žurnalistus, viską apie jį ir pasako. Kad išvengtų jam galbūt pragaištingų klausimų, karštas vyrukas surengė visą dramą kone su smurto elementais, pats mušė ir pats rėkė. Reiškia, labai mūsų bijojo. Tai dabar tegul bijo prokurorų.
Panevėžio rajono savivaldybės sienos aiškiai daugybę juodų paslapčių galėtų atskleisti. Apie vieną tokį skandalą rašėme prieš metus. Irgi toks valdininkas Samkus pasistengė, kad privatus Užutekio akligatvis tik su 12 namų Dembavoje virstų valdišku, o tada jo apšvietimui sutvarkyti ir visą trinkelėmis iškloti buvo papilta trečdalis milijono mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesiog tame akligatvyje Samkus gyvena prisiglaudęs pas vieną irgi rajono valdininkę. Tai kaip jie važinės duobėtu žvyrkeliu į darbą?
Gaila, prokurorai negali visur suspėti. Bet bent jau vėl pakedens tą paslapčių miglom užtrauktą užutekį Panevėžio rajono savivaldybėje.