Tėviškės vietoje likusi tik įduba
Puponių kaime rašytojas Juozas Baltušis lankydavosi dažnai. Negalėdavo negrįžti: juk čia užaugo.
„Po ana kriauše sėdėjom dvi valandas ir kalbėjomės“, – mena su rašytoju bendraudavusi 71 metų puponietė Marytė Žalnieriūnienė.
Ta kriaušė – senutėlis, palinkęs ir gumbuotas vaismedis stovi buvusioje rašytojo pusseserės sodyboje, ten dabar gyvena svetimi žmonės.
Priešais nemažą obelų sodą, nepjautoje nurudusioje žolėje, matyti įduba. Ten stovėjo J.Baltušio tėvų namai. Nelikę dabar nei pamatų, nei šulinio.
M.Žalnieriūnienė nepamena, kada tų namų neliko.
Vėliau rašytojas atvažiuodavo ir sukdavo pas giminaitę. Ir ne tik pas ją. Puponyse ir greta esančiuose Bukonyse jis turėjo draugų.
Jį traukė ir būsimasis knygos „Sakmė apie Juzą“ herojus – Juozas Bukėnas. Labai draugavo ir su šio broliu Jurgiu, su kitais Bukėnais, nesusietais giminystės ryšiais su pirmaisiais.
Į kapus sutempė dvėselieną
Romano herojumi tapęs Juozas Bukėnas jau seniai ilsisi senosiose Puponių kapinėse.
Kapvietę parodo M.Žalnieriūnienė, kartu uždega ir žvakę.
J.Bukėnas čia atgulė 1957 metais, po to jau niekas nieko šiose senose kapinėse nebelaidojo.
Kolūkių laikais į iškastas duobes tose kapinėse sumesdavo iš fermos atitemptus nugaišusius veršelius. Dvėseliena dvokiančią vietą greit užkėtė krūmokšniai, ir apie žmonių kapų priežiūrą nebuvę nė kalbos.
Atėjus Nepriklausomybei, kaimo žmonės senąsias kapines sutvarkė: išpjovė šabakštynus, išgrėbė lapus, išvežė šiukšles.
Dabar matyti tik 6 kapai, kitų vietą galima nuspėti iš baigiančių žemėn susmegti akmenų.
Prisimena įspūdingą aktorės chalatą
Puponys šiandien turi per 150 gyventojų, sodybos išsidėsčiusios palei dvi kaimo gatves: Naktakės ir Juozo Baltušio. Namai visokie: ir palaikiai, ir moderniai renovuojami.
J.Baltušio gatvė eina iki pat geležinkelio, pervažiavus bėgius tarsi tęsiasi toliau, tačiau anapus pervažos – jau Bukonių kaimas. Jame šiandien tik dvi gyvenamos sodybos.
Iš tolo šviečiantis gražus geltonasis – rašytojo draugų palikuonių.
Antroji kaimo gyvastis – šeima, dar kolūkio laikais įsikūrusi buvusiame Kašponių dvarelyje.
Tolyje plyti miškas. Ten, pamiškėje, gyveno jau mūsų paminėtasis Juozas Bukėnas, arčiau vieškelio buvę jo brolio, gero J.Baltušio draugo, Jurgio Bukėno žemės ir namai.
„Iki dabar menu J.Baltušio žmonos rožinį atlasinį chalatą“, – sako puponietė Marytė Žalnieriūnienė.
Ji paaiškina, kad tas kaimo moterų akis traukęs apdaras šmėžuodavo namo kieme šalia geležinkelio, kai rašytojas vasarodavo pas bičiulius su žmona aktore Monika Mironaite.
„Eidavo jiedu per kaimą – gražu žiūrėti. Mes juk kaimietės, o ji – aktorė, kitokia“, – pašnekovė atkuria savo jaunystės prisiminimus.
Debiutas – motinos pavarde
Knygoje aprašyto J.Bukėno niekas kaime kitaip nevadino, kaip tik Juza.
„Juza buvo keistokas, gyveno baloj, arė žemę“, – primena Kupiškio bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.
J.Baltušis, tikrąja pavarde Albertas Juzėnas, gimė Rygoje, su tėvais į Puponis atkako būdamas devynerių. Šis kaimas buvo jo motinos gimtinė.
Paauglystė ir jaunystė buvo nelengva – teko piemenauti, dirbti samdiniu pas ūkininkus.
Vėliau visa toji varginga kaimiška patirtis ir anuomet pažinti žmonės sugulė į knygų puslapius.
Puponis jis paliko būdamas 20-ies, išvažiavo į Kauną.
Ten likimas suvedė su poetu Kaziu Boruta. Tuomet jau žinomas kūrėjas vaikinuke iš kaimo įžvelgė talentą, rado jam darbą spaustuvėje, skatino rašyti.
Kai K.Boruta suorganizavo globotinio debiutą literatūriniame almanache, patarė jam pasirinkti kitokią, maloniau skambančią pavardę. Taip atsirado Juozas Baltušis. Motinos pavardė išties skambėjo gražiai, prigijo ir ėmė puikuotis ant vis gausėjančių knygų viršelių.
Pas seniausios kaimo trobos šeimininką
Iš Puponių kaimo namų išsiskiria senovinė rąstinė dviejų galų gryčia. Kieme – žalutėlė samanų paklotė, tarsi niekas seniai nevaikščiotų. Apsamanoję prieklėčio akmenys, malkinės stogas, tvartelio sienos. Samanom nuėję ir dideli trobos pamatiniai akmenys.
Gryčios durys, kurių abipus įstatyti dekoratyvūs rombiniai langeliai, atlapos.
Toliau – didžiulė priemenė su plūktine asla, belangė šalta kamara produktams laikyti ir durys į gyvenamus galus.
Beldžiamės, šeimininkas šaukia užeiti. Viduje lubos aukštos, storos sijos nuo laiko patamsėjusios, tad aplink prietema. Ir šilta lyg pirty, mat kūrenasi geležinė krosnelė.
Būsto gaspadoriui Eduardui Starkui – 77 metai. Namui – per 150, jį statė E.Starkaus seneliai.
„Gryčiai nėra pamato, stovi ant akmenų, kasmet po 5 cm į žemę susmenga. Viduj dulkių debesai, tik kai tamsu – nesimato“, – sako vyras.
Kitam namo gale gyveno jo sesuo, jos nebėra.
„Čia gimiau, čia augau ir čia kapkas atmesiu“, – gražiai kupiškėniškai porina jis.
Pasidejuoja, kad sveikata nebekokia, 4 mėnesius gulėjo ligoninėje, neseniai grįžo, kamuoja nemiga, o ir širdis pavargo: nušlubčioja iki tvartelio ir uždūsta.
Vedęs nebuvo, vaikų neturi, jam tik patalkina sūnėno žmona ir vaikai.
Dukart per savaitę ateina socialinė darbuotoja, išplauna grindis, nuperka maisto.
Užsukdavo pas piemenavimo laikų draugą
Šitam paprastučiam kaimo name ne kartą viešėjo J.Baltušis.
„Vaikystėj jis su mano tėvu kartu arklius ganė, jodavo naktigonėn“, – sako pašnekovas.
Kai rašytojas užsukdavo, su tėvu šnekėdavosi susišūkčiodami, delnus prie ausų prisidėję, mat abu buvo priekurčiai.
„Anas klausia tėvo, kaip tas gyvena. Tas atsako: nekaip. J.Baltušis pyksta ir bando įtikint, kad gyvenimas geras“, – vyras prisimena, ką senais laikais būdamas vaikas girdėjo.
Kartą J.Baltušis jų kieman įsuko su vadinamąja 21-ąja „Volga“. Vairuotojas netyčia pervažiavo lovelį, kur buvo supiltas vištų lesalas. Rašytojas dėl vairuotojo žioplumo labai susijaudino, dejavo padaręs žmonėms nuostolio.
„Tėvas tik pasijuokė: koks nuostolis? Vėl tokį pat lovį sukalsiu“, – pasakoja E.Starkus.
Dvi knygas vis tiek perskaitė
„Knygų skaitymas man sunkus darbas, lengviau mėšlą išmėžt“, – sako puponietis.
Bet J.Baltušio „Parduotas vasaras“ ir „Valiusei reikia Alekso“ perskaitė.
Tikrąją Valiusę ir jis, ir jo tėvai pažinojo, ji buvo labai darbšti, gera žmonėms.
„Valiusė padėdavo mano mamai cukrinius runkelius ravėti, eidavo laukan net naktį, su liktarnia, kad tik daugiau padarytų“, – prisimena jis.
Ir Juzą gerai atmena. Jis gyveno miške, gryčiukėje be kamino. Plūktiniame tvarte laikė arklį.
Krosnis iš molio drėbta, atsitempia rąstą, vieną galą krosnin įkiša, o kai tas apdega, atsuka kitą galą.
„Užeidavom su tėvu. Parūkyt ir pasišnekėt. Sėdi toks barzda apaugęs. Užperėtą kiaušinį gali išgert. Klausia, ko čia briklintis. Mėsoj kirminai jam irgi nieko“, – iš atminties traukia įdomybes.
Nors, sako, daug ko ir nebeatsimena – juk kai Juzą paskutinį kartą matė, buvo kokių 7 metų.
Juza buvęs kalbus. Kas jį pažinojo, rinkdavosi pas jį kaip į viešbutį, gal ir po gramą išlenkdavo.
Neaišku, iš ko Juza gyveno: kas lašinių bryzelį, kas kiaušinių atnešdavęs.
Juzos brolis Jurgis buvo viršaitis. Jis kitą savo brolį, bolševiką, sušaudė.
Pas atsiskyrėlį Juzą atvykęs į kaimą J.Baltušis irgi užeidavo. Apie ką jiedu kalbėjosi, niekas nežino, bet faktas, kad šnekos turėję, antraip ko vilniečiui inteligentui pažliugusiom pievom klampoti iki dūminės gryčios.
Ir gerai, kad parašė tikrą vardą
Puponyse anksčiau gyvenusi ir bendruomenės pirmininke buvusi 50-metė Edita Kriaučiūnienė irgi atsimena čia besilankiusį rašytoją, ypač tą momentą, kai jis kaimo žmonių viešai atsiprašė, kad nepakeitė savo knygose aprašytų vietinių žmonių vardų.
Atsimena ir Valiusę, jos jaunystės laikais toji dar buvo gyva. Maža, smulki moterytė. Augino daug gėlių.
Kaimo vaikai eidavo pas ją vyšniauti.
„Jai dukra priveždavo lauktuvių, tai, būdavo, užtepa ant batono kokio skanėsto ir visus vaišina“, – pasakoja E.Kriaučiūnienė.
Ir Valiusę J.Baltušis vis pakalbindavo, kaip kad šnekindavo ir kitas kaimo bobutes.
M.Žalnieriūnienė dar geriau tą moterį pažinojo, tuo pačiu metu jų abiejų šeimos netoliese namus statėsi.
„Jis Valiusės asmeniškai atsiprašė, kad knygoj paliko tikrą vardą. Toji nei pyko, nei įsižeidusi buvo, vis kartodavo: „Ir gerai, kad taip parašė, būtų niekas nežinojęs, kad čia gyvenu.“
Filmą apie Puponių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prie vieno kelio – du kaimai. Iš pradžių driekiasi Puponys, už sankryžos – jau Bukonys.
2. E.Starkus turėjo ką papasakoti iš senų laikų.
3. Juozo Bukėno – rašytojo herojaus prototipo kapas yra senosiose kapinėse.
4. J.Baltušio gatvė – pagrindinė Puponių gatvė.
5. Pusseserės sodyboje J.Baltušis mėgdavo svečiuotis.
6. J.Baltušio draugų namas dabar naujo savininko labai išgražintas. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 03 07
