S.Kronis tautodailininko keliu pasuko maždaug prieš 20 metų, prieš tai išbandęs įvairių profesijų.
„Susipažinau su tuomet iškiliausiu kalviu Vytautu Kryževičiumi ir labai panorau pas jį mokytis. Jis pasiūlė daryti saulutę. Sutikau. Nebuvau įgudęs – tiesiog pabandžiau. Išėjo labai paprastas kryželis, aukštaitiškas, kuklus, tačiau labai patiko komisijai. Saulutę atrinko į respublikinę tautodailės parodą. Po šios sėkmės ir užsikabinau“, – prisimena.
Menininkas skaičiuoja, kad jau yra pagaminęs apie 50 saulučių. Šios išsibarsčiusios po pasaulį.
S.Kronis nuosekliai renka savo kūrinių kolekciją. Jeigu turi užsakymą, visada kuria po dvi saulutes – vieną užsakovui, kitą – kopiją – sau.
„Kiek užtrunku laiko? Kaskart skirtingai, tačiau darbą visada pradedu nuo eskizo. Metalas – kieta medžiaga, todėl be eskizo niekaip. Jis gimsta pirmas. Piešiu, plėšau, išmetu, vėl piešiu... Kita vertus, įtakos turi ir saulutės dydis. Mažą greičiau padarau – ir detalių mažiau, ir jos pačios mažesnės. Nors esu ir kone 6 metrų sukūręs. Dabar šis kryžius yra ant varpinės, 30 metrų aukštyje, Rokiškio rajone, Skemų socialinės globos namuose“, – pasakoja.
Meistrui smagu, kad kryždirbystė ir kryžių simbolika, kaip dainų ir šokių šventės, sutartinės, šiaudiniai sodai, yra įtraukti į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Parodoje buvo eksponuojama 10 saulučių, tarp jų dvi išskirtinės, meistrui pelniusios „Aukso vainiką“. Prie to vainiko prisidėjo dar trys, kurių parodoje nebuvo.
Kiekviena saulutė turi ir savo istoriją, vardą, užrašytą kitoje kryžiaus pusėje.
„Tradicinė „Spindulys su angeliukais“: saulės ratas, spinduliai, lapeliai, mėnulis – išties ne mėnulis, o vandens ženklas, valtelė. Ja plaukia du angeliukai. O „Paklydėlis“ buvo pasiklydęs keliaudamas po parodas, pradingęs. Atsiprašinėjo manęs organizatoriai, kad nebėra jo, nebėra – prapuolė. Neapsikenčiau ir pagal eskizą iškaliau kitą. Pavadinau „Paklydėliu“. O po poros metų atsirado ir prapuolėlis“, – juokėsi pašnekovas.
Jis labai džiaugiasi neseniai sukūręs Tėvo Stanislovo saulutę. Vienuolis dirbdavo pasišviesdamas žvakide. Taip ir S.Kronio saulutė – su galimybe užsidegti žvakutę, spindulėliais, augaliniu ornamentu viršuj ir gana asketiška kompozicija.
Juodus S.Kronio kryžius bibliotekoje papildė spalvos – G.Lukoševičiaus nuotraukos, liudijančios dviejų kūrėjų bičiulystę.
Pažintis prasidėjo nuo kasdieniškiausių dalykų – fotografas važiavo pro šalį, užsuko ir paprašė pataisyti kažkokį įrankį. Be darbo nesėdėjo ir pats – pasiteiravo, ar gali pafotografuoti, kol meistras dirbs.
Įspūdis svečiui buvo didžiulis – iki raudonumo įkaitęs metalas, kalvio rankos... Turbūt todėl ir fotosesija pavyko iškart.
Žmonės yra mėgstamiausias fotografo objektas, nors ir bene sudėtingiausias.
„Gamta – tai gražus vaizdas, pliaukšt – ir nuotrauka yra. Tuo tarpu žmogus – emocinė būtybė: liūdnas, piktas, laimingas, ramus, neadekvatus ir t. t. Dabar man labiausiai norisi žvelgti į pasaulį pozityviai ir rodyti tai, kas gražu, šviesu“, – sako keliolika metų žiniasklaidoje dirbęs ir ne tik gražią kasdienybę fiksavęs fotografas.
Ko reikia, kad fotoportretas pavyktų, patiktų ir jo herojui?
„Jei žiūri į žmogų ir jo povyza patinka – patiks ir tam žmogui. Yra vykusi judesio fazė ir ne. Dabar profesionalaus fotoaparato pranašumai – mygtuku paleidi seriją ir išsirenki gražiausią kadrą“, – paaiškino pašnekovas.
Asta SARAPIENĖ, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės
viešosios bibliotekos darbuotoja
Prierašai prie nuotraukų:
1. 2. 3. 4. Kurti kryžius – saulutes – tikrai ne kiekvienam tautodailininkui kalviui yra įkandama užduotis.
5. S.Kronis gali pasigirti per dvidešimt metų prikūręs įvairiausių metalo dirbinių.
6. Naujausioje parodoje buvo ir kur akis paganyti, ir ką aptarti.
7. 8. 9. Atsitiktinai į svečius pas meistrą S.Kronį užsukęs G.Lukoševičius sukūrė visą seriją unikalių fotografijų apie kalvystę.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir G.Lukoševičiaus nuotraukos
