Diskusija apie sutuoktinių ėjimus į kairę.
Madingoji, stilingoji ir visaip kitaip išsiskirianti J. ima ir paatvirauja:
– Internetu atėjo laiškas su nuotrauka: mano vyras kažkokioje kavinėje pietauja su jaunute kolege. Ir vienintelis sakinys: „Ji ne tik kolegė ir jie ne tik pietauja.“ Nei parašo, nei jokių kitokių koordinačių.
Mums visoms atvimpa lūpos. Ir ką? Ką darei? Tu ją pažįsti? Kurioj kavinėj? Ką, taip nesislapstydami? Aha, tyčia nesislapstydami, atseit darbo reikalai...
Ir visos stebim J. išraišką: kuris raumuo virptels, ar susigraudins, gal nunarins žvilgsnį, šmėstels sielvarto šešėlis, o gal rūpesčių raukšlėse įsirėš dar viena – gėdos – žymė?
– Parašiau: „Smagu žinoti, kad dar tinkamas naudoti“, – apstulbina atsakymu.
Štai čia ir įsiplieskia diskusija, ką tokiu atveju daryti.
Dar J. išrėžia tokią lyg ir teisinimosi kalbelę: savąjį pažįsta, jis neturi polinkio svetimauti, jis tiesiog tingėtų, mat darbų per akis, o jei komandiruotėj su bendradarbe nuėjo pavalgyti, tai ir nuėjo pavalgyti, komandiruotės dažnos, įstaiga ne tokia, kad maitinimą užpirktų, patys turi prasimanyti kur maitintis, va, kitas klausimas, kas tas įžūlusis skundikas, matyt, mėšlavabalių prigimties...
„Tai tu nieko ir nesiaiškinai?“ – apstulbsta M.
„O ką ji išsiaiškins? Kitas ir svetimame guolyje nutvertas šaukia: „Mieloji, ne taip supratai!“ –
purkšteli V.
„Reikėjo iš karto pas tą bendradarbę, taip ir taip, nekišk nagų prie svetimo“, – savą taktiką kiša S.
„Na, gerai, ir ką tu darytum, jei sužinotum, kad visgi eina pas svetimas? Naktinėlius kitus apsivilktum?“ – atvirautojos klausia V.
„Nea…“ – neužtikrintai nutęsia J.
„Tai va, aš ir sakau, kaipgi tu prievarta pririši? Ir ar verta?
Ką, pulsi save keisti? Ar jam padelius glostyti? Ir kas tau iš to? Laimingesnė būtum? Tikrai ne. Tai aš ir pasakyčiau: jei atradai, kur geriau, prašom, durys atlapos, jei šeimoj buvo negerai, tai naują lizdą susukęs gal bent numirsi laimingas“, – savo poziciją išsako V.
„O kam čia taip iškart „numirsi“? Gal kaip tik pas naują moterį išėjęs geriau ir ilgiau gyvens?“ – M. nepalaiko greitų skyrybų bet, atrodo, tiki antro šanso sėkme.
„Cha, geriau ir ilgiau gyvens… Ar daug tokių pažįsti?“– ironizuoja V.
„Hmm… nea...“– prisipažįsta M.
„Taigi aš irgi tokių nepažįstu. O jauniklių žmonų užvaikytų – prašom. Kai į šeštą dešimtį įkopusiam tenka naujagimį supti, tuoj širdis sustreikuoja, nervų šaknelių uždegimas suriečia ar net insultas trenkia. O kad turtai per metus kitus išsenka, tai jau žanro klasika“, – V. šitam reikale atrodo lyg ekspertė.
Deda J. tuščią puodelį ir sako jau eisianti. Tokia truputį persimainiusi, nepanašu, jog nuo atviravimo palengvėjusia širdimi.
Žiūrim į draugę šiek tiek kitom akim: nei tos elegancijos, nei kažkokio stiliaus, ir kodėl ji mums atrodė tobulumo viršūnė, o yra juk paprasta vystanti bobelė. Dūmų be ugnies nebūna – jei jau parašė, vadinasi, ne tik pietauja, o jei šitaip, tai ko vaikščioti lyg karalienei, ir turėk tu man kvailumo prisipažinti, kad karūna nukrito, ėėė, o ir eina kažkaip pasikūprinusi, lyg rankinėje akmenį temptų...
Staiga SMS garsu suklaksi M. telefonas. Pabaksnojusi į ekraną ji išrausta lyg žarija ir mauna laukan nė nesusisagsčiusi palto.
„Kas per šnipų dienelė. Gal ir jai kažkuo užsiėmusio sutuoktinio nuotrauką atsiuntė“, –
pajuokauja karingoji V.
Bet atsako nėr. Visos kažkaip greit statom tuščius puodukus ir skirstomės. Maža ką...