Bėgo iš skruzdėlyno į kaimą
Nuo Panevėžio iki Spirakių – tik 15 kilometrų, gali juos pasiekti ir pro Bernatonius sodų bendrijų keliais, ir pro Berčiūnus, Daukniūnus – vingiuotu asfaltu.
Kaimas ramutėlis, dviejų miškų apsuptas, tad oras sveikatingas, žmonės draugiški ir patikimi, dieną gali net durų nerakinti, vagių, sako, nėra.
„Namą statėmės savaitgalių poilsiui, bet kai jame pernakvojom pirmą naktį, į miestą taip ir nebegrįžom“, – sako Spirakių naujakurys Arvydas Urbelis.
Jiedu su žmona Asta kaime įsikūrė prieš 4 metus.
Čia nei gimtinė, nei giminių yra, tiesiog tuose kraštuose turėjo draugų, pas kuriuos viešėdavo.
„Paskui pribrendo reikalas iš ūkinės pusės, norėjom į žemę nagus sukišt. Bendrijoj sodą pirkt? Ne. Juk bėgam nuo miesto, o ten toks pat skruzdėlynas“, – paaiškina vyras.
Naujakuriai ir visą kaimą kilstelėjo. Kai netoli bažnyčios išdygo jų gražus medinukas su nušienauta žole ir dekoratyviniais augalais apsodinta teritorija, kai plikame plote pušynėlis atsirado, visi aplinkui irgi ėmė gražintis, pjauti aplink namus žolę.
Netrukus suskato ir senus stogus keisti.
Dabar naujakurių sodyba spirakiečiams – lyg grožio etalonas. Kalbėdami apie savo kaimą jie būtinai pamini gražiausią gyvenvietės namą ir lengvai čia pritapusius miestiečius.
„Labai draugiški žmonės, jei koks reikalas, tuoj padeda, patalkina“, – apie kaimynystėje apsigyvenusius žmones sako Elena Nakrošienė.
Sugrįžę į gimtą lizdą – irgi naujakuriai
„Anūkų turim, bet dar nesam pensininkai, kasdien į darbus važiuojam, koks čia tas atstumas, 15 minučių – ir vietoje. Kol sveikata leis, išsikraustyti iš čia neketinam – tokia ramybė, žmonių nedaug, visi vieni kitus pažįstam, su niekuo nesipykstam“, – džiaugiasi pašnekovas.
Prieš dešimtmetį Spirakiuose įsikūrė ir pagyvenusių medikų pora, naujus namus pasistatė netoli miško, tačiau, pasak A.Urbelio, jie uždaroki žmonės, į bičiulystes nesileidžia.
Ir mes negalime jų pakalbinti, teritorija aptverta, vartai uždaryti, medikai aiškiai išvykę į darbus mieste.
Balto mūrinuko kieme darbuojasi Romualdas Putkevičius. Namas nauju stogu, atrodo lyg neseniai statytas. Pakalbintas šeimininkas juokiasi: kur tau naujas, tetos apmūrijo savo šimtametę gryčią, o grįžęs iš armijos jis pats pas tetas įsikūrė, stengiasi irgi sodybą puoselėti.
Vyras visą gyvenimą dirbo kolūkyje traktorininku, dabar jau pensininkas.
Tai ir viskas, daugiau naujakurių Spirakiuose nėra, bent tokių, kurie čia anksčiau nebuvo gyvenę. Bet yra ir kitokių, kurie iš vaikystės namų seniai išėjo, o gyvenimo saulėlydyje vėl į gimtą lizdą sugrįžo ir gyvenimą pradėjo nuo nulio, kūrėsi plikoje vietoje.
Štai pedagogai Vanda ir Vladas Juškos į Spirakius atsikraustė po nepriklausomybės atgavimo, kai išėjo į pensiją. Būtent į tą vietą, kur kadaise stovėjo V.Juškienės tėvų namai.
Grįžo visiškai į tą pačią vietą
„Visa, kas čia yra aplink, vyras savo rankom pastatė: namą, visus ūkinius, pavėsines, šiltnamius“, – savo žmogaus darbštumu džiaugiasi moteris.
Kai atsiėmė žemes ir parsikraustė į gimtinę, čia buvo plynas laukas, tėvų namus nugriovė melioracija. Juškos pirko seną rąstinį namą nusikelti ir iš tos medžiagos rentėsi trobą.
V.Juška netrumpai dirbo 5-ojoje vidurinėje darbų mokytoju, o V.Juškienė iš pradžių Skaistgirių mokykloje dirbo prancūzų kalbos mokytoja, o vėliau 2-ojoje ir 13-ojoje vidurinėse mokė geografijos.
Kai pargrįžo į kaimą, iš peties ėmėsi ūkio darbų, laikė gyvulius, dirbo žemę, turėjo nemažai daržų. Dabar tvarte belikę tik dvi avelės ir pulkas vištų. Nuo jų šeimininkas prie išėjimo į vidinį kiemą sumeistravo apskritimu išdėliotą tvorą.
„Vištos gi teršia, o tame plote žolė švari“, – paaiškina jis.
„Aš gimiau šitoj vietoj, tik ne šitam name, ten dabar stovi pirtis“, – mena V.Juškienė.
Dabar ji ūkyje jau ne pagalbininkė. Prieš 7 metus ištiko paralyžius, tad teko iš naujo mokytis vaikščioti.
„Kiekvieną rytą 10 kartų aplink gryčią aplekiu. Ir mankštą darau, kiekvieną pratimą po 20 kartų. Jei nesportuočiau, kojos sustotų. Po ligos viena akimi apakau, bet bulvę dar nuskutu. Tėvelis aklas mirė, gal čia genetika?“ – svarsto pašnekovė.
Iškėlė dideles krikštynas
Priešais Juškų namus stovi senoji Spirakių pradinė mokykla. Ji pastatyta tarpukariu, buvusio dvaro vietoje.
Mokyklą uždarė dar kolūkių laikais. Kai V.Juškienė joje mokėsi, mokykla ūžė lyg bičių avilys, turėjo 60 mokinių ir net dvi mokytojas. Kelią į mokyklą žymėjo ūksmingų medžių alėja, likusi dar nuo dvaro laikų.
„Kai buvau maža, dar stovėjo keli ūkiniai dvaro pastatai, vieno jų antrame aukšte gyveno mokytojai“, – prisimena pašnekovė.
Apžiūrėti istorinę vietovę ir mokyklos pastatą neturime galimybės. Jame dabar gyvena ūkininkas. Vyras bendrauti su mumis nepanoro, uždraudė net įžengti ir į jo valdas.
„Jis buvo paskutinis tos mokyklos mokinys“, – apie uždarąjį kaimyną sako V.Juškienė.
V.Juškienė mokytoja tapo todėl, kad beveik mokyklos kieme užaugo.
„Aš šeimoje gimiau devinta, 1937-aisiais, Naujųjų metų išvakarėse, nors buvau planuota tik sausio gale. Mama šventėms paskerdė didžiausią kiaulę ir tą pačią dieną mane pagimdė“, – aiškina iš tolo.
Tėvai manė, kad tai paskutinis vaikas, tad iškėlė dideles krikštynas, į jas atėjo net abi mokytojos ir klebonas.
„Mamytė nuolat pasakojo, kaip viena mokytoja pasilenkė virš pakabinamo lopšio, paglostė man veidelį ir tarė: šita bus mokytoja. Kai ištisai tai girdėjau, tai nuo mažų dienų jau mokyklą žaisdavau, mokindavau kaimo vaikus, net su liniuote per nagus kirsdavau, nes buvau girdėjus, kad anksčiau taip būdavo“, – juokiasi V.Juškienė.
Matematikos mokytoją palaikė vaiku
Keturias klases ji baigė nė nepajutusi, kad iš namų išeina – juk tereikėjo tik perbėgt per kiemą.
Užtat paskui laukė rimtesni žygiai. Kai ėmė lankyti Panevėžio 2-ąją vidurinę, dažnai iš kaimo žingsniuodavo pėsčiomis. Kartais brolis pasisodinęs ant dviračio pavėžėdavo.
Po 7 klasių – į mokytojų seminariją, pokariu pedagogų labai trūko, todėl tokias jaunutes priėmė. Ją baigus išvažiavo mokytojauti Žemaitijon, gavo matematikos mokytojo vietą.
„Sėdžiu tokia mažutė tarp didelių mokytojų konferencijoje, su štapelio suknele, nes kitko apsirengti neturėjau, švietimo skyriaus vadovas kad subjūra: kas tą vaiką atsivedė? O jam atsako, kad pats paskyrė „tą vaiką“ matematikos mokytoja dirbti“, – pirmąsias darbo dienas prisimena V.Juškienė.
Atidirbo kiek reikia ir pargrįžo arčiau tėvų namų mokytojauti į Skaistgirius – per mišką iki mokyklos tik 4 kilometrai.
„Panevėžy prancūzų kalbą mums dėstė Marija Moigytė. Taip man ta kalba patiko! Mokytojos tartį perėmiau“, – paaiškina, kodėl gavo prancūzų kalbos mokytojos pareigas.
Tada dar trejus metus važinėjo Maskvon į prancūzų kalbos kursus, pati mokėjo po 250 rublių.
Paskui dar buvo pedagogikos studijos Šiaulių institute. Kai ištekėjo, išėjo gyventi į miestą ir tapo geografijos mokytoja.
Šimtametės gryčios neparduos
Kiek to kaimo tėra, tik trys gatvės: Spirakių, Šauklių ir Tartališkio. Dvi pastarosios gavusios išnykusių kaimų vardus.
V.Juškienė pasakoja, kad prieš karą kaime gyveno 164 žmonės, vaikai į Spirakių mokyklą sulėkdavo ir iš aplinkinių kaimų. Dabar belikę 14 sodybų, 36 gyventojai, iš jų tik du vaikai.
Yra ir tuščių namų, bet jų paveldėtojai neparduoda.
„Prie kapų gyveno Žagūnai, buvo išvežti į Sibirą, grįžo čia, sodybos neapleido. Tėvams mirus, Spirakiuos liko gyvent dvi netekėjusios dukros, trečioji, gydytoja, įsikūrė Vilniuje. Visiems mirus ji sodybą ir paveldėjo. Dabar tuos namus prižiūri irgi sostinėje gyvenanti jos anūkė su vyru. Padarė gręžinį, įsivedė kanalizaciją, vasarą jos mergytės basos iki mūsų atitapsi. Sako, šimtametės sodybos nė už ką neparduos: Spirakiai traukia, čia tokia ramybė“, – džiaugiasi V.Juškienė.
Matyti, kad toje gryčioje niekas negyvena, bet iš aplinkinių ji gerokai išsiskiria: languos sustatytos molinės puodynės, plokštėm apkaltos remontuojamos sienos išmargintos spalvingais piešiniais, senos pirtelės langas – su išpieštom tiesiog ant sienų langinėm.
Žiemą atėjo su baltom tulpėm
Kas vasarą Juškų kieme atsiranda skautų stovyklavietė.
Paaugliai išbando ir kaimišką egzotiką – nakvynę daržinėje ant šieno.
Stovyklautojus atsiveža Velžio gimnazijos mokytoja Jurgita Kuprinskienė, Juškų duktė.
„Kai ji buvo klasės auklėtoja, vieną žiemą atsivežė 25 mokinius. Mes pasamdėm arklį, vaikus pavėžinom, kiek laimės jiems buvo!“ – mena sutuoktiniai.
Prieš ketverius metus mokytojų kieme buvo organizuotas giminės susitikimas, čia išsiteko per šimtą svečių.
„Ir buvę mokiniai mane kaime susiranda. Guliu žiemą paralyžiuota, žvilgt pro langą, o ten per lauką ateina iš Anglijos parvažiavusi mano mokinė, rankose baltos tulpės“, – jaudinančią akimirką prisimena šeimininkė.
Šį rudenį spirakietė Marija Klevečkienė atšventė 100 metų jubiliejų. Dabar ji jau pas dukrą Vilniuje gyvena, bet švęsti šimtmečio parvyko namo.
„Jos namuos dabar dukterėčia įsikūrusi, jubiliatė dvi naktis ten miegojo, ta proga bažnyčioj mišios buvo, o balius – Berčiūnų kavinėje“, – pasakoja V.Juškienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Juška prie lauko terasos aptvėrė plotą, kur vištoms užginta eiti.
2. Šimtametę trobą paveldėtojai po truputį kelia naujam gyvenimui.
3. Urbelių sodyba kaime naujausia, gražiai tvarkoma, šeimininkai lengvai pritapo prie senbuvių.
4. R.Putkevičius įsikūrė tetų statytame name.
5. V.Juškienė lengva širdim paliko miestą ir grįžo gimtinėn, į tėvų žemę. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 11 23
