Ieško efektyvesnių auglių aptikimo būdų
Panevėžietei, Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinei Gerdai Jarockytei dar tik 27-eri, o ji jau yra Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos jaunesnioji mokslinė bendradarbė, doktorantė.
Mergina su kolegų komanda atlieka vėžinių ląstelių tyrimus, aiškinasi, kaip šias veikia įvairios nanodalelės.
Tyrimų tikslas – pagerinti vėžio diagnostiką ir gydymą. Mokslininkai ieško būdų, kaip nuo anksčiau aptikti naviką, o jį gydant tai daryti kuo tiksliau, nepažeidžiant greta esančių audinių, nesukeliant šalutinio poveikio.
„Karantino metu aktyvūs tyrimai nevyksta, dirbu nuotoliniu būdu, atlieku rezultatų analizę, darau aprašymus. Mūsų darbo rezultatas yra mokslinės publikacijos, jų ruošimui dabar laiką ir skiriu“, – sako mergina.
Norėjo kelių viename
Biofizikos bakalauro ir magistro studijas G.Jarockytė baigė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Dabar ji yra antrų metų doktorantė, apsigynusi darbą ji taps mokslų daktare.
Studijų pasirinkimą nulėmė polinkis į tiksliuosius mokslus.
Ir mokantis „Šaltinio“ progimnazijoje, ir J.Balčikonio gimnazijoje geriausiai jai sekėsi matematika, fizika, biologija, ji nuolat dalyvaudavo šių dalykų olimpiadose.
„Norėjau studijuoti ne vieną konkretų dalyką, o kad būtų sujungti keli. Biofizika, tyrinėjanti biologinius objektus remiantis fizikiniais metodais, man pasirodė įdomi, nes čia – keletas viename: fizika, chemija, biologija, toks tarpdisciplininis dalykas“, – aiškina pašnekovė.
Merginą viliojo ir platus šio mokslo tyrimų laukas, eksperimentai atliekami ir su gyvūnais, ir su ląstelėmis, naudojami įvairiausi prietaisai.
Viena iš biofizikos tyrimų krypčių yra ir medicina, bet kad pasuks į ją, stodama į universitetą mergina nežinojo.
Šalia mokslininkų stojo dar pirmakursė
Mokantis pirmame kurse dėstytojas studentus nusivedė į vieną Nacionalinio vėžio instituto laboratoriją, kad parodytų, ką realiai veikia biofizikai.
Toji diena panevėžietei nulėmė tolesnį gyvenimo kelią. Laboratorijos veikla taip smarkiai ją sudomino, kad pirmakursė iškart pasiprašė jos vadovo profesoriaus Ričardo Rotomskio priimama į darbą.
„Sakiau, kad norėčiau įgyti daugiau žinių šioje srityje, išbandyti save, patikrinti, ar man pavyktų dirbti mokslinį darbą“, – pasakoja ji.
Mergina į kolektyvą iš pradžių įsiliejo tik kaip studentė, vėliau tapo darbuotoja ir jau pati ėmė mokyti kitus studentus.
Biomedicininės fizikos laboratorijoje G.Jarockytė dirba šeštus metus. Jų bendruomenę sudaro 10 mokslininkų: fizikai, biofizikai ir molekulinės biologijos atstovai.
Po dvejų metų panevėžietė tikisi irgi apsiginti daktaro laipsnį.
Kas gi tos nanodalelės?
Su doktorante kalbame apie laboratorijoje atliekamus tyrimus.
Vienas iš objektų, su kuriais šiuo metu dirbama, yra nanodalelės. Tai labai labai mažos, maždaug 100 nanometrų dydžio, medžiagos, pasižyminčios savybėmis, nebūdingomis dideliems objektams.
„Aukso gabalas yra geltonas, bet jei paimsime labai mažą, vos kelių atomų dydžio, aukso nanodalalę, ji bus raudona ir švytinti, turės visai kitokias savybes nei aukso gabalas“, – kad būtų lengviau suvokti, vaizdžiai pasakoja pašnekovė.
Nanodalelės ypatingos tuo, kad savo dydžiu yra artimos molekulės ląstelėms, o ir elgiasi panašiai kaip molekulės.
Dėl itin mažo dydžio nanodalelės ganėtinai lengvai patenka į ląsteles ir ten gali atlikti įvairias funkcijas. Jei nanodalelės pasižymi švytėjimu, jos gali būti kaip šviestukai, padedantys tiksliai nustatyti, kurioje vietoje yra vėžinė ląstelė.
Nanodaleles mokslininkai ima iš įvairių cheminių medžiagų, dažniausiai iš metalų ar puslaidininkių.
„Yra magnetinės nanodalelės, sudarytos iš geležies oksido, jos pasižymi magnetinėmis savybėmis. Yra silicio, porėtojo silicio nanodalelės, turim ir puslaidininkių nanodalelių“, – vardija G.Jarockytė.
Nebūtina varginti akis prie mikroskopo
Nanodalelės gaunamos cheminių reakcijų metu, kai didelis medžiagos gabalas suskaldomas iki mažiausio – plika akimi nematomo dydžio.
Nanodaleles galima pamatyti elektroniniais ar atomo jėgos mikroskopais.
Kaipgi realiai vyksta veiksmas, kaip nanodalelė įterpiama į ląstelę?
„Ant ląstelių paprastai užpilama kokia nors terpė, suspensija, kurioje ir būna plika akimi nematomų nanodalelių. Ląstelės maitindamosi pačios tas daleles pasiima, mums nereikia nieko daryti“, – aiškina pašnekovė.
Procesui stebėti naudojami mikroskopai ir įvairūs prietaisai. Visi mikroskopai sujungti su kompiuteriu, prie prietaisų prijungtos kameros arba detektoriai, siunčiantys į kompiuterius tiesioginius vaizdus.
Anot G.Jarockytės, šiuolaikiniam mokslininkui nereikia visą dieną sėdėti palinkus prie mikroskopo, kompiuteryje užfiksuotus vaizdus jis gali analizuoti kada panorėjęs.
Kad kenkimas virstų nauda ligoniui
Kaip mokslininkų tyrimai pagelbės medicinai?
Teranostika yra nauja medicinos sritis, jungianti terapiją ir diagnostiką. Ji siejama su nanotechnologijomis.
„Ieškom medžiagų, kad jos galėtų atlikti dvi funkcijas: būtų naudojamos ir diagnostikai, ir gydymui“, – apie tyrimus su nanodalelėmis pasakoja panevėžietė.
Šiuo metu atliekant diagnostiką pacientui suleidžiamos kontrastinės medžiagos, jos savotiškai „nuspalvina“ organizmą ir padeda aptikti auglius. Deja, kontrastinės medžiagos turi šalutinį poveikį.
„Mūsų tikslas – rasti tokias daleles, kurias būtų galima panaudoti ir kaip kontrastinę medžiagą, ir kaip vaistą. Vienas iš tokių variantų būtų magnetinės nanodalelės. Jos pagerina kontrastinį vaizdą, palengvina auglio aptikimą, o vėliau, paveikus tinkamu magnetiniu lauku, galime gauti gydomąjį poveikį jau auglyje“, – aiškina doktorantė.
Laboratorijoje tiriamos ir kitos dalelės, kurios suaktyvėja infraraudonojoje šviesoje. Jos gali būti pritaikomos kuriant fotovaistus, tai yra medikamentus, kurių sudėtyje esančios medžiagos ima veikti tik apšvietus. Vėžiui gydyti tai labai svarbu, nes būtų galima labai tiksliai sunaikinti piktybines ląsteles nepakenkiant sveikoms.
Šiuo metu medicinoje naudojama chemoterapija nuodija visą organizmą. Vėžinės ląstelės žūsta pirmos, nes turi mažiau apsauginių mechanizmų, bet žūsta ir tai, į ką nesitaikyta.
Kuria ypatingą mikroskopą
„Pasaulio mokslo kontekste mes su savo tyrimais ganėtinai neblogai atrodom, turim partnerių iš užsienio universitetų, dirbame kartu, mūsų lygis vienodas“, – sako panevėžietė.
Biomedicininės fizikos laboratorija onkologijos srityje intensyviai bendradarbiauja su keliais Kanados universitetais bei su vokiečių mokslininkais.
Kartu su Kanados nacionalinio mokslinių tyrimų instituto nanotechnologijų kūrimo laboratorija, vadovaujama profesoriaus Fiorenzo Vetrone, lietuviai kuria ir tiria teranostines nanodaleles.
Pernai šių tyrimų rezultatai, prie kurių prisidėjo ir G.Jarockytė, buvo publikuoti prestižiniame mokslo žurnale „Advanced Functional materials“.
Vadovaujant Kanados Toronto universiteto profesoriui Virginijui Barzdai, mūsų Biomedicininės fizikos laboratorijoje yra kuriamas netiesinės optikos mikroskopas. Tas prietaisas leis tirti biopsijos metu paimtus audinius ir nustatyti itin ankstyvos stadijos vėžinius pakitimus.
Naujausi vaistai – liposomine forma
Kolegos užsieniečiai yra ir pagrindiniai nanodalelių tiekėjai, nes mūsų mokslininkai jų pasigamina labai nedaug. Šiek tiek nanodalelių pagamina Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorija.
„Mūsų tyrimai iš laboratorijos į gyvenimą dar neišėjo, bet žiūrint plačiau nanodalelės jau taikomos medicinoje ir Lietuvoje“, – aiškina mokslininkė.
Vaistų, sutalpintų į nanodaleles, kad geriau patektų į vėžinius audinius, jau yra ir mūsų šalyje. Tokių pakuotėje parašoma, kad medikamentas pateiktas liposomine forma. Liposomos ir yra tos nanodalelės, į kurias, kaip į kapsules, galima įdėti vaistą.
Pasak G.Jarockytės, jau sukurtų ir patvirtintų nanovaistų pasaulyje yra apie 50 skirtingų preparatų, taikomų onkologijoje – apie 15.
Galima tikėtis, kad proveržis nanomedikamentų srityje jau ne už kalnų, šiuo metu atliekama daug klinikinių tyrimų.
„Įprastus vaistus sukurti užtrunka 10–15 metų ir tai kainuoja apie milijardą dolerių. Tad nieko keisto, kad užtrunka, kol nanovaistai pasiekia pacientus“, – sako mokslininkė.
Lietuvių Biomedicinos laboratorijoje atliekami tyrimai yra daugiau fundamentalistiniai, pradedama nuo fizikinių, cheminių tyrimų, vėliau atliekami tyrimai su ląstelėmis. Toliau jau – tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis.
„Mes daugiau atliekame pirminės stadijos tyrimų. Turime pelių ir žiurkių, bet su jomis eksperimentuojame labai mažai. O su pacientais tyrimų visai neatliekame, mes ne medikai, tai nebe mūsų kompetencija“, – pasakoja mergina.
Mokslinis darbas – nei rutininis, nei nuobodus
Mergina paneigia įsivaizdavimą, kad mokslininko darbas yra labai monotoniškas ir, žiūrint iš šalies, net nuobodus.
„Mokslinis darbas yra dinamiškas, apie nuobodulį negali būti nė kalbos, nuolat reikia mokytis, ieškoti naujų dalykų. Čia nėra rutinos, vis keičiasi tyrimų tematikos, turi domėtis, ką tos srities kolegos daro, stengtis tobulėti, tad ir išeina, kad mokaisi visą gyvenimą“, – savo pasirinkimu džiaugiasi ji.
Jaunoji mokslininkė prisipažįsta, kad yra sėslus žmogus. Žinoma, progai pasitaikius leidžiasi ir į keliones, bet prioritetiniai pomėgiai yra po ranka, nenutolstant nuo namų.
„Mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, su draugais nuolat vaikštom į įvairius proto mūšius“, – vardija ji.
Profesines perspektyvas G.Jarockytė mato savoje šalyje, neturi planų laimės ieškoti svetur. Trumpam išvykti, kad išmoktų naujų dalykų, ji norėtų, bet emigruoti – ne. Ir tada, kai apsigins daktaro laipsnį, norėtų likti dirbti toje pačioje laboratorijoje.
Pamoka – kaip pramoga
Kiek pagalvojusi mergina prisipažįsta, kad giminėje daugiau mokslininkų nėra, tokia ji pirmoji.
Po gimnazijos, kai reikėjo apsispręsti, kur studijuoti, tėvai patarimų nedalino, nebandė nukreipti į kurią nors sritį, davė jai visišką laisvę.
„Visi mes esam gan santūrūs“, – savo šeimą apibūdina ji.
Mergina sako, tarsi nebuvo nieko iš šalies, kas ją pastūmėtų būtent biofizikos studijoms, bet po akimirkos pasitaiso: ko gero, įtakos padarė biologijos mokytoja.
J.Balčikonio gimnazijoje biologiją jai dėstė Virginija Ivanauskaitė.
„Iki ją sutinkant buvau daugiau tiksliukė, domino vien fizika ir matematika, o V.Ivanauskaitė mane labiau priartino prie žmogaus. Dauguma jos bijojo, mat buvo pakankamai griežta, o man biologė atrodė labai šauni“, – pasakoja jaunoji mokslininkė.
Gimnazistei labai patiko biologės mokymo stilius, informaciją ji pateikdavo labai tiksliai ir aiškiai, įdomiai, nenuobodžiai. Kai kuriuos dalykus pasakodavo su humoru ar net lengvu sarkazmu.
Išskirtinė buvo ir fizikos mokytoja Jolanta Jurevičiūtė. Uždavinius ji sugalvodavo čia pat, klasėje, jų veikėjais paversdavo gimnazistus.
„Kai sprendi užduotį, kurioje „veikia“ klasiokas, pamoka atrodo tarsi pramoga“, – šypsosi pašnekovė.
Autografas
„Mūsų tikslas – rasti tokias daleles, kurias būtų galima panaudoti ir kaip kontrastinę medžiagą, ir kaip vaistą.“ (G.Jarockytė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ant mokslininkės darbo stalo – ne vienas kompiuteris: reikia atlikti daug analizių ir apibendrinimų.
2. Biomedicininės fizikos laboratorijoje G.Jarockytė nusifotografavo su savo autoritetais – prof. R.Rotomskiu (kairėje) ir laboratorijos vedėjo pavaduotoju Vitalijumi Karabanovu.
3. G.Jarockytė studentams skaito paskaitas, nors daugelis ją pačią gali palaikyti studente.
4. G.Jarockytė. Asmeninio albumo ir E.Paukštės nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 06 09
