Pati simpatiškiausia kovotoja
Apie tai, ką veiks po karo, 26 metų Anastasija Prochorčuk negalvoja, nes nėra tikra, ar iki to laiko išgyvens. Fronto psichologe 17-ojoje tankų brigadoje tarnaujanti mergina beveik kasdien regi kovotojų žūtis, todėl per pusketvirtų karo metų jos veide beveik išnyko šypsena, nors iki tol mergina buvo vadinama linksmuole.
Iš Dnipro kilusi Anastasija yra apdovanota keliais ordinais, ne kartą buvo kviesta pasisakyti visuomeninėje televizijoje ir radijuje, kur buvo pristatoma kaip puikus tėvynės gynėjo pavyzdys jaunimui, nes priesaiką ginti tėvynę davė būdama vos 17 metų.
Neslėpsiu, paimti iš Anastasijos interviu Sumuose panorau sužavėtas jos grožio. Tai buvo per trejus metus mano sutikta pati simpatiškiausia fronto kovotoja.
Norėjau išklausinėti, dėl kokių priežasčių tokia daili mergina, greičiausiai turėjusi ir turinti daugybę gerbėjų, atsidūrė kovų sūkuryje ir kasdien rizikuoja gyvybe, o ne linksminasi Kyjive ar lengvabūdiškai krykštauja Vilniuje kartu su čia suvažiavusiais tautiečiais.
Išgirdusi interviu prašymą mergina iš pradžių kiek sutriko ir pasakė, kad su žiniasklaidos atstovais be leidimo negali bendrauti. Tačiau po akimirkos pasitikslino, ar tikrai atstovauju Lietuvai, o tada pasakė savo telefono numerį. Sutiko todėl, nes jos atstovaujamam daliniui ką tik padovanoti mašiną buvo atvežę „Mažojo konvojaus“ savanoriai lietuviai.
Vėliau psichologė patikslino, kad minėtos organizacijos vadovas Valdas Bartkevičius jiems pristatė jau trečią mašiną, jos esą labai labai reikalingos, nes priešo dronai sunaikino beveik visas turėtas.
Nusprendė neturėti jokių romantiškų santykių
Į kavinę Sumų centre Anastasija atėjo punktualiai, šį kartą nedėvėjo karinės aprangos, bet vėl buvo visiškai nepasidažiusi.
Todėl pokalbio viduryje neiškenčiau nepaklausęs: ar nesidažo specialiai tam, kad nesukeltų kariams noro flirtuoti, ar dėl kitų priežasčių?
Mergina prisipažino, kad tapusi kariūne nusprendė neturėti jokių romantiškų santykių ir atsiriboti nuo nedarbinių pažinčių, o visą energiją skirti profesinei veiklai. Todėl niekada nesidažo lūpų, blakstienų ir akių vokų, nekeičia tikros plaukų spalvos, o nagus lakuoja vien bespalviu skysčiu, kad nekristų į akis.
„Dabar karas, o aš esu profesionalė, karo mokyklą baigusi leitenantė. Minčių apie susiporavimą išsižadėjau kategoriškai, nes noriu kuo geriau atlikti savo pareigas, kad ateityje galėčiau pasakyti – dėl tėvynės padariau maksimumą, ką galėjau.
Kariai žino, kad visada gali pasiprašyti pokalbio su manimi, tačiau vien dalykiško, jog gautų patarimų iš psichologės. Manau, dabar ne laikas flirtui, turim aukotis tėvynei. Dėl tokio vienuoliško elgesio dalinio vaikinai mane praminė Ledo karaliene, tačiau iš tikrųjų aš noriu ištekėti, pagimdyti mažiausiai du vaikus. Į santuoką žiūriu labai rimtai, gal todėl, kad nenoriu patirti skyrybų, kaip kad mano tėvai. Manau, kad norint turėti darnią šeimą reikia įdėti nemažai pastangų, o dabar joms laiko neturiu. Bet svajoju apie mylintį vyrą ir vaikus, poilsį be bombų gaudesio ir dronų dūzgesio“, – prisipažino mergina.
Karo pradžia buvo su netektimis
Anastasijos gimdytojai išsiskyrė mergaitei neturint nė metukų. Vėliau tiek mama, tiek tėtis sukūrė naujas šeimas. Mergaitė vaikystėje išgyveno, kad tėvai ne kartu, o būdama jautri ėmė globoti gatvės šunis ir kates, ką daro ir dabar, išveždama iš pafrontės kaimų civilių paliktus gyvūnus.
Vėliau ji lankė krepšinio treniruotes Dnipro miesto olimpinio rezervo vaikų mokykloje ir manė likimą susiesianti su sportu ar gyvūnų globa. Tačiau būdama šešiolikos, priešpaskutinėje mokyklos klasėje, nusprendė tapti kariūne, nes tais metais, netrukus po Maidano revoliucijos, Rusija užgrobė Krymą ir įsiveržė į Luhansko bei Donecko regionus.
Būdama septyniolikos įstojo į Kyjivo karo akademiją, prisiekė ginti Ukrainą.
„2022 metų vasarį mūsų dalinys buvo Spirne kaime prie pat Luhansko srities ribos. Nežinojome, kad kils karas, bet buvo paskelbta ypatingoji parengtis, tvyrojo įtampa. Vasario 24-osios ryte mus pasiuntė į Svatovą saugoti, kad neprasiveržtų Rusijos kariai, o vykstant visiškai pradingo ryšys, todėl nežinojome, kad patekome į apsuptį. Sprunkant turėjome pirmąsias netektis. Miegoti teko lauke šąlant prie mašinų, nes kaimiečiai neįsileido į namus“, – taip karo pradžią įsiminė psichologė.
Merginai teko pabuvoti visuose fronto ruožuose. Didžiausią pavojų išgyveno Bachmuto ir Lisičansko gyvenvietėse Donecko regione.
Bachmute kartu su kariais buvo įsitvirtinusi devynių aukštų namo rūsyje, o tą pastatą rusai ėmė bombarduoti raketomis. Blokinis namas palengva ėmė griūti, tad iškilo grėsmė visiems būti sutraiškytiems cemento blokų, nes vienintelį išėjimą priešas intensyviai apšaudė. Gyvi išliko todėl, nes ties ketvirtu aukštu namo konstrukcijos griūti nustojo.
Mirčiai nebuvo pasiruošusi
„Chersone vienu metu įsivaizdavau, kad esu mirusi ir guliu po žeme. Toje apylinkėje nebuvo medžių, o per bombardavimus slėptis reikėjo žemėje iškastuose urvuose. Į vieną tokį įlindusi ir aplinkui baisiai griaudėjant sprogimams pagalvojau: jei atskris šalia, žemės mane užvers ir aš uždusiu, išsikapstyti nebus jokių šansų. Taip nenutiko, tačiau susitaikiau su mintimi, kad bet kokiu momentu galiu žūti. Susitaikiau ir su tuo, kad išvykus į frontą lydi baimė. Su ja nekovoju, žinau, kad baimės nepavyks atsikratyti, todėl teks patirti greitesnį širdies plakimą, muš prakaitas, drebės rankos. Tai natūrali organizmo reakcija“, – pasakojo mergina.
Nors Anastasija pagal savo profesiją turi dirbti su gyvais žmonėmis, bet kai kuriose situacijose tenka prisijungti prie gelbėtojų ir regėti, liesti mirusiuosius.
„Nebuvau tam pasiruošusi, bet teko matyti, kaip karys miršta, kaip keičiasi jo veidas bei žvilgsnis, o po to lieka vien suglebęs kūnas. Tai nenoromis palieka įspaudą, kaip ir tai, kad tenka matyti persiskyrusias kūnų dalis. Kartą teko nešti sužeisto vaikino ranką, ir po to ilgai tai sapnuodavau“, – pasakojo karė.
Anastasijos teigimu, fronte visi tampa mažiau ar daugiau religingi, kai kurie net garsiai ima kalbėtis su Dievu. Mergina prisipažino irgi Viešpačiui pasakojanti apie savo baimes, skausmą, viltį, nes kariams silpnumo negali rodyti, privalo juos guosti.
„Žinau, kad žūtis yra šalia, tačiau žinau ir tai, kad mūsų siela yra nemirtinga, o miršta vien kūnas. Nemirtingos yra ir bendražygių sielos, tačiau jiems žuvus vis vien nesusilaikau ir raudu, bet stengiuosi, kad kiti kariai nematytų. Esu pasidariusi labai jautri, neretai apsiašaroju socialiniuose tinkluose regėdama okupantų įkeltus vaizdus, kuriuose tyčiojasi iš nukautų ukrainiečių karių, – sakė mergina.
Jaučia milžinišką neapykantą
Anastasija prasitarė, kad medikai ir bičiuliai jai pataria išvykti ilgesniam poilsiui, gal net persivesti į užnugario dalinį, nes per giliai viską ima į širdį.
„Dalinio naujokus privalau paruošti būsimiems išgyvenimams, nuteikti būti stipriems, įveikti negandas. Neišleidžiu iš rankos telefono, nuolat stebiu, kur yra ir kaip einasi mano vyrams, o jei kas nutinka, jaučiu, kad jų išgyvenimai bei skausmai nusėda ir manyje.
Į dislokacijos vietą dažnai nuvežu saldumynų, kad prie arbatos su vyrais draugiškai pakalbėtume. Jei kažkas grįžo iš sunkios užduoties ar regėjo bičiulių žūtis, tuomet kalbuosi individualiai. Pas karius vykstu beveik kasdien, nebent vadas praneša, kad per daug pavojinga“, – pasakojo karė.
Anastasija neslėpė, kad fronte turėjo labai gerą bičiulį, sielos draugą Slaviką, su kuriuo galėdavo išsikalbėti apie viską. Draugo netektį mergina išgyveno labai sunkiai, gėrė antidepresantus.
Slaviko Solomkos žūtis jai sukėlė iki pat dabar tebesitęsiantį norą keršyti priešui.
„Aš nenoriu griebti ginklo ir šaudyti į juos, bet okupantams jaučiu milžinišką neapykantą. Neprisiversiu linkėti gėrio ir sveikatos žmonėms, kurie atėjo žudyti ir nori užgrobti mano šalį. Jaučiu didelį norą, kad mus užpuolusi tauta išnyktų iš žemės paviršiaus, kad jų nebeliktų nė vieno. Mano neapykanta yra didžiulė, ji neleidžia mažiau dirbti, atsipalaiduoti“, – pasakė ir išskubėjo pas tankistus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Anastasija gyvūnus globojo tiek civiliame gyvenime, tiek karo zonoje.
2. Kariai visada įdėmiai klauso psichologės A.Prochorčuk patarimų.
3. Tiek eidama duoti interviu, tiek vykdama pas karius A.Prochorčuk nesidažo, nes mano, kad dabar, kai vyksta karas, ne laikas romantikai.
4. Anastasija labai išgyveno sielos draugo, tanko vado S.Solomkos žūtį.
5. Anastasija kare ėmė dažnai kalbėtis su Dievu apie baimes, skausmą ir viltį.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
