Parodoje – kelionių fotografijos
„Visų pirma – neieškokite menų, jų čia nėra. Tai dokumentika ir kelionių fotografijos. Sąmoningai pasirinkau ne kažkokius neaiškius menus, kokius kartais darau, o tai, kas žmonėms įdomiau“, – per savo parodos „Prisilietimas prie budizmo“ pristatymą Panevėžio fotografijos galerijoje kalbėjo autorius Alis Balbierius.
Tądien jam kaip tik suėjo 71 metai.
Pristatomas kaip biržietis poetas, eseistas, fotografas, redaktorius, keliautojas, A.Balbierius įsiterpė keliautoju savęs nelaikantis, tik – truputėlį pakeliavusiu.
„Žiūrint, su kuo lyginsi“, – nusijuokė biržietis.
Žodžius apie tai, kad yra išleidęs labai daug mokslinių straipsnių, jis vėlgi patikslino, kad tai buvo senais laikais. Šie straipsniai daugiausia ekologijos tema.
O pagyrimus, kad yra surengęs daugiau kaip 40 personalinių parodų, išleidęs 17 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, apdovanotas premijomis, jis vėlgi pakomentavo, kad pastarųjų galėtų būti ir daugiau.
Ši A.Balbieriaus paroda pirmąkart buvo rodoma Biržų pilyje per miesto gimtadienį.
Panevėžyje per parodos atidarymą dalyvavo ir fleita bei saksofonu grojo autoriaus pusbrolis multiinstrumentalistas Giedrius Balbierius.
Jiedu kartu ir lankėsi Indijoje bei Nepale.
Dar nerodė fotografijų iš paukščio skrydžio
A.Balbierius pasakojo, kad, pakviestas į Panevėžio fotografijos galeriją, iš pradžių pagalvojo apie visai kitokią parodą – apie nuotraukas, darytas iš paukščio skrydžio, tiksliau, dronu.
„Dronu fotografuoju apie 7 metus, bet parodos dar nesu surengęs“, – aiškino autorius.
Šiose nuotraukose – ryškiai spalvingų laukų platybė iš aukštai, su šieno ritiniais, su technikos paliktomis vėžėmis. Kai kuriuose darbuose šios žymės – tikslios, lyg geometrijos vadovėliuose subraižytos linijos. Jos padaro įspūdį, tarsi skaitytum pasakojimus apie gyvenimą, likimą, laiko tėkmę.
Šie pasakojimai dažną pakylėja virš buities, bet A.Balbierius vis dėlto šįkart pasirinko nuotraukas iš kelionių į Indiją ir Nepalą.
Autorius paatviravo, kad budizmas jam buvo lyg mitas, lyg legenda, lyg savotiška pažadėtoji kitokio pažinimo žemė... Prisilietimas prie budizmo, lankantis šventose vietose, jį paveikęs ne tiktai dvasiškai, dar stipresnis buvęs vizualusis įspūdis. Ypač – vienuolių budistų ryški apranga, spalvos, eisenos ir giesmės.
Per jų kelionę kaip tik vyko maldų už taiką savaitė, todėl veiksmo tikrai netrūko.
Kas išlaižyta, tas nebeįdomu
„Save laikau netikinčiu, ir budizmas man, ko gero, artimiausia religinė filosofinė sistema. Pagal pažiūras pridėčiau pagonybę, panteizmą, džainizmą – ypač dėl to, kad pusė mano gyvenimo susieta su ekologija“, – aiškino biologijos mokslus baigęs ir gamtosaugininku dirbęs A.Balbierius.
Šios filosofijos turi daug bendra. Budistai tiki, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, jei tik besikartojančių atgimimų tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu.
Panteizmas yra požiūris, kad viskas, kas mus supa, yra abstrakti dievybė arba kad visata ir Žemė yra tolygios Dievui.
O džainistai tiki, kad visos gyvybės formos turi sielą ir kad geras žmogus atgimsta aukštesne gyvybės forma. Ši filosofijos esmė – asketizmas ir smurto nenaudojimas prieš jokias gyvas būtybes.
A.Balbierius aiškino, kuo įdomi Azija. Jam gražu ir Vakarų Europoje – gražūs yra Paryžius, Madridas ar Berlynas. Bet viskas čia, pasak fotografo, per daug tvarkinga, jo žodžiais tariant, išlaižyta.
„O Azija – tai gyvas nervas. Kažkas spjaudosi ir krenkščia, kažkas čia pat eina šlapintis – tai tikras kraujas, tikros šiukšlės, tikra tarša ir tikras grožis. Tikras gyvenimas – ir vizualiai tai labai įdomu“, – kalbėjo biržietis.
Dalai Lamos neaplankė
A.Balbierius pasakojo, kad norėjo aplankyti keturis šventus Indijos miestus – Budos pėdas, bet visko aprėpti nesuspėjo. Užtat Lumbinis ir Kušinagaras padarė ypatingą įspūdį, taip pat Nepalo sostinė
Katmandu, tibetiečių buveinė Indijoje Dhjaramšala, kur gyvena jų dvasinis lyderis Dalai Lama.
„Jaučiau čia savo bičiulių Pauliaus Normanto ir Jurgos Ivanauskaitės pėdas... Pavaikščiojome po šventyklą, bet Dalai Lamos neaplankėme. Tiesą sakant, manęs tai visai nedomino, nes visi pas jį lenda“, – dėstė menininkas.
Keliaudamas ir jau sugrįžęs rašė eilėraščius ir trieilius apie Indiją.
Apie J.Ivanauskaitės ir P.Normanto keliones jis sukūrė trieilį „Dharamsala II“: „Kažkur yra pėdos / įspaustos bičiulių: / ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios...“
Pastarąjį ir kitus trieilius iš knygos „Kitas ruduo“, taip pat keletą eilėraščių jis skaitė per savo parodos atidarymą.
Trieilius skaitė po du kartus. Paaiškino to išmokęs iš japonų. Kai šių pasiteiravo, kodėl taip daro, šie atsakė paprastai genialiai: kad geriau įsimintų.
Perdavė itin žemų garsų jėgą
Keliaudamas A.Balbierius padarė apie 18 tūkstančių nuotraukų. Jis pasakojo, kad Indijoje fotografuoti nėra sunku, nes kai kurie žmonės patys prašosi fotografuojami. Tiesa, kita dalis nesidrovi už tai paprašyti dolerio.
„Sakykim, fotografuoju įdomias duris. Pirmame kadre tik durys, antrame jau pusė indo, o trečiame jis stovi ir pozuoja“, – juokėsi parodos autorius.
Kartą taip nutiko, kad fotografuodamas netyčia užmynė ant kalės su šuniukais, ir šioji kando jam į koją. Šią istoriją jis aprašė viename iš eilėraščių „Prakalba apie kelionių kelnes“. Šios kelnės „apspurę lyg vėliavos senos budistų, išblukę nuo dulkių ir vėjų“, o jas perkando pervargus kalė, kurios rimtį netyčia sugriovė jis, baltasis keleivis.
Kai A.Balbierius skaitė savo kūrybą, pusbrolis jo klausydamasis vis pritariamai linksėjo galva, o galerijos lankytojus jis nustebino grodamas saksofonu ypač žemu garsu.
G.Balbierius aiškino, kad lietuviškosios sutartinės veikia mūsų emocijas ir būsenas, kai atsiranda tonų nedermė, nes protas bando su tuo kovoti. Taip pat veikia budistų naudojami itin žemi garsai.
„Tikiuosi, kad ir jums pavyko pajusti šių žemų garsų jėgą“, – vylėsi G.Balbierius.
Misticizmas po truputį išnyko
Korespondentei G.Balbierius sakė, kad daug metų praktikavo jogą ir dėl to norėjo aplankyti Indiją, savo akimis išvysti, koks tikrasis ten gyvenimas ir kokie potyriai.
Per vieną iš giminės susitikimų A.Balbierius pasiūlė daug nebesvarstyti ir kartu aplankyti Indiją. Po kelių mėnesių jiedu taip ir padarė.
„Įsivaizdavau, kad Eldoradas, toji legendinė aukso pilna šalis, kažkur toli, kad reikia kažkur važiuoti, ieškoti šviesos ir šventesnių žmonių. Maniau, grįšime nušvitę“, – šypsojosi pašnekovas.
O tiesa ta, kad Indijoje, Nepale – toks pat gyvenimas kaip ir visur, o šviesą galime rasti savyje, savo namuose. Vaikystėje susikurtos pasakos pasitraukė į šoną, misticizmas po truputį išnyko.
Alis Balbierius. „Kitas ruduo“, iš „Indijos trieilių“
Plaukiant per Gangą Varanasyje į kitą krantą
Stiksas tebuvo
Gango reinkarnacija
į antikos žemę...
Dharamsala I
Bronziniai būgnai
sukas ilgai...
Budos keleivis praėjo.
Džaipuras
Vidurdienio saulė.
Krenta po kojomis
vargšo šešėlis...
Auksinėje sikhų šventykloje Amritsare, besiklausant maldų ir žvelgiant į minią, einančią ratu aplink marmuru inkrustuotą Amžinybės tvenkinį
Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas!
Prierašai po nuotraukomis:
1. Alis Balbierius. Maldininkai prie Ramabharo stupos. Kušinagaras, Indija.
2. Alis Balbierius. Budos statula jo mirties – paranirvanos – vietoje. Kušinagaras, Indija.
3. Parodos lankytojai į nuotraukose užfiksuotus budistus, jų rimtį ir šventes, pažvelgė per A.Balbieriaus prizmę.
4. 5. Maldos, susikaupimas, džiaugsmas, spalvos, budistų eisenos – visa tai fotografas fiksavo keliautojo žvilgsniu.
6. Keliaudamas ir grįžęs namo A.Balbierius kūrė trieilius ir eilėraščius apie Indiją. Keletą jų perskaitė per savo fotografijų parodos atidarymą.
7. Alis Balbierius.
A.Švelnos nuotraukos
