Išprotėjusiu šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariškiai, pas kuriuos pirmąją karo dieną savanoris nuvažiavo prašyti granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo sodybą ir blokuoti kelią į Charkivą. Vyriškio toks epitetas neįžeidė, bet paskatino žodį „išprotėjęs“ pasirinkti savo slapyvardžiu, tad vėliau vykdamas pas kariškius derinti veiksmų ar šiems skambindamas prisistatydavo „Išprotėjusiu savanoriu“. Tačiau kariškiai neretai vadina jį ir kita pravarde – Rembo.

Noras keršyti okupantams vyriškio širdyje brendo nuo 2014 metų, kai kaukėti asmenys padegė jo kavinę pliaže Charkive, o per gaisrą sudegė 48 metų darbuotoja. Rembo spėja, kad kavinė buvo padegta, nes virš jos plevėsavo Ukrainos vėliava.

Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistai ne tik sukėlė karą Donecke bei Luhanske, bet ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkivo regioną, kurstydami kruvinus incidentus. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, tačiau Charkivas išliko lojalus Kyjivui.

Žinau šio vyriškio tikrą vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policininkų jam įteiktus padėkos raštus, tačiau pažadėjau paviešinti vien slapyvardžius.

„Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais. Jau du kartus radau po mašinos ratais pritvirtintus sprogmenis – neabejoju, kad tai kolaborantų darbas, nes „nukenksminau“ keliasdešimt okupantų ir pristabdžiau Charkivo puolimą per mūsų kaimą. Viešai nesigiriu, tačiau išdavikų pas mus daugybė, nes Rusijos siena vos už keliolikos kilometrų“, – kalbėjo partizanas.

Žvalgai atsibeldė dar prieš karą

Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namą buvo labai neįprastas, mat vyriškis jame yra įrengęs įvairių spąstų tam, kad apsigintų nuo neprašomų svečių.

„Pasidariau nedidelę tvirtovę, nors iš tikrųjų namas gynybai netinka, nes jį stačiau kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki žemės, su saulės paneliais“, – pasakojo karatė meistras.

Tai, kad visus patogumus padarė valdomus telefonu ir įrengė daugybę vaizdo kamerų, Rembo padėjo demaskuoti, jog priešo žvalgai į kaimą atsibeldė dvi savaites prieš karo pradžią.

„2022 metų vasario 9-osios naktį telefone supypsėjo pranešimas, kad kažkas įsibrovė į sodybą. Ekrane pamatęs sode šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasienio kariškiams ir paklausiau, ar tai jų žmonės, o išgirdęs, kad tai greičiausiai Rusijos žvalgai, nusprendžiau juos sulaikyti“, – prisiminė Rembo.

Pamatęs, kad pro sodą link gyvenvietės centro traukia ne trys, bet aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, Rembo jų areštuoti nesiryžo, bet pasekė toliau ir šovė į du kraštinius. Supanikavę Rusijos žvalgai spruko palikę nukautus draugus, o pagal rastus dokumentus paaiškėjo, kad vienas nušautasis buvo iš Donecko, o kitas iš Kemerovo miesto Rusijoje.

Vaišino degtine su klofelinu

Pirmąją karo dieną Rembo sugalvojo planą, kaip gali pakenkti okupantų veržimuisi Charkivo link. Prisiklijavęs dirbtinius ūsus ir pasiėmęs dėžę degtinės, patraukė į jų stovyklą „sveikinti“ išvaduotojus.

Šiuos tai labai pradžiugino, jie Rembo įteikė Kalašnikovo automatą ir noriai vaišinosi atnešta degtine, nežinodami, kad svečias į ją įpylė klofelino. Savanoris spėja, kad keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, nes visi taip stipriai įmigo, jog nejuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus ir šaudmenis.

Efektingiausiai įvykdyta operacija Rembo vadina keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą ties degaline, esančia prie sankryžos ties magistraliniu Charkovo apvažiavimu.

„Granatsvaidžiu pataikiau į priekinę mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir kariai ėmė iš jos šokinėti degančiais drabužiais, trys iš paskos važiavusios mašinos apsisuko ir spruko atgal, nes pamanė, kad pateko į didelius spąstus, nes aš į juos šaudžiau iš skirtingų vietų ir ginklų, siekdamas sudaryti įspūdį, kad esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.

Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku. Pamatęs vienišą tanką Rembo jį pasivijo keturračiu ir spėjo granatasvaidžiu išauti pačiu laiku, nes rusų tankistai jį irgi pastebėjo ir buvo pradėję sukti vamzdį į jo pusę.

Prie pavykusių operacijų Rembo priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą. Tam partizanas ryžosi po to, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, kad jo gyvenvietės link juda 240 mašinų kolona.

„Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą, nebuvo tokiam derinimui laiko, tačiau kariškiai vėliau man labai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti aplinkkeliu, o Charkivo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų „sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.

Gabeno vaikus ir gyvus, ir mirusius

Netrukus Rembo vis dėlto gavo sprukti į Charkivą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams okupavo priešai, joje pasiliko vos keli senoliai. Prieš tai jis granata nukovė dar tris priešo žvalgus, atsibeldusius į kaimyno kolektyvinį sodą ir lauže virusius arbatą.

Rembo sunervino ant sodo namelio okupantų raudonais dažais užrašyti žodžiai „Mes čia buvome“, todėl šalia jų suraitė „ir gavote galą! Šlovė Ukrainai!“ bei pasirašė – „Išprotėjęs savanoris“.

Gelbėdamas kitus Rembo patyrė kontūziją ir buvo sužeistas skeveldros.

„Mašinai mažiau pasisekė – ją kulkos ne kartą suvarpė, o kartą skeveldros net nuplėšė stogą, tačiau paremontuoju ir ji vėl patikimai tarnauja, tad kas savaitę į frontą vežu maskuojamuosius tinklus, vaistus, maisto produktus, amuniciją – viską, ko bičiuliai paprašo“, – kalbėjo vyriškis.

Tą kartą, kai skeveldros mašinai nuplėšė stogą, Rembo iš okupantų atakuojamos gyvenvietės gabeno du sužeistus vaikus – broliuką ir sesutę, kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo.

Rembo vaikus ir jų tėvus gabeno iš įvairių fronto zonos vietovių, ir kartais pavojus būdavo toks didelis, kad ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus ir pavardes, kad žuvus būtų galima nustatyti, kas yra kas ir artimieji galėtų tinkamai palaidoti.

„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį bei pasakojimai moterų, senyvų ir visai mergaičiukių, apie patirtus grupinius išprievartavimus mano sąmonę paveikė tiek, kad armijos reikmėms paaukojau visas savo santaupas – per 350 tūkstančių eurų“, – kalbėjo partizanas, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.

Kolaborantams ir išdavikams keršyti nesustos

Rembo į išlaisvintus kaimus bei pafrontę gabena ir kelia Ukrainos vėliavas – iš viso jų pakabino bei kariams išdalino jau per 1200. Tai savanoris daro manydamas, kad aukštai iškabinta vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei skatina prisidėti prie kovos.

„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipinį posakį, kad vienas lauke ne karys. Tokių kaip aš „išprotėjusių savanorių“ yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose, tad nei Rusijos kariai, nei valdininkai, nei kolaborantai niekada nebus saugūs, o tos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys Ukrainai!“ – garantavo Charkivo Rembo.

„Kai su prieštankine „Mucha“ pataikiau į automobilį su Z raide, keturi okupantai krito vietoje, o jiems kelią rodęs kolaborantas iššoko iš mašinos ir pažinęs mane ėmė maldauti pasigailėti. Šiek tiek jį pažinojau, bet noras pasigailėti nekilo. Manyje virė pyktis, o galvoje tiksėjo vienintelė mintis – niekšas tu, išdavikas, o ne bičiulis, ir paspaudžiau pistoleto gaiduką“, – taip Rembo pasitiko priešus pirmąją karo dieną, tokiu būdu žada keršyti ir kitiems kolaborantams.

Prierašai po nuotraukomis:

1. „Išprotėjęs savanoris“ kelia Ukrainos vėliavą išvaduotoje gyvenvietėje.

2. Šį tiltą į Charkivą susprogdinęs Rembo apsunkino okupantų puolimą.

E.Butrimo nuotr.