Net internetinis žemėlapis kaimo nerodo
Į Biržų rajone esantį Kateliškių kaimą, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtinę, mus lydi Vabalninko muziejaus darbuotoja Vida Skujienė.
Žymaus dvasininko tėviškė nuo miesto netoli, beveik 10 kilometrų, tačiau ją surasti patiems beveik neįmanoma – šalia kelių nėra nei nuorodų į tą vietovę, nei kaimo ribas žyminčio pavadinimo.
Net ir internetinis žemėlapis Kateliškių kažkodėl nerodo.
Pasisukioję žvyrkeliais pririedam iki pernykšte žole užžėlusio keliuko, šalia kurio stūkso akmuo. Jame iškaltas užrašas, jog esame šalia monsinjoro gimtųjų namų.
Paminklinį akmenį K.Vasiliausko 90-mečiui 2012 metais pastatė gretimų kaimų bendruomenės.
„Kai akmenį atidengėm, buvo didelė šventė, žmonės susinešė vaišių, atėjo su darželių ir laukų gėlėmis“, – išskirtinį įvykį prisimena pašnekovė.
Iki graudumo paprastas
Panūdę dvasininko atminimą įamžinti vietiniai gyventojai tąkart prisiminė ir koks buvęs jų Kaziukas – taip malonybiškai jį vadino vyresnieji. Iki graudumo paprastas ir nepaprastai gilaus mąstymo, ypač plačios ir mylinčios širdies, nešantis savyje ramybę ir gilius dalykus gebantis išsakyti visiems suprantamai. Dar linksmas, kartais net pokštininkas. Nemokantis niekam atsakyti, skubantis padėti ir paguosti.
Buvo ne vienas atvejis, kai jis šv. Mišias už mirusiuosius aukojo be atlygio, paprašytas vaikus krikštijo ir poras tuokė bet kuriuo paros metu.
Pats buvo asketiškas ir neišrankus, bet vaikams visada turėjo lauktuvių. Pamoksluose nuolat primindavo tėvynės meilę.
Pasakojama, kad monsinjoras visą gyvenimą ypatingą prielankumą jautė kraštiečiams, labai džiaugėsi, kai Vilniuje susikūrė vabalninkiečių klubas, visom progom primindavo iškilius savo kraštiečius.
Su kuo bešnekėdavęs, vis rasdavęs kur įterpti prisiminimų apie tėviškę.
Kartą vaišindamas savo svečius su iš Vabalninko atvežtu sūriu paklausė, ar šie žino, kodėl šis toks gardus? Ir pats atsakė: „Ogi kad aš ganiau tų karvučių proproproseneles, o kai sueidavo į būrį, netgi pamokslų joms paskelbdavau.“
Gyvybę rodo tik snieguolės
Keliukas nuo paminklinio akmens tiesiasi į pakalnę, o paskui šiek tiek kyla į aukštumėlę. Abipus plyti ką tik suarti laukai. Aukštumėlėje už arimų matyti medžiai ir ilgas molinis tvartas. Ten ir yra Vasiliauskų sodyba.
Atgavus Nepriklausomybę sodyba atiteko monsinjoro broliui Juozui Vasiliauskui.
„Jis buvo užsidegęs ūkininkauti, bet miesto žmogui ne viskas išėjo, kaip norėjo“, – sako pašnekovė.
Pasak V.Skujienės, dabar tą valdą yra paveldėję Šiauliuose gyvenantys monsinjoro brolio vaikai. Jie čia kartais atvažiuoja vasaroti. Su muziejininke jie anksčiau buvo pasidaliję planais sodybą prikelti.
Prie pat keliuko augantys aukšti medžiai – lyg vartai į kiemą. Tuoj už jų – senutėlių vaismedžių sodas.
Aukštą pernykštę kiemo žolę prie žemės prilenkė sniegas, dabar ji supuolusi kuokštais. Kai kur pro stagarus prasikalusios baltutėlės snieguolės.
Prieš ilgąjį tvartą stovi didelė klėtis, už jos senas bebaigiančių laukėti vyšnių sodas.
Tarp medžių ganosi stirnos, mus pamačiusios jos nušuoliuoja link miško.
Mažųjų klėties durų nebėra, pusė angos užstumta kaži kokiu baldu. Didžiosios durys persisukusios, pusiau praviros, bet daugiau nepraversi, trukdo į kupstus susimetusios žolės.
Klėties viduj, ant pertvaros, užmestas žaliai ir rudai raštuotas moteriškas paltas, kampuose stovi senos spintelės, dar riogso drabužių spinta be durų.
Neprižiūrimi namai greit miršta
Namo, kuriame monsinjoras augo, belikę tik pamatai. Aplinkui mėtosi keli lentgaliai.
Visai šalia eilėmis rikiuojasi obelys, kriaušės, vyšnios.
Vienintelis gyvas daiktas sodyboje – tai vidur kiemo esantis sveikutėlis šulinys. Ant jo dangčio, kaip senais laikais, guli dugnu į viršų apverstas cinkuotas kibiras.
„Visi neprižiūrimi namai greit miršta, kai nėra žmonių, trobos tarsi iš ilgesio subyra“, – atsidūsta muziejininkė.
Ši sodyba net neįtraukta į paveldą, todėl joks istorijos fondas jos išsaugojimu negali rūpintis. Neįtraukta todėl, kad K.Vasiliauskas 1922 metais gimė ne šituose namuose, o netoliese buvusioje senelių grytelėje.
Visai neseniai muziejininkė iš monsinjoro sūnėno sužinojo, jog toji senelių grytelė stovėjo prie pat žvyrkelio, lygiai toje vietoje, kur dabar žmonės monsinjorui įamžinti pastatė akmenį.
Sodybą Katiliškiuose būsimo kunigo tėvai pradėjo statytis 1933 metais, pirmiau iškilo tvartas ir klėtis, o po metų jau stovėjo ir naujutėlis namas. Iš pradžių jie turėjo tik 5 hektarus žemės, o vėliau savo valdas išplėtė iki 25 hektarų. Vėliau mūsų šalį užėmusių sovietinių okupantų požiūriu, jau buvo buožės.
Pasak muziejininkės, Vabalninko kraštas nuo seno garsėjo pažangiais, į šviesą besiveržiančiais gyventojais. Tokie buvo ir tris vaikus auginę ūkininkai Vasiliauskai.
Tik jie neilgai pasidžiaugė naujais trobesiais – su paskutine trėmimų banga, 1950 metais, jie ir sūnus kunigas buvo išvežti į Sibirą.
„Monsinjoro sesuo jau buvo ištekėjusi, pakeitusi pavardę, trėmėjai jos nerado, brolio tuokart nebuvo namie, o paskui jis ilgai slapstėsi, tad trėmimo irgi išvengė“, – pasakoja pašnekovė.
Sodyba naudojosi, bet jos neprižiūrėjo
„Ką jaučiat?“ – klausia palydovė, kai grįžtu prie jos apvaikščiojusi sodybą. Ir tuojau pat pasakoja savo pojūčius: jai čia išlikusi savotiška trauka, čia tvyro ypatinga aura, tarsi tebebūtų kažkokia gyvastis, lyg neišgaravęs šeimininkų įspaudas.
„Namo nebėra, bet neužmirštas tas kampelis. Kiek čia tėra? Ne visas šimtas metų, vieno žmogaus gyvenimas. Kiek čia dainų skambėjo! Sūnaus įšventinimo į kunigus ir pirmųjų Vabalninko bažnyčioje aukotų Mišių proga tėvų namuose buvo surengtas didelis balius, sukviesti šviesiausi apylinkės žmonės“, – pasakoja, kokius vietinių prisiminimus užrašiusi.
Anot V.Skujienės, šeimininkus išvežus, gražūs trobesiai ir erdvūs ūkiniai pastatai tušti nė minutės nestovėjo. Iš pradžių buvusios vos ne varžytynės, kas sodyboje apsigyvens. Įkėlė vieną kolūkio pirmininką, paskui kitą.
„Pirmininkai su šeimom čia tik gyveno, sodybos priežiūra nesirūpino, kur tau ant ne savo gero atėjęs svetimas rūpinsis?“ – sako, kad be ūkiškos šeimininko rankos namai greit buvo nugyventi.
Apie 1972 metus, kai čia gyvenęs paskutinis pirmininkas jau buvo senokai išsikraustęs, kolūkis į nuošaliau stovintį „pavargusį“ Vasiliauskų vienkiemį įleido jaunavedžius Burbulius.
Jauna šeima buvo darbšti ir tvarkinga, aptvarkė namą, išgenėjo sodą. Burbuliai toje sodyboje gyveno 7 metus, paskui išsikraustė į Vabalninką.
Ir buhalteriu, ir elektriku
Muziejininkė primena, jog K.Vasiliauską suėmė 1949 metais, jį teisė kaip sovietinei valdžiai itin pavojingą nusikaltėlį, prokurorai siūlė net 25 metų įkalinimo bausmę, bet buvo paskirta 15 metų kalėjimo Vorkutos ir Intos lageriuose. Iki 1958 metų jaunas kunigas ten dirbo anglių kasyklose.
Kai tremtiniui buvo leista palikti Sibirą, dar 10 metų jis neturėjo teisės įžengti į Lietuvą. Visą tą laiką tremtinys dirbo Latvijoje. Ne kunigu, o kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku.
Į savo šalį K.Vasiliauskas oficialiai pargrįžo 1968 metais, gavo Varėnos parapijos administratoriaus vietą.
Dovanų įteikė staltiesę
„Vasiliauskų sodyboje gyvenusi Stasė Burbulienė man pasakojo, kad 1973 metais kunigas tremtinys nedrąsiai pravėrė savo namų duris, į gimtinę atvyko kaip svečias“, – sako muziejininkė.
S.Burbulienė prisiminė, kad kunigas su didžiule meile apglostė obelis, vyšnias, pasidžiaugė, kad gyventojai jo tėviškę gražiai prižiūri. Kitą kartą K.Vasiliauskas jau atvyko su motinos broliu Juozu Baniuliu ir fotografu. Tas padarė keletą sodybos ir jos apylinkių nuotraukų, o paskui kunigas paprašė kartu nusifotografuoti ir tuometinius gyventojus, už tai, kad šie neapleidžia namų, S.Burbulienei padovanojo staltiesę.
Pasak muziejininkės, vėliau monsinjoras, kai tik galėjo, vis aplankydavo tėviškę, važiuodamas į Vabalninką nuolat atsiveždavo ir, kaip pats vadino, kultūrinį desantą: aktorius, dainininkus, poetus. Kartą atsivežė garsų alpinistą Vladą Vitkauską ir juokais jam papriekaištavo: „Kur tu pasaulyje kalnų vis ieškai? Taigi mano tėviškė ant kalniuko!“
Iš tėviškės – žemių sauja
Sukam į Kuprių kapinaites, kur ilsisi Vasiliauskų giminė: monsinjoro seneliai, tėvai, sesuo su vyru. Kitoje kapvietėje palaidotas ir kunigo brolis. Brolienė dar gyva, gyvena Šiauliuose.
„Paties K.Vasiliausko čia nėra, nors buvo planavęs šalia savųjų atgulti“, – aiškina V.Skujienė.
Esą kai monsinjoras tapo nebe vien Vabalninko, o visos Lietuvos „nuosavybe“, Bažnyčios vadovybė jį nusprendė palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
K.Vasiliauskas mirė 2001 metais. Sostinėn į jo laidotuves važiavę vabalninkiečiai vežė indą su žemėmis iš tėviškės, jas supylė į kapą. Tokia buvusi monsinjoro valia.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į žymaus dvasininko tėviškę mus atlydėjo medžiagą apie K.Vasiliauską renkanti muziejininkė V.Skujienė.
2. Vasiliauskų sodyba seniai negyvenama, statiniai baigia griūti, bet gyvybė čia tebėra, kupstais žydi žmogaus rankų pasodintos snieguolės.
3. Kuprių kaimo kapinaitėse, esančiose arčiausiai Kateliškių, ilsisi net kelios Vasiliauskų kartos.
4. Dar išsilaikęs didžiulis molinis tvartas liudija, jog sodybos šeimininkai buvo pasiturintys ir darbštūs ūkininkai.
5. Gilus šulinys pilnas švaraus vandens, o štai klėtis jau be durų, užremta baldais.
6. Gyvenamojo namo vietoje šiandien matyti tik pamatai ir keli sutrūniję lentgaliai.
7. Su didele meile tarpukariu statytą svirną glemžiasi laikas ir sulaukėję vijokliai.
8. Svirno viduje dar išlikę žmogaus veiklos pėdsakų, čia tebėra keli buities rakandai ir baldai.
9. Iš sodybos kiemo matyti pievos ir plytintys arimai, jie kadaise priklausė ūkininkams Vasiliauskams.
10. Monsinjoras K.Vasiliauskas Kuprių kapinėse palaidotiems tėvams ir seneliams pastatė iš koplytstulpių sukomponuotą medinį paminklą, tikėjosi ir pats čia atgulti.
11. Iš paukščio skrydžio matyti, kad Katiliškių kaimo sodyba buvo apsodinta medžiais.
A.Švelnos nuotraukos
Filmą apie Kateliškius žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
