Mes gulim tykiai, beveik nejudam ir bėdom, dėl ko į ligoninę papuolėm, nesidalijam. Užtat žilagalvė plepa už tris.
„Na kam man čia gulėt? Darė skrandžio tyrimą, sako – kraujuoja. Nesąmonė! Niekad gyvenime taip nebuvo. Gal apsiriko?“ – neklausta dėsto, kodėl atsidūrė čia.
Į palatą vis užeina medikai, matuoja deguonies kiekį kraujyje, kraujospūdį, daro širdies kardiogramas, stato lašines.
„Klausykit, gal aš tykiai išeisiu ir pareisiu namo? Gyvenu čia pat. Namie pagulėsiu ir praeis. Arba bent daiktų ligoninei pasiimt. Tas daktaras nesukalbamas, į priimamąjį – ir viskas. Namie vaistų visokių turiu, pati pasigydysiu. Tai aš keliuosi, gerai?“ – slaugytojas kaip ir terorizuoja plepioji.
Medikė kantriai aiškina, jog keltis, šiukštu, nevalia, kraujuojantis skrandis gali bet kada trūkti. Jei gydytojas guldo į ligoninę, vadinasi, taip reikia.
Bobulė juda, kruta, slaugytoja ieško venos, nori įvesti kateterį. Pataiko. Kateterį tvirtina pleistru, nes nusimato ne viena lašinė.
Pacientė vėl griebiasi savo, tvirtina esanti sveika, jokio kraujo skrandyje nėra, nes niekad anksčiau tokių cirkų nebuvo, daktaras, matyt, apsiriko, o gal ta žarnelė, kurią teko ryti, ar per ją įgrūstas stebėjimo prietaisas kokią skylelę skrandyje praplėšė?
Slaugytoja taikosi prijungti lašinę, bobulė kelia galvą ir taikosi atsisėsti. Per kateterį plūsteli kraujas, sruvena ant paklodės.
Medikė judriajai žilagalvei visgi prijungia lašinę, nuo rankos šluosto kraują, klausia, ar ši nevartojanti kraują skystinančių preparatų. Vartojo. Liepia gulėti ramiai, kol sulašės gyvybę gelbstintys vaistai, ir išeina pas kitus ligonius.
Kurį laiką senoji dar vainoja nieko neišmanančius daktarus, be reikalo ją norinčius ligoninėn uždaryti. Kadangi nėra su kuo ginčytis, dėmesį nukreipia į mus, palatos kaimynes, kurias gydytoja po apžiūros paliko laukti tolimesnių tyrimų.
„Ko judvi čia gulit? Atrodot visai sveikos. Akys aptemo, galva nutirpo, amą užėmė! Et, grynas pramanas, tinginių ligos“, – „išrašo“ diagnozes.
Mudvi tylim.
„Kaži ką jums čia per lašines leidžia? Ar tas skystimas kalbą atėmė? Ko tokios unaravos? Sakau, nebėr žmonių, nebėr. Nebėr nė su kuo žmoniškai pasišnekėt...“, – nebebaigia minties, nes slaugutė į palatą įstumia ratukus, sodina į juos plepiąją ir su visa lašine gabena į skyrių. Šioji dar, aišku, spėja pasiaikštyt, kad „karieta“ nepatinka, kad vaizdas už lango nekoks, kad pilkai lyja ir kad kaimynės buvusios lyg mumijos.
„Jei jau guldysit, tai guldykit su žmonėm, kad būtų su kuo pasikalbėti, ir kur televizorius yra, negaliu serialo praleisti“, – tolstant vežimėliui dar girdisi griežti nurodymai.