Su 92-ojo šturmo brigados būrio vadu, slapyvardžiu Mongolas, susitikome netoli Charkovo karo ligoninės. 25 metų vaikinas į ją iš Bachmuto buvo atvežtas prieš dešimt dienų, kai per mūšį bombos skeveldros susmigo į ranką. Prieš mėnesį kita skeveldra paliko didelį randą ant skruosto, o dar kita suknežino nosį.

Kadangi su Mongolu supažindino vienas bendras bičiulis, pokalbį galėjau pradėti be didelių užuolankų, tad iš karto paklausiau: „Tavo nosis sumaitota, alsuoti gali vien pro burną, o rieše skeveldra įstrigo tokioje pavojingoje vietoje, kad chirurgai kol kas bijo ją judinti ir grasina, jog ranka gali tapti neveikli – ar nesinori, esant tokiai būklei, įforminti neįgalumą ir pasitraukti iš fronto?“

„Ne, priešingai, norisi kuo greičiau išsirašyti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių ir skauda širdį dėl jų. Grįžti privalau ir todėl, kad esu prisiekęs Andrejui, pavasarį žuvusiam geriausiam gyvenimo draugui, kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – atsakė vaikinas.

Pravardę davė bičiuliai futbolo sirgaliai

Tokią priesaiką Mongolas su dviem draugais davė būdami šešiolikos metų. Tai nutiko 2014-aisiais, kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie nuotykius fronte.

Minėti bičiuliai buvo Charkovo futbolo klubo „Metalist“ sirgaliai. Mongolas močiutę prikalbino nuvesti jį į stadioną, kai jam tebuvo penkeri metai. Ir dar tą pačią vasarą išprašė nupirkti marškinėlius su užrašais „Metalist“ bei Milano „Inter“.

Į futbolo rungtynes stadione iš pradžių eidavo kartu su vaikų klubo treneriu, o nuo dvylikos metų jau vien su draugais. Pravardė Mongolas prilipo per vasaros futbolo stovyklą todėl, nes kaime šalia Charkovo augęs vaikinas buvo pripratęs keltis labai anksti ir padėti tėvams ūkio darbuose.

Miestiečiams tai buvo neįprasta, todėl vienas futbolininkas garsiai paklausė: „Gal tu esi musulmonas mongolas – keliesi, kad pasimelstum saulei tekant?“

Tai visus kambariokus prajuokino, o pravardė Mongolas prilipo visam laikui.

Būsimą karį stadione domino ne tik žaidimas, bet ir sirgalių peštynės su kitų klubų sirgaliais, todėl užsirašė į kovos menų treniruotes.

„Mes stengdavomės į kailį duoti atvykusiems kitų klubų sirgaliams, o šie savo stadionuose mus apkuldavo, be to, papildomai pasimušti susitikdavome ir sutartose vietose pamiškėse“, – prisiminė futbolininku svajojęs tapti karys.

Visuomenės nuomonė apie sirgalius nebuvo gera, šiuos dažnai tapatino su rimtų tikslų gyvenime neturinčiais chuliganais. Tačiau 2014 metais Kijeve kilus Maidano revoliucijai, visi patys aršiausi futbolo sirgaliai išvyko į sostinę kovoti barikadose su prorusiška valdžia.

Futbolo sirgaliai tapo šalies gynėjais

Tais pačiais metais Maskvai surežisavus rusakalbių „sukilimą“ Donbase, futbolo sirgaliai nuskubėjo į frontą ginti Ukrainos žemių.

„Dauguma mano vyresnių stadiono bičiulių tapo Charkove įkurto bataliono „Patriot Ukrainy“, vėliau pasivadinusio „Azov“, kovotojais, todėl į frontą ir aš užsinorėjau“, – prisiminė vaikinas.

Nors priesaiką tapus pilnamečiais vykti vaduoti tėvynę stadione davė trise, tačiau į frontą Mongolas iškeliavo tik su Andrejumi, mat kitas bičiulis pakluso tėvų atkalbinėjimams ir priesaikos išsižadėjo.

„2016 metais mudviejų į „Azov“ nepriėmė, tačiau įsiprašėme į Dešinįjį sektorių pas vadą slapyvardžiu Da Vinčis. Šis buvo tik dviem metais vyresnis, tačiau tapo legenda dėl išmanumo ir dėl to, kad į mūšį eidavo kartu su visais, o nelikdavo slėptuvėje“, – kalbėjo karys.

Slapyvardį Da Vinčis turėjęs dailės technikumo studentas Dmitro Kociubailo iš Ivano Frankivsko vėliau buvo subūręs savanorių „Da Vinčio vilkų“ dalinį, pelnė didvyrio apdovanojimą, tačiau kovo pradžioje žuvo Bachmute.

„Po dviejų savaičių žuvo ir Andrejus, bet jis jau nebuvo Da Vinčio pavaldinys, nes pasirašė kontraktą su armija ir vadovavo 30 žmonių būriui. Jį kariai labai vertino, nes nesislėpė už nugarų, o pats visada ėjo į priekį. Skeveldra pataikė į kaklą, bet prieš mirdamas savo kūnu specialiai užstojo pavaldinį nuo skeveldrų ir išgelbėjo šiam gyvybę“, – sakė karys.

Vėl į frontą išėjo su pusbroliu

Mongolas 2017 metais pasitraukė iš fronto, nes tuo metu vyko Kijevo derybos su Maskva ir kovos buvo nutrauktos. Apkasuose ramiai sėdėti nenorėjęs karys grįžo į institutą tęsti inžinerijos mokslų, po to įsidarbino baldų įmonėje.

Maskvai 2022 metų vasario 24-ąją pradėjus karą Ukrainoje, vaikinas jau tą pačią dieną atskubėjo į komisariatą. Atvyko su devyniolikmečiu pusbroliu Gena, su kuriuo buvo labai artimi, nes abu turėjo vien seseris, o jaunėlis mokėsi iš jo futbolo ir muštynių gudrybių. Gena žuvo gindamas Charkovą miesto centre šalia sprogus bombai, iš jo kūno neliko visiškai nieko.

„Per paskutinį sužeidimą Bachmute tik trumpam akyse užtemo, po kelių sekundžių atsitokėjau, bet pajutau kraują burnoje ir pamačiau skylę pirštinėje. Šiaip mūsų puolimas tada buvo sėkmingas – „išvalėme“ nuo priešų nurodytą plotą, o iš mano vyrų niekas nežuvo, tik trise buvome sužeisti“, – pasakojo karys.

Rieše įstrigusios skeveldros chirurgai neskuba išimti, nes nori įsitikinti, ar skeveldrų purvas nesukels audinių ir kraujo užkrėtimo. Be to, skeveldra yra apsupta venų ir nervų, yra pavojus, kad dėl pažeidimų ranka taps nejudri.

„Nosiai atkurti reikia plastinės operacijos, tačiau valstybė to nefinansuoja, todėl po karo reikės prašyti žmonių suaukoti pinigų operacijai. O gal paramos reikės ir rankai sutvarkyti“, – sušnibždėjo vaikinas.

Jis prasitarė, kad kario uždarbio neužtenka ir kokybiškai ekipuotei, o jo turima atsiėjo 35 tūkst. eurų.

„Gaunama apsaugos liemenė yra trečios klasės ir sveria 15 kilogramų, o šeštos klasės sveria triskart mažiau ir apsaugo nuo šūvių iš arti. Mes, einantys į šturmą, dažnai esame apšaudomi iš labai arti, todėl geresnė ekipuotė suteikia daugiau galimybių išgyventi, be to, ekipuotė susidėvi ir kasmet reikia vis naujos“, – pasakojo vaikinas.

Liūdesys užvaldo kapinėse

„Karo pradžioje mūšiai buvo kitokie – dronų nebuvo tiek daug ir jie buvo žvalgybiniai, be to, priešų sprendimai buvo lėti ir po atakų turėjome laiko slėptis ar pasprukti. Dabar okupantai yra pasimokę iš klaidų ir tapo lygiaverčiais varžovais, jų dronai nuolat kabo virš galvų, o minų primėto tiek, kad į priekį galim judėti mažyčiais atstumais. Ryžto kovoti nepraradom, tačiau Vakarai nesiunčia pakankamai reikiamos ginkluotės, kad galėtume viską atkovoti“, – apgailestavo vaikinas.

Šturmo brigados užduotis yra užimti nurodytą fronto zoną, po to palikti ją ginti kitiems armijos daliniams, o patiems atsitraukti pailsėti ir ruoštis kitai operacijai. Puolimą suplanuoja armijos vadai, jie derina artilerijos, skraidyklių, tankų ir lėktuvų paramą puolantiesiems, o šių kiekis priklauso nuo to, kokį plotą reikia užimti ir kiek jis yra įtvirtintas.

Per beveik dvejus karo metus Mongolas nė karto neturėjo atostogų, o ligoninė tapo pirmu ilgesniu poilsiu.

„Ar nepikta, kai atvykęs iš fronto Charkove matai žmonių užpildytus restoranus ir prekybos centrus, parke besibučiuojančias poreles?“ – paklausiau kario.

„Ne, nepikta, nes mes fronte už tai ir kovojame – kad turėtume normalų gyvenimą. Džiaugiuosi matydamas linksmus žmones, o liūdesys užvaldo kapinėse. Stovėdamas prie bičiulių kapų žliumbiu ir rymau kelias valandas. Po to vėl užvaldo pyktis ir vėl prižadu keršyti už jų ir visų kitų mirtis“, – pasakė vaikinas.

Kai jau buvome atsisveikinę ir ėjau prie mašinos, už nugaros išgirdau uždususį kario balsą: „Sustok, lietuvi, pamiršau kai ką pasakyti – noriu padėkoti tavo tautai, jūs per karą elgiatės kaip ištikimi kraujo broliai, nepaliekate nelaimėje. Ir dar noriu pasakyti – maskvėnai niekada broliais nebuvo ir nebus, jie tik siekė pasisavinti mūsų istoriją ir surusinti, bet to jiems nepavyko ir nepavyks.“

Prierašai po nuotraukomis:

1. Tokia kario ekipuotė atsiėjo 35 tūkstančius eurų.

2. Būrio vado Mongolo pusbrolis Gena, geriausias draugas Andrejus ir kovos menų treneris Vadimas yra plaidoti Didvyrių alėjoje.

E.Butrimo nuotraukos