– Vidmantai, studijavote Vilniaus universitete, Šveicarijos federaliniame technologijų universitete, Vestminsterio tarptautiniame universitete Uzbekistane, Lilio universitete Prancūzijoje, dirbote Europos branduolinių tyrimų organizacijoje CERN. Dalyvaujate konferencijose daugybėje pasaulio šalių, keliaujate, sportuojate. Ar visa tai apie tą patį žmogų – jus? Kaip įmanoma tiek spėti? Dabar, kai jau gyvenate Vilniuje, gal tapote kiek sėslesnis?
– Galima sakyti, taip. Kol kas. (Juokiasi.) Kad ir kaip gerai būtų užsienyje, pajutau, kad noriu į Europą, Lietuvą. Gimtajame Pasvalyje draugų beveik nebeturiu, o socialinis aspektas man labai svarbus, todėl gyvenu Vilniuje. Pripratau sostinėje, čia daug renginių, veiklos, miestas – žalias.
– Dirbate programuotoju. Specialybė labai paklausi, garantuotas geras atlygis, bet ar jūsų darbas būna ir kūrybiškas?
– Visuomet kūrybiškas, tik skirtumas: įdomu tau ar ne. Dabar dirbu nedidelėje, bet plėstis bandančioje įmonėje. Mano užduotis – padaryti, kad duomenys apie duomenis būtų surinkti automatiškai. Galiu paaiškinti su pavyzdžiais ir paprasčiau: ne per seniausiai buvo kilęs skandalas dėl nutekėjusių žmonių duomenų, kai šie pateko ten, kur neturėjo patekti. Tai štai aš ir dirbu ta linkme, kad tokios situacijos nesikartotų.
Bankai ar draudimo kompanijos bando nuspėti ateitį, kartais remdamiesi senais duomenimis. Taip jie gali priimti neteisingus sprendimus ir suteikti paskolą tam asmeniui, kuris nesugebės jos grąžinti. Panašiai suklysti gali ir draudimo kompanijos.
Bet nemanau, kad verta mums dabar į tai labiau gilintis.
– Iš tiesų, tai jūsų darbo subtilybės. Bet, mano žiniomis, anksčiau dirbote garsioje interneto prekyvietėje, kurioje ir mano draugės sėkmingai perka ar parduoda drabužius, kitus daiktus.
– Dabar tai viena rimčiausių įmonių Europoje, joje dirbau su didžiaisiais duomenimis, kai jų tiek daug, kad nebetelpa į kompiuterį.
Šioje įmonėje patyriau kone anekdotinę istoriją. Įmonė reorganizavosi, paskelbė atleisianti trečdalį darbuotojų. Aš buvau įsitikinęs, kad bus atleisti tik tinginiai. Bet štai mane pakviečia ir klausia nuomonės apie reorganizaciją. Užtikrinu, kad viskas – labai gerai. O tuomet man sako: „Tai va, turime jums naujienų...“ Mane irgi atleido.
Po mėnesio susiradau kitą darbą, kai kuriais aspektais čia dar geriau.
– Programuotojai darbo visuomet turės. Turbūt jau tai didžiulis privalumas, nors profesija labai sunki?
– Kaip pažiūrėsi. Programavimas alina protą, nes reikia smarkiai koncentruotis, bet tai nėra kažkas išskirtinio. Iki 8 ar 9 klasės mokykloje buvau eilinis mokinukas. Tik vėliau susidomėjau fizika, matematika ir programavimu.
Bet dabar daug galimybių mokytis programavimo net ir internetu. Pažįstu vaikinų ir merginų, beje, ir humanitarų, kurie sėkmingai persiorientavo į programavimą.
Ši profesija ypatinga tuo, kad ją galima derinti su kitomis sritimis.
Man džiaugsmas mokytis įvairių dalykų, pavyzdžiui, aerodinamikos, kaip veikia lėktuvai, dronai.
Protas skirtas, kad žmogus domėtųsi, mokytųsi naujų dalykų. Bet nebūtina į kiekvieną sritį įsigilinti. Įdomu šiek tiek įlįsti, pasidairyti ir tuomet nuspręsti, verta daugiau tam skirti laiko ar nebe.
– Branduolinių tyrimų CERN organizacija skamba taip, lyg ten patektų tik išrinktieji – patys gabiausieji. Ar taip ir yra?
– Ten patekau atlikti praktikos, kai mokiausi Vilniaus universitete. CERN tiriamos tos dalelės, kurių niekaip nepamatysi plika akimi. Galima būtų palyginti su daugiaaukščio namo dydžio fotoaparatu, fiksuojančiu vos ne kiaurai daiktus keliaujančias naujas daleles, kurios susidaro sudaužus du beveik šviesos greičiu judančius protonų spindulius.
Bet aš dirbau ne su fizika, o su programavimu. Kūrėme internetinę svetainę, kuri buvo labai maža dalis sudėtingos kompiuterio programos.
Dažnai programuotojo darbas yra sukurti tik labai mažą detalę milžiniškoje dėlionėje.
Atmosfera iš tiesų labai moksliška, daug kūrybinės laisvės, viskas man patiko ir prilipo, radau pažinčių. Baigęs studijas Lietuvoje, nusprendžiau grįžti studijuoti į Šveicariją. Taip vėl grįžau į CERN-ą ir netgi ten pat atlikau baigiamąjį darbą.
Šveicarija mane ir dabar traukia, prieš metus buvau nuvykęs aplankyti draugų, kolegų, universiteto. Grįžus į šias vietas, apima labai įdomus jausmas – ilgesys, persipynęs su mokslo žavesiu. Šią sėklą, matyt, paveldėjau iš savo jau mirusio tėvo.
– Ar tiesa, kad Šveicarija yra ne tik nuostabaus grožio šalis, bet ir labai patogi gyventi?
– Tai tiesa, bet tvarkos būna net per daug. Kartą savo dviratį prirakinau prie turėklų. Grįžęs radau raštelį su įspėjimu, jei jo nepatrauksiu – kvies policiją.
Pasirodo, dviračiams statyti įrengti sandėliukai, tik reikia nusipirkti raktą. Būčiau taip ir padaręs, betgi nežinojau, kad tokia tvarka.
Dar trukdė kalbos barjeras. Šveicarijoje galima kalbėti prancūziškai, itališkai arba vokiškai. Šiek tiek moku prancūziškai, bet ne idealiai, o jos mokytis nemačiau motyvacijos. Jos tiek neprireiks taip kaip anglų kalbos.
– Uzbekistane vaikus mokėte anglų kalbos. Tai buvo gyvenimo nuotykis ar užsibrėžėte tokį tikslą?
– Mokymas tetruko dvi savaites, tiesiog buvo toks projektas. Sunkiai sekėsi... (Juokiasi.)
Ši istorija prasidėjo, kai į Uzbekistaną patekau pagal Erazmus mainų programą pusmečiui. Labai įdomi patirtis, todėl dar pusmečiui sugrįžau, tik nebegavau stipendijos.
Tuomet iš viso nemokėjau rusiškai, bet universitetas – Anglijos ir viskas vyko angliškai.
– Ką turite galvoje, kalbėdamas apie įdomią patirtį? Taip smarkai skiriasi mąstysena, elgesys, įpročiai? Kuris įspūdis – pats giliausias?
– Sunku surasti žodį, kad tiksliai pasakyčiau. Ištiko kultūrinis šokas pamačius, koks žmonių bendravimas. Ypač nustebino, kad šiltai bendrauja vyrai, bet musulmoniški papročiai draudžia artimą draugystę su merginomis.
Pavyzdžiui, važiuoji naktiniu traukiniu, mato, kad užsienietis. Kalbina, kviečia į svečius arbatos – ir taip praleidi kartu visą dieną. Rytų šalių svetingumas – ypatingas.
Šiaip labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet Uzbekistane pastebėjau, kad ieškau dingsčių pabūti vienas, pasprukti toliau nuo visų. O jiems to nepasakysi, nes tiesiog nesupranta, klausinėja: „O kam tau to reikia? Tau čia nepatinka? Ne, ne, eikime kartu.“ (Juokiasi.)
– Mano pažįstamas pasakojo, kad ir Stambule vyrai vaikšto susikibę už parankių. Kai vietinis tokiu gestu jam parodė savo draugiškumą, sakė, buvo labai keista, nejauku. O išlydėdamas turkas pakvietė į savo vestuves, nors dar neturi nuotakos... Kas tai – paviršinis mandagumas ar tikras nuoširdumas?
– Sunku pasakyti, turbūt per vidurį. Bet tikro nuoširdumo turbūt daugiau nei apsimestinio mandagumo. Vis dėlto jūsų pažįstamam siūlyčiau kostiumo vestuvėms dar nesisiūdinti. (Juokiasi.)
– Šveicarija ir Uzbekistanas – visiškai skirtingos šalys. Ko pats išmokote jose gyvendamas, kokios kitokios patirties parsivežėte, kaip praplėtėte savo akiratį? Turbūt net gyvendami skirtingomis kultūrinėmis ir ekonominėmis sąlygomis trokštame tų pačių dalykų – meilės, saugumo?
– Šveicarai orientuojasi į praktiškumą. Užsieniečiai jiems įprastas dalykas, todėl su jais nebando bičiuliautis. Nors iš tiesų teko sutikti labai draugiškų geranoriškų žmonių.
Uzbekistane – didžiulė labai gerai ir labai sunkiai pragyvenančiųjų atskirtis. Universitete studijos buvo tikrai nepigios, bet mokėsi ir nepasiturinčių jaunuolių. Jie buvo pasirašę sutartį, kad po studijų kažkiek metų atidirbs. Kas blogai? Tai, kad dirbti turės už menkas pajamas.
– Ar kelionės, pavyzdžiui, į Vašingtoną, Amsterdamą, Berlyną, Budapeštą, Tailandą, Kambodžą, Maroką jus kuo nors nustebino?
– Dabar keliauja daug žmonių, tai nebėra kažkas nepasiekiamo.
Vis dėlto Amerika labai nustebino savo didmiesčiais, gamta, paplūdimiais ir dykumomis, taip pat – universitetais.
– Bet turistai paprastai bendrauja tik su kitais turistais, lanko dėl turistų išblizgintas vietas, o tikro tų šalių gyvenimo, jei pamatai, tai tik kruopelytę.
– Visiškai sutinku. Todėl ir manau, kad tokių programų kaip Erazmus privalumas yra tai, kad randi ryšį su vietos gyventojais, šalį pamatai ne paviršutiniškai, o iš vidaus.
Turime skirtingas tradicijas, skirtingai mąstome, valgome skirtingą maistą, bet vargstame dėl tų pačių bėdų, pavyzdžiui, dėl transporto kamščių.
Bet kur gyvendami nebūsime laimingi, jei blogai jausimės savo aplinkoje.
– Užsiminėte apie savo tėvą. Kas jis buvo, gal jis irgi domėjosi mokslu?
– Tėtis buvo elektrikas ir elektronikos inžinierius. Išmanė įvairiausią techniką, mechaniką. Kai man buvo apie 6-8 metus, iš sutaupytų didelių pinigų nusipirko pirmą kompiuterį. Tuomet tai buvo didelis deficitas, žaidimai ir programos buvo užkraunamos iš paprastų muzikinių magnetofono kasečių vietoj disko. Kad užkrautų žaidimą, magnetofonas turėdavo burgzti visą pusvalandį. Nuo šio kompiuterio ir užsikabinau ant programavimo visiškai nesuprasdamas, ką ten darau.
Namuose tėtis taisydavo radijus ir televizorius, konstruodavo, žaisdavo, eksperimentavo. Prisimenu, kaip mažas būdamas stebėjau visą durų skambučio su melodija konstravimo procesą. Tai, ką išmokau iš tėčio, dabar naudoju konstruodamas save valdančius autonomiškus lėktuvėlius su kompiuteriukais.
Dar tėtis yra truputį modifikavęs savo dyzelinį automobilį, kad važiuoti būtų pigiau. Be dyzelio, pildavo prafiltruoto naudoto spurgų kepimo aliejaus. Dūmai kvepėjo spurgomis... Kiek pamenu, važiavo, tik klausimas, ar varikliui tai buvo labai gerai.
Iš tėvo perėmiau smalsumą, domėjimąsi mokslu, skonį muzikai. Dar jis buvo komunikabilus ir dažnai juokavo. Vis dėlto jautė gilų psichologinį skausmą, nerimą ir su tuo kovojo žvejodamas bei kartais „gydėsi“ alkoholiu, neišvengdamas šalutinių padarinių.
Su nerimu kartais tenka pakovoti ir man, tad domiuosi psichologija, šiais laikais yra daugiau informacijos. Įdomu, jog šiuolaikinės psichologijos teorijos sako, kad priklausomybė pati savaime dažniausiai nėra pagrindinė problema, o tik „vaistas“ nuo gyvenimo nepakankamai psichologiškai sveikoje visuomenėje. Taigi norint rezultato reikia kapstytis giliau, o ne vien ieškoti valios mesti alkoholį.
Beje, tėtis man yra išgelbėjęs gyvybę, Kai buvau gal 3metų, užspingau čiulpinuku ir pradėjau dusti. Jis čiupo mane už kojų, ir saldainis iškrito.
Kitą sykį mane išgelbėjo mama, kai prisivalgiau paracetamolio, nes buvo labai skanu ir saldu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Zemlerį pakerėjo dykuma Maroke.
2. Kabantis Aukso vartų tiltas San Fransiske – įspūdingas.
3. Pasvalietis su bičiuliu užkopė į 3,6 kilometro aukštį Šveicarijoje.
4. Tailande V.Zemleris lankėsi prieš 15 metų, bet ši šalis ilgam liko atmintyje.
5. Uzbekistane pasvalietis mėgavosi gamtos vaizdais.
6. Kaip neaplankyti Samarkando – vieno seniausių pasaulio miestų?
7. Laipiodamas kalnais kalneliais sutinki ir tokių gyventojų!
8. Uzbekistane nustebino šiltas žmonių bendravimas.
Asmeninio albumo nuotraukos
