Nustebino eksponatų gausa
„Esu trečios kartos siūlininkė“, – sako pasvalietė Violeta Židonienė.
Siūlų gaminimu ir pardavimu vertėsi močiutė, tą pačią veiklą plėtojo tėvai, nuo siūlų nenutolo ir ji.
Tiesa, iš siūlų gamybos beliko tik vilnonių sruogų apdorojimas. Pagrindinė veikla dabar – verpalų ir mezginių pardavimas.
Mezgimas yra V.Židonienės aistra ir gyvenimo būdas, be virbalų neišbūtų nė dienos. Pagrindiniai rankdarbiai, kuriuos išstato parduoti, yra vilnonės pirštinės ir kojinės.
Pernai rudenį jos kūrybą eksponavo Pasvalio muziejus. Parodai moteris buvo numezgusi net 501 porą raštuotų pirštinių ir 800 kojinių porų. Tokios vieno autoriaus eksponatų gausos per visą gyvavimo laiką muziejus dar nėra turėjęs.
Savo rankdarbiais moteris parėmė ir Ukrainą, numezgė ir labdaros fondui padovanojo 200 šiltų kojinaičių vaikams, o kariams įdėjo ir storų pirštinių.
Priekaištavo, kad provincija pinigus susišluoja
Kad prekyba penėtų, tenka ne tik turguose šalti, bet ir galvą pasukti, kaip pirkėją prisivilioti. Tomis vilionėmis 62 metų pasvalietė ir išgarsėjo.
Prieš kelerius metus ji sugalvojo prekyvietėse pasistatyti penkių metrų aukščio eglutę, padarytą iš rankomis megztų kojinių ir pirštinių.
Pirmoji vilnonė eglė, artėjant Kalėdoms, išdygo viename Panevėžio prekybos centre. Tada ant jos kabojo 2019 mezginių, lygiai tiek, kelinti metai buvo.
Jei klientas pageidavo, prekeivė kopėčiomis lipo iki pat eglės viršūnės, kad nukabintų patikusias kojines, o į jų vietą iškart kabino kitas.
Kitais metais prekystalį atstojančią kojinių ir pirštinių eglę ji įsiprašė pasistatyti Kauno prekybos centre, dar kitąmet konstrukcijas vežėsi į Vilnių.
Kaskart ant stilizuotos eglės kabino mezginių kiekį pagal metų skaičių.
Pasvalietė nesitikėjo, kad prekyba nuo milžiniškos eglės suteiks ne tik naudos, bet ir daug džiaugsmo.
„Žmonės ėjo ir fotografavosi. Po vieną, su vaikais, šeimomis. Manoji kaimiška eglė traukė ir didmiesčių jaunimą, paaugliai darėsi asmenukes“, – sakė, kas itin glostė širdį.
Buvo ir deguto šaukštas: prekybos centro dizainere prisistačiusi darbuotoja papriekaištavo, kad atvažiavo štai provincija, išsigriozdino milžinišką eglę ir visus pirkėjų pinigus susišluoja.
„Taip norėjau atsikirsti, kad iš rankom megztų dirbinių niekaip nepralobsi, tereikia paskaičiuoti, kiek per metus jų pajėgi numegzti ir kiek kainuoja siūlai“, – prisiminė, kas įskaudino.
Didmiesčiai mezginių eglės nebepriėmė
Su vilnone egle pasvalietė pirkėjus viliojo 5 metus.
Sutinkant šiuos metus prieš-šventiniu laikotarpiu ji jau nebeišgalėjo įsiprašyti į didmiesčių prekybcentrius, jų administracija už nuomos vietą konstrukcijai prašė astronominių sumų. Tiesiogiai susisiekti su prekyviečių savininkais pasirodė misija neįmanoma.
„Panevėžio prekybos centro administracija pareiškė, kad savininkų čia net nėra, tiksliai net nežino, jie latviai ar estai, bet yra nustatę griežtus reikalavimus, kokie turi būti prekystaliai, jokių sukonstruotų eglių statyti nevalia. Sostinės didžiųjų prekybos centrų savininkus surasti išvis bergždžias darbas, jie irgi kitataučiai, neva gyvena Maskvoje“, – aiškindamasi, kaip išsinuomoti plotą, liko it musę kandusi.
Pasvalyje savo keistosios eglės ji net nestatė, žmonių srautai maži, darbas neatsipirktų.
Auksarankę žinantys pasvaliečiai pirštinių ir kojinių eglės važiavo žiūrėti į didmiesčius.
„Tokiu būdu Panevėžyje beveik visus savo klasiokus sutikau“, – prisiminė malonią staigmeną.
Šiemet pasvalietė mezginius vežė į Pakruojo dvarą, ten iš ekspozicijos mezginius buvo galima ir pirkti. Kas savaitę su tais rankdarbiais ji vyko ir į mažų miestelių turgus.
Kauniečiai graibstė su tautine atributika
Pasak V.Židonienės, rankomis megztas pirštines daugiausia perka bei nešioja inteligentai ir žmonės prie meno, dar tie, kurie keliauja į užsienį svečiuosna.
„Šiemet bus pelėdų metai. Turėjau 38 poras su tuo paukščiu ir jas visas iš karto nupirko“, – aiškina apie išryškėjusią mados kryptį.
Buvo gerokai didesnė paklausa ir raštuotų kumštinių vyriškų pirštinių. Kiek tokių turėjo, visas Pakruojo dvare išgraibstė.
Mezgėja rodo, kuo skiriasi vyriškos nuo moteriškų: vyriškų raštai aplink visą pirštinę vienodi, o moteriškų skiriasi. Kur delnas, mezgama paprastesniu, smulkesniu marginimu, o viršus būna puošnesnis, pavyzdžiui, išmegztas stambiais ornamentais ar rožėmis. Tokia mada Pasvalio krašte nuo seno vyravo.
Pastebėjo, kad vis dažniau ateina poros ir nori įsigyti tokios pat stilistikos vyriškas ir moteriškas pirštines, derinasi vienas prie kito.
Gausiausiai liaudiškus mezginius perka Kaune.
„Kauniečiai – be konkurencijos patriotai, jiems būtinai reikia pirštinių su tautine atributika, net ir kojinių nori su trispalvės deriniu ant riešelio“, – dalijosi pastebėjimais.
Kitur yra pasitaikę, kad pirkėjai trispalviu deriniu ant kojinių pasipiktina, esą kam vėliavą taip nužeminti?
Vilniuje pirkėjai įvairiataučiai, dažnai prie prekystalio sustoja turistai ar emigrantai, raštuotos pirštinės jiems egzotika.
„Sostinėje gyvenantis vaikinas iš Egipto pirko kojinių ir pirštinių, kad nusiųstų Australijoje gyvenantiems giminaičiams, Ispanijoje įsikūrę lietuviai prisipirko mezginių, kad taip parsivežtų dalelę Lietuvos“, – pasakojo, ką pasisako pirkėjai.
Rygos turguje iškart išgraibstydavo
Tarp siūlų nuo mažų dienų sukusis pasvalietė kartu su močiute, o vėliau ir su tėvais dalyvaudavo siūlų gamybos procese.
Anuomet kokybiški verpalai buvę deficitas. Šeima pirkdavo ką tik nukirptą avių vilną, ją plovė, karšė, o paskui šeimos moterys pačios sėsdavo prie verpimo ratelių ir minkštus kuokštus versdavo verpalais. Suverptus siūlus dar tekdavo suvyti, sudvejinti, nudažyti, gerai išplauti, išgarinti, kad įgautų minkštumo, tada suvynioti į sruogas.
Parduoti juos veždavo į Rygos turgų, kur traukiniais privažiuodavo pirkėjų iš Rusijos ir Ukrainos. Kokybiškus pasvaliečių gaminius beregint išgraibstydavo.
„Mus pravardžiuodavo spekuliantais, nes sovietmečiu jokio privataus versliuko negalėjai turėti“, – sakė, kad buvo ir žvairakiuojančių į darbščią, 4 vaikus auginusią šeimą.
Pašnekovė pasidžiaugia, kad 2 broliai ir sesuo, kaip ir ji, iš gimtojo Pasvalio niekur neišvyko, vienas brolis įkūrė firmą, antrasis pas jį dirba, sesuo vadovauja vaikų darželiui.
Metė darbą ir grįžo pas siūlus
Baigusi mokyklą V.Židonienė įgijo buhalterės specialybę, tačiau toje srityje dirbo tik 5 metus.
„Mečiau darbą ir išėjau pas savo siūlus“, – kvatoja pašnekovė.
Šaliai atgavus laisvę nuo šeimos nukrito ir spekuliantų pravardė, siūlų versliukas tapo legaliu užsiėmimu.
Atsivėrus sienoms, o ir mūsų šalyje visokiai gamybai suklestėjus, atkrito varginantis darbas rankomis apdoroti vilną, kokybiškus verpalus jau gamino ir lietuviški fabrikėliai.
Dabar ji perka siūlų žaliavą, kartais ją dažo, tada plauna, garina ir išpurena džiovindama, kad jie suminkštėtų, ir suvynioja reikiamais kiekiais.
Siūlų paklausa nebėra tokia kaip deficito laikais, bet mezgančios moterys neišnyko.
„Yra tokių, kurioms mezgimas lyg liga, nepaėmusios virbalų negali užmigti. Aš pati viena iš tokių“, – juokėsi pašnekovė.
Kai sumanė prieš šventes prekybą pagyvinti pirštinių ir kojinių eglėmis, suprato, kad viena tiek rankdarbių neprimegs, tad susirado talką.
„Tos, kurios iš manęs pirkdavo siūlų, tapo eglės aprengėjom“, – pasakojo, kad subūrė moterų grupelę.
Pirmaisiais metais joje buvo 11 mezgėjų ir net vienas mezgantis vyras.
Šiandien iš tų mezgėjų entuziasčių beliko tik 5-ios, atkrito mezgančios kojines, nes šių paklausa sumažėjo.
„Dailiadarbių daugybė, jos be perstojo megztų, bet bėda realizuoti mezginius, nėra iš ko siūlų pirkti, kol mezginio neparduodi“, – sakė moteris.
Per ilgus darbo metus ji pastebėjo, kad mezgėjai – geri žmonės, niekad paskalų nenešioja.
„Kai mezgi, negali būti piktas, jei tik susinervini, mezginį dedi į šoną, nes akis sumaišysi, virbalų vėl griebiesi, kai nusiramini“, – dalijasi patirtimi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vilnonių pirštinių prekystalis stebino raštų įvairove.
2. Prieš šventes pirkėjai dažniausiai rinkosi tautinių spalvų riešeliu papuoštas kojines.
3. 4. 5. V.Židonienės mezginiai prieš pusmetį buvo eksponuoti Pasvalio krašto muziejuje.
6. Prie naujoviško prekystalio – aukštos mezginių eglės – su V.Židoniene (kairėje) norėjo nusifotografuoti ne vienas pirkėjas.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
