Prisistato vyras su bažnyčios raktais
Važiuojantys pro Troškūnus dažnai stabteli miestelio centre prie baltutėlės Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno komplekso. Paprastai keliautojai apžiūrėti istorinius statinius gali tik iš išorės, nes dienos metu šventovė būna užrakinta.
Šį kartą mūsų laukia netikėtumas: vos įžengus į šventorių prisistato žilstelėjęs barzdotas vyras su didžiuliais bažnyčios raktais ir pasisiūlo aprodyti visas grožybes bei papasakoti Dievo namų atsiradimo istoriją. Dar atsiprašo, kad vilki darbo drabužiais – vienai moteriai skaldęs malkas, ėjęs namo, bet štai pamatė keliautojus ir panoro pagelbėti.
Kas jis? Troškūnų gidas ar vienuolyno darbuotojas?
Barzdyla tik šypteli, taria, kad nei tas, nei anas, bet klebonas Saulius Filipavičius juo pasitiki, duoda bažnyčios raktus, tad – pirmyn į istorijos tolumas.
Suabejojus, ką įdomaus išgirsime iš nepažįstamo žmogaus, vyras pagaliau prisistato: jis 56 metų Giedrius Aleliūnas, diplomuotas istorikas ir archeologas, ilgus metus gyvenęs sostinėje, dirbęs Valdovų rūmų teritorijos kasinėjimuose, vėliau privačiu archeologu. Gyvenimas susiklostė taip, kad pargrįžo į tėviškę.
Projektavo Vilniaus universiteto profesorius
Istorikas rodo į baltasienį rūmą: šioji mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia iškilo 1787 metais, bet pirmieji Dievo namai Troškūnuose atsirado gerokai anksčiau – 1698 metais.
Vyras pasakoja, kad apie 1696 metus Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė bernardinų vienuolius, padovanojo jiems žemės, pastatė vienaaukštį mūrinį vienuolyną, o po poros metų ir medinę bažnyčią.
Esą čia gyvenę vienuoliai buvę verslūs, jiems priklausiusiose dirbamose žemėse augino daržoves ir javus, buvo pasistatę net kelis malūnus.
Pusšimtį metų atitarnavusi bažnyčia sudegė, per penkerius metus buvo atstatyta, o po poros dešimt-mečių vėl sudegė.
„Aplinkiniai dvarininkai susimetė pinigų, pasikvietė žymiausią to meto Vilniaus universiteto architektūros profesorių Martyną Knakfusą, jis ir suprojektavo dabartinius bažnytinius rūmus. Darbai vyko dešimt metų“, – pasakoja vyras.
Anot jo, neilgai trukus šalia bažnyčios iškilo ir mūrinė varpinė, projektuota italų architekto Pietro De Rosio.
Kartu su naujosios bažnyčios statyba praplėstas ir vienuolynas, jis tapo U formos, į kelią atsuktame flange buvo įsteigta mokykla.
Istorikas pasakoja, kad tuoj po 1863 metų sukilimo carinės imperijos atstovas davė įsakymą Troškūnų vienuolyną uždaryti, mat esą turėjo žinių, kad bernardinai, tiesiogiai nors ir neprisidėję prie sukilimo, jiems priklausančioje bažnyčioje leido giedoti giesmes, priešiškas valdžiai. Už lietuvišką veiklą tada buvo nubaustas ne vienas vienuolyne dirbęs dvasininkas.
Atgimimo pradžioje atsirado lyg koks stebuklas
G.Aleliūnas pasakodamas stebi klausytojus, kai mato, kad datos ir tolima istorija jiems pabosta, tuomet veda prie šoninių bažnyčios durų.
Dairantis po skliautuotas erdves ir apžiūrinėjant šventųjų paveikslus, ragina atkreipti dėmesį į du išskirtinius bažnytinio meno kūrinius, Troškūnų bažnyčios įžymybes, Dievo Motinos paveikslus.
Didžioji vertybė čia yra šoniniame altoriuje kabantis kūrinys „Stebuklingoji Troškūnų madona – Rožančiaus karalienė“. Paveikslas apipintas legendų, kad turi gelbstinčių galių, maldininkai įsitikinę, jog jis suteikia malonių.
Mūsų gidas tvirtina, kad paveikslo autorius nežinomas ir kad jis tapytas daugiau nei prieš tris šimtus metų, anksčiau nei čia pastatyta pirmoji bažnyčia. Esą kūrinys galėjo būti kaip statybas finansavusio dvarininko dovana bažnyčiai.
„Prie caro valdžios tas paveikslas buvo uždengtas kitu. Žmonės pabijojo, kad jo nekonfiskuotų, tai sumaniai paslėpė nė nepajudinę iš vietos“, – pasakoja apie įdomybę.
Ir rodo tą kitą, kuriuo vertybė buvo pridengta: Marija sidabro rūbais, ant jo kabinami votai.
„Žmonės užmiršo, kas tą paveikslą uždengė, o galiausiai užmiršo, kad toks išvis yra, manė, kad prapuolė“, – sako pasakotojas.
Senasis kūrinys buvo atrastas atsitiktinai Atgimimo pradžioje, 1988 metais, tvarkant bažnyčią.
Teko mažinti vargonų galią
Kai įbedam akis į nuostabaus grožio vargonus, istorikas tuoj lieja jų legendą.
Vargonus padirbino meistras Mykolas Jansonas, jis buvo baigęs Karaliaučiaus vargonų mokyklą.
„Instrumentas bendraamžis su šita bažnyčia“, – nurodo vyras.
Įdomu tai, kad vargonai buvo pagaminti gerokai galingesni nei dabar yra.
Nežinia kodėl, ar kad jų gausmas tikinčiųjų ausis sprogdino, ar, kaip kai kas juokauja, tinkas nuo skliautų jiems užgrojus byrėjo, po kurio laiko buvo sumažintas jų galingumas.
Nuardytos vargonų dalys buvo perkeltos į Šimonių bažnyčią Kupiškio rajone.
„Mūsiškiai šitaip vardija vietos įžymybes: Anykščių mergos, kurklių pievos, Kavarsko šaltinis ir Troškūnų vargonai“, – juokiasi pasakotojas.
Žmonių kaulai šmėsčiojo tarp supiltų daržovių
Išėjus į lauką vyras mosteli anapus šventoriaus tvoros į didžiulį apleistą medinį namą – jis ir yra tarpukariu pranciškonų pastatytas parapijai, vadintas parapijos sale.
„Sovietmečiu ten veikė kino teatras „Žvaigždė“, savaitgaliais rodydavo net po du seansus, tiek daug jaunimo buvo“, – tą pats prisimena dar iš ankstyvos vaikystės.
Istorikas mūsų vis dar nepaleidžia, rakina renovuotą bažnyčios rūsį. Ant naujų tvirtų jo durų uždėtas ženklas „slėptuvė“, jis atsirado prasidėjus karui.
Vyras pasakoja, kad iš pradžių rūsiai tarnavo kaip vienuolių ir kunigų laidimvietė, o paprasti troškūniečiai buvo laidojami bažnyčios šventoriuje.
Sovietmečiu bažnyčios rūsyje, susiskirstę jį į medinius gardelius, miestelio gyventojai laikė bulves. Čia tebesančiais palaikais niekas nesidomėjo, kaulai voliojosi kur papuola, net tarp bulvių ir burokų.
Prieš rūsių renovaciją juose paplušėjo archeologų ir menotyrininkų komanda.
„Palaikų likučius surinko ir išsivežė antropologai, kai ką perlaidojo šventoriuje“, – pasakoja G.Aleliūnas.
Anot jo, dabar bažnyčios rūsiai tapo nepamainoma erdve koncertams, čia akustika gerokai geresnė nei kultūros centre.
Sovietai bijojo net palaidotų narsuolių
„Čia ekskursija nesibaigia“, – užrakindamas rūsį šypsosi vyras.
Jis pasakoja keliautojus dar būtinai vedąs į kapines, nes ten palaidota žymiausia troškūnietė moteris Felicija Bortkevičienė, steigiamojo Seimo narė ir žymi tarpukario šalies politinė veikėja.
Kitas žygis – iki šaulių atminimo lentos, nes toje vietoje 1920 metais buvo sušaudyti penki jauni narsuoliai, bandę užkirsti kelią lenkų būriui.
„Su didele pagarba žmonės juos palaidojo miestelio centre, bet sovietmečiu buvo liepta jų kūnus išsikasti ir perlaidoti kapuose. Liepta, kad ir atmino lentos neliktų. Žmonės ją nukabino ir paslėpė bažnyčioje, o atgal grąžino Atgimimo laikais“, – pasakoja mūsų palydovas.
Svečius jis dar nuveda parodyti ir buvusios sinagogos, kuri jau seniai paversta keturbučiu. Žydų maldos namuose dabar gyvena romai.
Gyvenimo vingiai grąžino į tėviškę
Kelis žodžius G.Aleliūnas taria ir apie save.
Gyvena šalia Troškūnų, Vailonyse, senelių statytuose namuose, kuriuose amžių nugyveno ir jo tėvai. Mama Julija Aleliūnienė buvo žinoma lietuvių kalbos mokytoja.
Šeimoje jis augo vienturtis, po vidurinės mokyklos pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete. Keliolika metų gyveno ir dirbo sostinėje.
Į kaimą grįžo apie 2000-uosius, kai tapo privačiu archeologu.
„Daugiausia važinėjau po objektus Šiaurės Lietuvoje, tėviškėje gyventi buvo pigiau nei Vilniuje“, – paaiškina.
Kurį laiką jis dar dirbo ir istorijos mokytoju Debeikių ir Pociūnėlių mokyklose.
Sako, vienu metu turėjęs ir butą Panevėžyje, šis atitekęs kaip tėvo palikimas. Dabar butas jau parduotas.
Šeimos niekada nebuvo sukūręs, tiesiog nesutiko sau skirtosios.
„Patyriau kojos traumą, rąstas užkrito, trejus metus vaikščiojau su lazdomis, gyvenau iš neįgalumo išmokų. Po ligos darbo nebėra, gyvenu iš pašalpos“, – sako vyras.
Paprašau telefono numerio, kad galėčiau susisiekti, jis padiktuoja Troškūnų bibliotekos numerį – ten kasdien nuo ryto iki vakaro sėdi ir skaito.
Vyras karčiai šypteli, kad būti gidu jo niekas nesamdė, žmonėms aprodo Troškūnus savanoriškai.
„Prieš dvejus metus, per pandemiją, eidamas pro bažnyčią pastebėjau, kad sustoja mašinos, keliauninkai vaikšto aplink, klausia praeivių, kaip bažnyčią apžiūrėti, klausia jos istorijos. Taip miestelį ir renginius pareklamuoju“, – sako.
Atsisveikinant vyras paprašo duoti eurą kitą kavai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pamatęs į bažnyčios šventorių užsukusius žmones, G.Aleliūnas (dešinėje) pasisiūlo papasakoti Dievo namų ir miestelio istoriją.
2. Troškūnų bažnyčia su vienuolyno kompleksu nuolat sulaukia keliautojų dėmesio.
3. Istorikas G.Aleliūnas savanoriškai atlieka gido pareigas, parodžiusiems susidomėjimą lieja istoriją po istorijos apie bažnyčioje esančias vertybes.
4. Gražieji vargonai yra bendraamžiai su Troškūnų bažnyčia, juos pagamino Karaliaučiaus vargonų mokyklą baigęs M.Jansonas.
5. Šiuose bažnyčios rūsiuose miestelėnai kadaise laikė bulves.
6. 7. Ilgus metus niekas nė neįtarė, kad Dievo Motinos paveikslas (dešinėje) slepia kur kas vertingesnį kūrinį – stebuklingąją Troškūnų madoną – Rožančiaus karalienę (kairėje).
8. Pranciškonams priklausiusiame name sovietmečiu veikė kino teatras „Žvaigždė“, savaitgaliais prigužėdavo pilna salė žiūrovų.
G.Kudirkos ir A.Švelnos nuotraukos
