Į mažą miestelį vyksta kurti
Ramygaloje gyvenanti 55 metų keramikė Laima Kiškienė savo miestelį išgarsino keramikų simpoziumais ir kūrybinėmis menininkų stovyklomis.
L.Kiškienės organizuojami kultūriniai renginiai jau tapę tarptautiniais, į Ramygalą kasmet suvažiuoja žinomi menininkai, iš jų čia sukurtų kūrinių jau auga galerija-muziejus.
Į ramygalietės rengiamas kūrybines stovyklas mielai atvyksta ir žinomi sostinės menininkai.
Tai, ką įvairių sričių kūrėjai sukuria viešėdami Ramygaloje, parodomis keliauja po visą šalį.
Darbo drabužis – garsaus dizainerio kurtas
Veriam vartus į molio kūrinių pilną kiemą, o čia pasitinka svetinga šių namų šeimininkė.
Moteris džiaugiasi, kad į keramikos simpoziumus netikėtai įsiterpė ir kitų meno šakų kūrybinės stovyklos. Pernai čia kurti atvyko kompozitorius, tekstilininkai ir dizaineriai.
„Jūs manote, kad vilkiu paprastu spec. rūbu?“ – rodydama į savo mėlyną švarką šypsodamasi klausia ji. Ir čia pat paaiškina, jog tas drabužis yra sparčiai garsėjančio jauniausios kartos tekstilininko ir dizainerio Luko Tomaševičiaus autorinis kūrinys, gimęs ne kur kitur, o čia, Ramygaloje.
Medžiaga švarkui atrėžta ne iš fabrikinio audinio rietimo, o rankomis austa, dažyta augaliniais indigo dažais irgi čia.
Dažus virė ir medžiagai spalvą suteikė tekstilės menininkė Raminta Beržanskytė. Ji keliauja po pasaulį, mokosi senųjų amatų, savo studijoje Vilniuje ne tik kuria, bet ir kitus moko senųjų amato paslapčių. Tekstilininkės išskirtinumas, kad audinius ir siūlus ji dažo tik natūraliais, pačios iš augalų pasigamintais dažais, taip pat pati audžia.
Dizainerė Morta Nakaitė, kurianti kostiumus teatrams, čia sukūrė ir pasiuvo naujo modelio suknelę.
„O štai kompozitorius Dominykas Digimas su komanda vaikščiojo po miestelį ir rinko garsus. Taip, taip, rinko. O iš to sukūrė muziką. Kūrinyje girdėti ir pro Ramygalą lekiančių vilkikų gaudesys, ir bažnyčios varpai, ir paukščių čiulbesys, ir medžių šlamėjimas“, – pasakoja svetingoji šeimininkė.
Vieta vištoms – kaip senoviniame kieme
Šeimininkė veria duris į pagrindines kūrybines dirbtuves. Joms atiduotas vienas namo galas. Erdvioje patalpoje telpa trys platūs stalai, ant jų beformiai molio gabalai virsta gyvais menininkų fantazijų vaisiais.
L.Kiškienė ką tik buvo išlydėjusi šiųmetinio simpoziumo dalyvius, o spalio pradžioje vėl jų laukė, rengėsi kurti sodybos teritorijoje esančią juodosios keramikos degimo krosnį.
Tarp šiųmečių dalyvių buvo ir latvių. Kaimyninės šalies keramikai jau tapę nuolatiniais simpoziumų dalyviais Ramygaloje.
Dabar dirbtuvėse irgi netuščia, matyti molio „blynai“, kažkokios figūros, nebaigti indai. L.Kiškienė paaiškina, kad lipdė vietinės moterys, į keramikos užsiėmimus ateinančios kartą per savaitę.
Už kelių žingsnių nuo pagrindinio namo matyti ūkinis pastatas. Kurį laiką ten buvo vasaros dirbtuvės, o dabar ta erdvė virsta muziejumi.
„Aukštaitiškame kieme visad būdavo dvi erdvės: švarioji ir kur vaikšto vištos“, – rodydama į kiemą dalijančią medinę tvorelę aiškina, kad ir čia išlaikė tradiciją.
Ant tvorelės statinių sumautos įvairios molio puodynės. Gėlynuose irgi pilna lipdinių, miniatiūriniai moliniai bareljefai puošia ir trobos lauko sienas.
Vieni grojo, kiti lipdė
Ūkinuko viduje ant dviejų didžiulių stalų išdėliotos per šį keramikų simpoziumą sukurtos grožybės. Tema buvusi „Pasaka“, tad matyti keistų pilių, molinių personažų ir net trys didžiuliai riešutai. Čia pat guli ir dar neišdegti L.Kiškienės lipdiniai – keistų formų indai ažūriniais kraštais.
Palei vieną sieną iki pat lubų sumontuotos lentynos. Jos jau pilnos dirbinių.
Pasak L.Kiškienės, čia ir yra muziejus-galerija, čia visi kūriniai palikti per simpoziumus kūrusių menininkų.
Moteris rodo įdomiausius, tai moliniai muzikos instrumentai, švilpukai ir keistų formų barškučiai. Visi iš tiesų skleidžia garsus, savotiškai groja. Jie sukurti per simpoziumą, kuris buvo kartu su muzikantais.
Dažnai į įvairias šalies vietas jie iškeliauja kaip vieninga paroda.
Jau kelinti metai iš eilės kiekvieno naujo simpoziumo metu sukurtus kūrinius pirmiausia eksponuoja Biržų muziejus „Sėla“.
„Į simpoziumus dažnai atvyksta biržietė keramikė Gražina Visockienė, per ją ir užmezgėm draugystę su Biržais“, – pasakoja kūrybinių stovyklų organizatorė.
Palieka savo gyvenimo simbolį
Visus naujai atvykusius L.Kiškienė būtinai veda prie pagrindinio sodybos akcento: sienos su gausybe molinių šaukštų.
Kiekvienam, atvykusiam į kūrybinę stovyklą, privalu savu stiliumi nulipdyti šaukštą, gyvenimo simbolį, ir jį palikti.
Per 12 metų, tiek laiko ji Ramygaloje organizuoja keramikų simpoziumus, šaukštų susikaupė gausybė, viduje tiek neišeksponuosi, teko kūriniams atiduoti visą lauko sieną.
„Menų namais“ vietinių vadinama sodyba yra L.Kiškienės šeimos nuosavybė, pastatais ir aplinka rūpinasi visi šeimos nariai. Daugiausia darbo įdeda sutuoktinis Antanas Kiškis.
Įspūdinga sklypo augalija, raudonas kekes svarinantys putinai ir juodom uogom nusėti šeivamedžiai yra jo triūsas, taipogi lauko pavėsinės, molio degimo krosnis – viskas vyro pastatyta.
Iš tėvų namų jau išskridusios dukterys – profesionali juvelyrė bei restauratorė Lauryna ir sesės pėdomis žengianti dar studentė Rugilė – sodyboje mamai talkina meniniais klausimais, o grįžusios namo kartu ir palipdo, prisimena, kad jų kelias į menus prasidėjo nuo molio.
Moteris pasakoja, kad kol neturėjo šio namo, simpoziumus rengė kur papuola, apnakvyndinti dalyvius prašydavo ir ramygaliečių, vienais metais teko ir seniūnijos patalpose glaustis.
Dar pyplė sėdėjo ant griovio krašto ir lipdė
Anksčiau L.Kiškienė mokykloje turėjo keramikų būrelį ir vis organizuodavo kūrybines vasaros stovyklas savo mokiniams, mokė lipdyti iš molio. Tiesiog jautė poreikį pamokyti to, ką pati moka.
Anot jos, vaikams pasiūlyti piešimą kaip vasaros užsiėmimą tikriausiai nebūtų buvę įdomu, mat popieriaus ir pieštukų kiekvienas ir namuose ras, o štai gauti molio ir mokėti su juo apsieiti – jau ne taip paprasta.
L.Kiškienės iniciatyva Ramygalos gimnazijoje jau prieš 17 metų buvo pastatyta keramikos degimo krosnis, greit ramygaliečiai mokiniai nuskambėjo per visą šalį savo renginiu „Šamoto fantazijos“.
„Man pačiai keramika nuo mažumės įdomu, visad traukė palipdyti, tai ir dabar įdomiausia sritis“, – šypsosi pašnekovė ir pasakoja savo ankstyvos vaikystės dienų prisiminimą.
„Buvau visai maža, pas močiutę kaime, atsisėdusi ant griovio krašto, o ten molingas dirvožemis, vis lipdžiau iš jo figūrėles. Tai buvo mano pirmi darbeliai, iki dabar jaučiu šlapių pievų kvapą.“
L.Kiškienės profesija yra chemijos ir technologijų mokytoja.
„Iki dabar labai mėgstu išmokti vis ką nors naujo ir knieti tuojau pat tai kitiems perduoti“, – kalba moteris.
Nenuspėjami duonos raugo raštai
„Mūsų simpoziumai orientuoti į senąją juodąją keramiką ir neplačiai žinomą raugo keramiką“, – pasakoja pašnekovė.
Raugo keramiką buvo puikiai įvaldę išradingieji mūsų protėviai. Tokio molio degimo esmė, kad iš krosnies ištrauktas karštas lipdinys tą pat akimirką nardinamas į duonos raugą. Raugas iš ruginių miltų užkemša molio akutes ir indas tampa sandarus. Tai tarsi glazūrų pirmtakas.
Raugo keramikos grožis atsiskleidžia ant baltų šamoto indų. Vietomis raugas palieka rudas dėmes, jos išsidėsto nenuspėjamai, taip kuriasi netikėčiausi raštai.
„Šiemet simpoziumo kūriniams degti negavome finansavimo, visi keramikai suvažiuos už savo lėšas“, – nepiktai pasibėdoja organizatorė.
Kukliai – apie pašaukimą
Į sodybą vis dažniau užsuka turistai.
„Bendradarbiaujame su Turizmo centru, jo darbuotojai ekskursijas čia ir nukreipia. Aš ir pati vedu pažintinę bei istorinę ekskursiją po Ramygalą“, – sako pašnekovė.
Ekskursantai būtinai aplanko sukauptų keramikos kūrinių galeriją ir pasižvalgo po sodybos erdves.
Dažnam įdomu pamatyti ir pačios sodybos šeimininkės molio dirbinius, tik jų ne visuomet būna. Štai ir dabar L.Kiškienės kūriniai išvažiavę į Kauną – eksponuojami „Perkūno namuose“. Prieš tai visa ta ekspozicija buvo rodoma Utenos muziejuje.
Atsisveikinant šeimininkės klausiu, kam jai tas vargas – nuolatiniai menininkų srautai, judrių mokinukų grupės, dar smalsūs turistai? Juk ne kiekvienas norėtų taip plačiai atverti savų namų duris.
„Tikriausiai aš mokytoja iš pašaukimo. Didžiausias džiaugsmas man žinias perduoti kitiems ir pastūmėti link kūrybos“, – šypsosi pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Visi keramikos simpoziumų dalyviai Ramygaloje palieka savo žymę: nulipdo ir ant namo sienos pakabina po menišką šaukštą.
2. Namo sienos puošmena.
3. Kieme pilna meniškų molinių grožybių.
4. Šie moliniai šachmatai nulipdyti irgi kūrybinės stovyklos metu.
5. Galerijai palikti eksponatai, jau pabuvoję ne vienoje parodoje.
6. Šie ažūriniai indai dar laukia karštos ugnies degimo krosnyje.
7. Galerijoje yra ir simpoziumų metu sukurtų unikalių molinių muzikos instrumentų.
8. G.Visockienė (kairėje) ir L.Kiškienė šiųmetinio plenero metu kūrė pasakų personažus.
9. Šiųmečio plenero dalyvės prisiminimui nusifotografavo prie dirbtuvės lango.
10. Paskutiniai vilnietės Eigintos Beinortaitės (kairėje) ir anykštėnės Skaidrės Račkaitytės paspaudimai molyje – ir kūriniai keliaus į krosnį.
11. Ant kiemo tvoros sumautos ir naujos, ir senos raštuotos molinės puodynės.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
