– Pernai jūs buvote išrinkta geriausio naujo lietuviško romano autore ir apdovanota rašytojo Liudo Dovydėno premija.
Literatūrologų komisijos kūrybiškiausia knyga pripažintas romanas „Šaltienos bistro“ – literatūrinis debiutas. Retas atvejis, kad pirmoji skaitytojus pasiekusi knyga niekam nežinomai kūrėjai atneštų tokį reikšmingą įvertinimą.
Kiaulės galva ant viršelio dar neatvertus pirmo lapo tarsi jau žada intrigą, o po pirmų sakinių ir norėdamas nebegali atsiplėšti, pagauna toks teksto gaivalas, kad nebežinai – stebėtis, juoktis, šiurpti ar dar kažkaip kitaip reaguoti...
Kaip tai pavyko? Dirbate vieno banko pinigų plovimo prevencijos skyriuje, universitetinis diplomas – istorikė. Nei viena, nei kita tarsi nesusiję su literatūrine kūryba, na, nebent tai, kad jūsų mama daugeliui panevėžiečių pažįstama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Tai kaipgi iš tiesų taip atsitiko?
– Aš pastebiu, kad neturiu tradiciškai suprantamos atminties. Čia mano ir mano mamos bruožas. Mudvi esam apie tai kalbėjusios, kas čia yra, kodėl mūsų atmintis silpna? Pradėjom žiūrėti, gal tai iš giminės moterų linijos? Įsisavinam dalykus per visai kitokius pojūčius. Kaip sako, kad yra penkios meilės kalbos, tai turbūt yra dešimt pasaulio suvokimo būdų. Tada darau išvadą, kad gal ne atmintis prasta, gal kitaip, per kitus jausmus pažįstu pasaulį. Ir kad tas pažinimas nedingtų, imu rašyti. Nes tie jausmai, kuriuos jutau per kai kurias patirtis, yra sudėtingi, įvairialypiai, jei neužrašysiu, jie dings lyg nebuvę.
– Iš skaičiusiųjų teko girdėti, kad „Šaltienos bistro“ rauna stogą – ten tiek stulbinančių, iš vėžių išmušančių dalykų... Kaip skambėtų knygos siužetas autorės lūpomis?
– Siužetas banalus: istorijos studentas jaučia, kad tos studijos ne visai jam skirtos ir būdamas ne savo vietoje nesijaučia gerai, negeba tiek, kiek studijos reikalauja. Jis nusprendžia eiti dirbti sąžiningai tai, ką iš tikro moka. O moka virti ir kepti valgį. Tad nusprendžia eiti dirbti į valgyklą. Po universiteto patenka į visai kitokią kultūrą, kur dirba žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių, skiriasi tautybėm ir kalba, požiūriu į gyvenimą ir į santykius.
Jis atsiduria tikrame darbe ir savo kailiu patiria, kas tai yra, bet jo smegenys veikia kitaip, jis nori turėti kokią nors moralę, siekti svajonių, tikslų, ugdyti įgūdžius, bet, deja, toji vieta yra tik dirbti.
Romanas yra apie tai, kaip darbas gali sutrupinti aistringą, bet pasimetusią sielą. Knyga – tarsi kelionė į tai, kaip žmogus – jo kūnas ir psichika – gali reaguoti į darbą.
– Jūs pati, kaip ir knygos herojus, esate baigusi istorijos studijas.
Reikia suprasti, kad romane piešiamas paveikslas ne iš piršto laužtas, per knygos pristatymą Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje esate sakiusi, jog išbandėte gausybę visokių darbų, taip pat plušėjote ir virėja, net vaizdingai nupasakojote, kaip šluotkočiais maišėte milžinišką sriubos katilą. Gal tos istorijos skaitytojams visgi ne fantazijos?
– Tikrai taip buvo, šluotkočiais maišėm sriubos katilą. Žinoma, ne panaudotais, tiesiog šluotų kotai buvo pritaikyti kaip virtuvės įrankis. Puikiai atsimenu tą dieną. Visos skirtingų kartų, užplūdo juoko banga. Viena sako, štai su tuo ar tuo šaltieną reikėtų daryti, kita kitą receptą siūlo, tada fantazuojam, kad galėtume atsidaryti savo šaltienos bistro.
Šiaip darbas virtuvėje labai sunkus, bet tuokart turėjome šiek tiek laisvo laiko.
Visos buvom virėjos, dirbome didžiuliame maisto ruošimo ceche, gaminusiame valgius mokykloms, darželiams, ligoninėms.
Kai pradėjau rašyti knygą, iškart žinojau, koks bus pavadinimas – „Šaltienos bistro“.
Kai romane kalbama apie nemigą, ji tikrai savo kailiu išgyventa. Būdavo, keliesi 4 valandą ryto, išeini iš namų kai visai tamsu, grįžti iš darbo kai gatvėse tuščia, pradedi painioti, kada diena ir naktis. Gyveni lyg socialiniame požemyje. Pradedi suvokime painiotis: ar taip turi būti, ar kitaip? Atsiranda nebe tik išorinė iliuzija, kai atrodo, kad veidas ir kūnas atrodo kitaip, bet ir tavo asmenybės iliuzija: ką aš čia veikiu ir ar tai normalu?
Tame ceche ištvėriau pusantrų metų. Sakyčiau, kad knyga gan tikslus to laiko potyrių atspindys. Kartais kiti stebisi: kaip toli skrieja mano fantazija. Bet aš tikrai labai nedaug prifantazavau. Buvo gana lengva rašyti, tiesiog rašiau, kas įvyko mano gyvenime, dėliojau įvykių grandinę.
– Artėjant prie romano pabaigos akibrokštai nesiliauja: istorikas veda merginą, o ta pavirsta kiaule. O gal veda kiaulę? Tai koks čia posūkis? Pervargęs herojaus protas?
– Galima sakyti ir taip. Pas mus būdavo baliai, visi po darbo pasilieka virtuvėje, geria, įvyksta baisiausių dalykų, vairuotojai įsimyli virėjas, vyksta dramos ir tu tampi to dalimi. Pradedi galvoti, gal tu iš tikro toks ir esi, gal čia tavo dalia, gal toks gyvenimas? Iš tų potyrių romane ir atsirado keistenybės.
– Nejaugi nedirbote nė dienos pagal specialybę? Blaškėtės po keisčiausius darbus, kai kur dirbote tik po vieną dieną, vienu metu dirbote bet ką, kad turėtumėte lėšų keliauti ir galiausiai netikėtas viražas – atsidūrėte banke ir tapote pinigų plovimo specia-liste. Beje, kaip ir jūsų herojus, iš virtuvės išėjęs taip pat į banką. Kaip tai nutiko?
– Dirbau daug kur: nuo auklės iki valytojos, buvau fejerverkų pardavėja, o artimiausias istoriko specialybei darbas buvo nacistinių nusikaltimų tyrimų centre.
Dirbant virtuvėje man buvo labai sunku, kartą susitikau studijų draugą, kuris tarsi išskirtiniais gabumais nepasižymėjo, buvo toks atsipalaidavęs, pasiklausydavo muzikytės. Jis pasakė, kad įsidarbino banke. Galvoju: jei jau Benukas gali, jaučiu, kad ir aš galiu. Prikaupusi drąsos drebančiomis kinkomis nuėjau į banką. Priėmė, bet už trijų mėnesių išmetė.
Ir ką? Turėjau tiek proto bandyti dar kartą. Į tą patį banką. Įsidarbinau. Čia panašiai taip, lyg būčiau sėdėjusi prekybcentrio kasoje, išmesta ir vėl priimta, tik jau į vaisių dėliotojas salėje. Šiaip ne taip išmokau anglų kalbą, ir viskas. Tebesu tame darbe ir juo labai patenkinta.
Tai man atvėrė akis: bandyk viską – kas žino, o gal pasiseks.
– Su pirmąja knyga – iš karto pripažinimas ir rašytojos šlovė. Bene nuo mažų dienų treniravotės rašyti, juolab kad jūsų mama yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja?
– Rašau ne nuo vaikystės. Net rašyti dienoraštį nesisekė. Mokykloje troškau rašyti į sienlaikraštį, o gavau jame tik piešti, kaip rašančiosios manęs nepripažino. Būdama mokine rašiau poeziją. Kai paaugau, supratau, kad poezija šventiesiems, išrinktųjų reikalas. Man pasirodė labai ciniška ir negražu, kad rašalioju eiliuotus dalykus, nors nesu paliestoji. Paskaitai Henriką Radauską ir ašaros byra nuo eilių apie kaštonus. Ar aš taip parašyčiau? Tikrai ne! Poezija turi draskyti širdį, tad palieku tai meistrams.
Prieš „Šaltienos bistro“ buvau parašiusi kitą knygą. Apie vaikiną, kurio tėvai įsivaikina berniuką ir kaip jis su tuo įbroliu elgiasi. Ten nusiliūdninau. Siunčiau į leidyklas, visur atmetė.
Kai išėjo „Šaltienos bistro“, redaktorius siūlė išleisti ir tą pirmąją, bet pasakiau ne. Ten per daug nesąmonių. Rankraštis guli namie, manau, gal ir neišvys pasaulio. Jei tada nebuvo lemta, vadinasi, nereikia. Dabar kai ją skaitau, jaučiu šiokį tokį koktumą. Ją rašydama pasimokiau kaip rašyti, ji buvo įrankis, kurio tuo metu reikėjo.
– Jei būtumėte pasirinkusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, gal būtumėte jau ne vienos knygos autorė?
– Visokių svajonių buvo: literatūra, žurnalistika, bibliotekininkystė, viskas į tą pusę, kur knygos. Bet svajonės žlugo, kai labai blogai išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą. Tada pagalvojau, kad eisiu ten, kur egzaminas pasisekė – į istoriją.
Mama kartais sako, kad likimas ne šiaip sau taip sudėliojo – gal jei būčiau studijavusi literatūrą, būtų „nukenksminę“ ir bijočiau net pradėti rašyti.
Net ir tada, kai svajonės atrodo absurdiškos, jos niekur nedingsta, vis tiek kada nors ima lįsti daigeliai.
– Kada ir kodėl ėmėte rašyti „Šaltienos bistro“?
– Rašiau dirbdama valgykloje. Dokumentuodavau grįžusi namo. Tada ir tą pirmąją knygą parašiau, bet mama paskaičiusi tarė, kad geriau rašyčiau tas darbo virtuvėje istorijas. Rašiau po truputį, o išėjusi iš darbo valgykloje aiškiai supratau, jog negaliu paleisti to, kas čia vyko, negaliu nukišti į minčių užkaborius, nes tai juk nuostabus gyvenimas. Nuostabus ta prasme, kad kardinaliai kitoks, gyvenimo popsas, klaiku ir džiugu. Tokia neįtikėtina puokštė, tarsi būtum nugyvenęs labai keistą mažą gyvenimą.
– Per savo knygos pristatymus nuolat paminite ypatingą gimtojo Panevėžio aurą, tarsi jos dėka esate neišsemiamai šarminga. Kokia gi ji, toji aura, gera ar bloga, ką jums davė?
– Sunku apibrėžti, gerąja ar blogąja prasme. Kaip A.Šliogeris sakė: „Panevėžys davė dangų mano keistam pasauliui…“
Kalba, šeima, gamta, vaikystės ir paauglystės atradimai, viskas, kas aplink mane... Panevėžys labai kūrybingas miestas, kiek turim keramikų, tapytojų, teatrų. Gali pats būti nekūrybiškas, bet į tave nejučiomis smelkiasi, tu gali to net nepastebėti.
Kai buvau paauglė, visi mano draugai buvo dailės ar muzikos mokyklų auklėtiniai, talentingi. Aš į dailės mokyklą ateidavau pasėdėti. Ir pati buvau išbandžiusi visko po truputį, trumpai grojau būgnais, gitara, ėjau piešti, lipdžiau iš molio. Tėvai davė pakankamai daug laisvės, gal todėl prie nieko ilgiau nesustojau. Vienu metu buvau labai didelė teatro gerbėja, net norėjau stoti į aktorinį, bet mama paprotino: gal nereikia? Dabar džiaugiuosi.
Panevėžyje formavausi, viską gėriau į save. Gyvenau Rožyno pakrašty, prie miškelio. Už neklausymus mama bausdavo – liepdavo skaityti, o aš to tiesiog nepakęsdavau, man reikėjo lėkti į kiemą, gaudyti kurkulus ir tritonus.
Visi etapai yra pereinami. Žaismingai, įdomiai, kartais skaudžiai ir sunkiai.
Atsikrausčius į Vilnių jau visai kitoks etapas, bandai dorotis su savo asmenybe, tik nutolusi nuo namų ėmiau nuolat galvoti, ką atsivežiau iš savo šaknų, iš Panevėžio?
Visas patirtis, kur bebūtum, nešiesi savyje, nešiesi savą gyvasties daigą.
– Kas toliau? Pirmoje išleistoje knygoje tašką padėjote kartu su gyvenimo pokyčiais – pakeitėte darbą, išėjote į banką. Dokumentavusi maisto gamybos cechą, gal dabar kreipiate akis į naująją darbovietę ir kitoje knygoje aprašysite jos užkulisius, kolegas bankininkus? O gal dabar bus ilga kūrybinė pertrauka?
– Jokių pertraukų. Jau baigiu naują knygą. Ne iš banko gyvenimo. Tai labiau bus susiję su Panevėžiu. Daug kas dabar rašo distopijas – tai, kas bus ateityje. O aš sėdu į bričką ir riedu laiku atgal, rašau knygą apie praeitį. Apie tai, ką kalbėjo mano proseneliai, seneliai, tėvai. Šitoji knyga gimsta grynai dėl to, kad neužmirščiau, kol dar gyvi mano artimi žmonės. Jų pasakojimus įvelku į magišką rūbą, supinu savo giminės istorijas ir iliuzijas, Panevėžio ir Rožyno istorijas. Bus dokumentuota, bet neatrodys kaip dokumentika.
Pavyzdžiui, visoms moterims kaime vaikus atneša gandrai, o vienai – gervė. Čia apie tai, kad dažna mūsų giminės šeima svarsto, kad visų vaikai kaip vaikai, tik jų vienų vaikas ne toks, keistas. Knygoje viskas ir suksis apie tai, kad toj giminėj vyksta keisti dalykai, kad jų vaikai kitokie, pas mus viskas kitaip nei turėtų būti.
Dažniausiai lietuvių literatūroje kaimas vaizduojamas šviesiai, sakraliai, žaismingai. Mano aprašomas kaimas kitoks, ne visada geras ir gražus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Panevėžietė I.Dumbrytė į pripažintų rašytojų gretas įsiveržė lyg uraganas.
2. I.Dumbrytė (priekyje tupi) su kolegėmis maisto gamybos ceche prie legendinio sriubos katilo, kur gimė knygos pavadinimas „Šaltienos bistro“.
3. Vienu gyvenimo tarpsniu I.Dumbrytė daug keliavo, išbandė ir kopimą į kalnus.
4. Mokyklinių laikų nuotraukoje I.Dumbrytė ant rankų laiko bendraklasį.
5. Žygeivės lazda rašytojai irgi naudinga patirtis.
6. Pirmoji I.Dumbrytės išleista knyga pripažinta kūrybiškiausiu metų kūriniu.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
