Kad neišsitrintų iš atminties
Kadaise taikomąją dailę ir grafiką studijavusi 53 metų panevėžietė Daina Bučiūnienė ilgus metus nei piešė, nei teptukus į rankas ėmė, dirbo su menais visiškai nesusijusius darbus.
Širdžiai miela kūrybinė veikla į jos gyvenimą grįžo keistu laiku – 2022 metų vasarį, prieš pat Rusijai įsiveržiant į Ukrainą.
Moteris sako tų datų nesiejusi, tiesiog gyvenimas taip susidėliojo, bet ką gali žinoti – gal pasąmonė siuntė kažkokias įžvalgas?
Grįžimas prie kūrybos pasireiškė įdomia forma: panevėžietė nenorėjo tapyti nieko, kas yra prieš akis – nei realių peizažų, nei natiurmortų ar spalvinių abstrakcijų.
„Mane „vežė“ tik tapymas kadaise mano lankytų vietų, kuriose gerai jaučiausi“, – sako ji.
Viena iš tokių – prieš 12 metų skersai išilgai išmaišytas Krymo pusiasalis.
„Krymą ėmiau piešti gal dėl to, jog tų vietų tikriausiai niekad nebepamatysiu. Gal intuityviai noriu, kad tai, kas liko atmintyje, neišsitrintų“, – svarstė pašnekovė.
Įgavo simbolinę prasmę
Per porą metų moteris pritapė Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Anglijos, Vokietijos ir Ukrainos vaizdų bei mylimiausių mūsų šalies vietovių, jos personalinė paroda, pernai rudenį eksponuota Panevėžio bendruomenių rūmuose, dabar keliauja po šalį.
Grįžusi prie tapybos D.Bučiūnienė pasirinko netradicinę techniką – ja faktūrinius peizažus – iškilumus paveiksluose – suklijuoja iš visokių medžiagų.
Krymo pusiasalį skalaujančios Azovo jūros pakrantė sudėliota iš natūralių, būtent iš tos vietovės parsivežtų kriauklelių.
„Paveikslas didelis, beveik kiekvienas žiūrovas braukia pirštais per kriaukles, kad įsitikintų, kad jos tikros“, – juokiasi pašnekovė.
Šiaurinė, palei Azovo jūrą besidriekianti Krymo pusiasalio dalis įspūdinga uolėtomis pakrantėmis, yra vietų, kur pliažuose nematyti nė smiltelės smėlio, vien akmenukai ir tirštai kriauklių.
„Net nežinojau, kad tas kriaukles išsaugojau. Duktė rado supakuotas. Dabar tas suvenyras labai simboliškas – dalelė laisvos Ukrainos žemės“, – sako ji.
Spėjo ir vaikams parodyti
Daug keliaujanti moteris turi keistą kolekciją: iš aplankytų vietų parsivežtus žemių ar smėlio žiupsnelius bei džiovintus augalus. To paties vežėsi iš Krymo, tik ne žemių, o akmenukų ir kriauklių, dar butelį purvo iš purvo vulkano.
Anuomet tą unikalų gamtos reiškinį – iš žemės gelmių trykštantį pilko purvo fontaną – regėjo pirmą kartą gyvenime.
Lietuviai turistai buvo nuvežti į stepę, kurioje niekas neauga. Kepinant saulei per smėlį teko klampoti iki gūbrio, iš kurio viršūnės periodiškai aukštyn šaudavo galinga tamsi srovė.
Keliautojams buvo pripasakota, kad toji skysta šilta pliurza turi gydomųjų savybių.
„Išsitepėme nuo galvos iki kojų, paskui lėkėme ieškoti kur nusiprausti“, – juokiasi prisiminusi nuotykį.
Krymą panevėžietė išmaišė kartu su dabar jau mirusia giminaite, geografijos mokytoja, ilgus metus dirbusia ir ekskursijų vadove. Ji organizuodavo individualias išvykas mėgėjams keliauti su kuprinėmis savomis kojomis.
Penkių dešimtmečių keliavimo patirtį turėjusi mokytoja buvo surinkusi įvairių pasaulio šalių kankorėžių rinkinį.
Su giminaite D.Bučiūnienė į Krymą keliavo kelis kartus, aplankė gražiausias vietas.
„Krymas mane pakerėjo, ten viskas vienoje vietoje: kalnai, jūra, daug kurortais nepaverstos natūralios gamtos. Iki Rusijai užgrobiant pusiasalį dar spėjau ten nusivežti sūnų bei dukrą“, – sako ji.
Iš kelionių parsivežtos žemės, akmenukai, džiovinti augalai dabar praverčia kuriant paveikslų reljefus. Sudžiūvęs vulkano purvas irgi nugulė į vieną iš darbų.
Atkalbinėjo nesibelsti į tyrus
Prisimena, kai vaikus vežėsi parodyti purvo vulkaną, šiek tiek pasiklydo, tad viename miestelyje stabtelėjo paklausti kelio. Tądien buvo apsiniaukę, purškė lietus.
Vietiniai turistus atkalbinėjo nesibelsti į tuos purvu žliaugiančius tyrus, esą miesteliui tas vulkanas gryna bėda, purvas atiteka iki jų, tad visur murzina. Moterys vienbalsiai tvirtino svajojančios, kad kuo greičiau tas vulkanas išsektų.
Jų svajonės išsipildė. Kai D.Bučiūnienė nuvyko kitą kartą, miestelis buvo švarutėlis, keliautojai vulkano jau nebegalėjo pamatyti – jo vietoje stūksojo modernūs pumpavimo įrenginiai. Purvo vulkaną buvo nupirkę amerikiečiai.
„Yra vietų, apie kurias galvoji: ačiū Dievui, kad buvau, kad spėjau pamatyti. Nežinia, kas Kryme po karo bus likę? Kai prasidėjo karas, skaudančia širdim gaudžiau žinias apie pažįstamas vietas. Turėjau ten ir draugų, su kuriais per keliones buvome susipažinę. Turimais kontaktais jų negaliu pasiekti, nežinau, ar gyvi“, – sako panevėžietė.
Pavydėjo, bet Europos kratėsi
Kai 2014-aisiais trenkė žinia, kad Rusija atsiplėšė Krymą, D.Bučiūnienė nelabai nustebo. Prisiminė paskutinę kelionę, kai bendravo su Kerčės gyventojais.
Rusakalbės vietinės moterys, kiauras dienas sėdinčios saulėkaitoje ir gliaudančios saulėgrąžas, pavydėjo ekskursantams.
„Jos man sakė: oi, kaip jūs gerai gyvenat, jūsų vaikai gali po pasaulį keliauti, mes tai tam pinigų neturim, Kijevo valdžia mums nieko neduoda.“
Joms aiškinau, kad ir mums valdžia pinigų dykai nedalina, vaikai vasarą dirba ir kelionėms patys užsidirba. Klausiau, o iš ko jos gyvena? Sakė, laukiančios traukinio, keleiviams parduoda maisto produktų. Laiko turi galybę, bet kitokių darbų imtis nenori“, – pasakojo dailininkė.
Lietuvei pašnekovės tvirtino, kad jokios Europos nenori, esą geriau būtų prisijungti prie Rusijos, tada Maskva Krymą visu kuo aprūpintų, apdalintų pinigais.
Realybė pasirodė visu baisumu – Rusija Krymą užgrobė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Krymo pusiasalio vaizdas sudėliotas iš natūralių, kažkada Kerčėje gulėjusių kriauklelių ir okupantų dar nemindytos ukrainietiškos žemės.
2. Tapyboje D.Bučiūnienę šiuo metu pakerėjo sluoksniuota faktūrinė technika, tokiu stiliumi ji dabar ir kuria.
3– 8. Visi vaizdai D.Bučiūnienės paveiksluose – tai vietovės, kuriose ji lankėsi ir ten gerai jautėsi.
A.Švelnos nuotraukos
