Mokyklose ant bangos – lietuvybės simboliai
Su „Vilties“ progimnazijos penktokais ir aštuntokais susitinkame per ilgąją pertrauką mokyklos bibliotekoje.
Žvilgsnį iš karto patraukia Emilijos Kondrotaitės švarkelio atlape įsegta Trispalvė. Ženkliukas kuklus, bet matyti iš tolo.
„Mokykloje privaloma uniforma, nelabai čia pasipuoši“, – šypsosi paauglė.
Mergaitė patraukia rankovę ir rodo kitas puošmenas: iš tautinių spalvų juostelių nertą apyrankę ir dar kitą apyrankę iš gintarėlių.
Mokinė pasidžiaugia, kad spalvotąją apyrankę numezgė močiutė.
„Lankiau tautinius šokius, močiutė pamatė, kaip šoku, jai padariau įspūdį ne tik šokiu, bet ir apranga, tada mums su broliu numezgė tautinių spalvų apyrankes“, – aiškina.
Paauglė sako, kad porą metų vyresnis brolis į trispalvę apyrankę iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, baiminosi, kad bendraamžiai pasišaipys.
„O nebuvo jokios blogos reakcijos. Klasiokai kaip lietuvybės simbolį dėvi iš gintarėlių suvertas apyrankes“, – pasakoja paauglė.
Iš giminės moterų
Liepa Grigaliūtė yra aštuntokė, iš po uniforminio švarkelio matyti nešlifuotų gintarų vėrinėlis.
„Tinka prie bet ko, net ir prie uniformos, man gražu puoštis gintarais“, – sako mergina. Vėrinį jai davė mama, mėgstanti dažnai puoštis gintarais, ypač gintariniais auskarais.
Jos močiutės papuošalų skrynelėje irgi apstu gintarinių aksesuarų.
L.Grigaliūtė sako, kad jos niekas neskatino dabintis būtent gintaru, bet mergina pasvarsto, jog mamos ir močiutės įtaka vis dėlto yra – tikriausiai nesąmoningai perėmė jų stilių ir vertybes.
Tie prosenelės papuošalai
Emilijos Staškevičiūtės papuošalas priverčia nustebti. Į juodą golfą ji įsisegusi kaldinto vario segę su gintaro karuliais. Iš karto matyti, kad papuošalas labai senas.
Mergina tai patvirtina – segė yra prosenelės.
„Prosenelės aš nepažinojau, papuošalą išsaugojo teta. Iš pradžių man segę duodavo panešioti tik per šventes, o paskui visam laikui atidavė“, – pasakoja ji.
Jai ant rankos ir kitas prosenelės papuošalas – nugludinto gintaro apyrankė.
Ją prosenelė tetai, savo anūkei, padovanojo 18-ojo gimtadienio proga.
„Apyrankė dar ne mano, teta ją duoda tik panešioti“, – giminės relikvija didžiuojasi paauglė.
Ateiti į mokyklą su gintariniais papuošalais E.Staškevičiūtei neatrodo nemadinga ar senoviška. Atvirkščiai, ji jaučiasi ypatingai, kai dėvi kelių kartų moterų nešiotas puošmenas.
„Šiandien su gintarais nieko nenustebinsi, gan daug vaikų jais puošiasi“, – atskleidžia naują moksleiviškų madų tendenciją.
Megztinis jau kaip tik
Irmantas Žeižys apsimauna lietuviškais ornamentais raštuotas kumštines pirštines.
„Močiutės sesuo jas padovanojo. Ji labai daug mezga, visa šeima turim gausybę megztų drabužių, visaip margintų, tikriausiai ir senoviškais raštais“, – pasakoja vaikinas.
Ir čia pat atskleidžia paslaptį, kodėl jam prireikė gražiųjų pirštinių.
Prieš kurį laiką jis susilaužė pirštą, ranka su įtvaru. Ant jos niekas neužlenda, o kaipgi gintis nuo šalčio? Kumštinukės pats tas.
Elijos Ilekytės rankose – kinvarpų išvarpyta rintė. Tai rantuota lentelė su kotu, senovėje naudota per ją braukiant su kočėlu skalbiniams lyginti.
Kam jai tas daiktas mokykloje?
Mergaitė juokdamasi aiškina, kad norėjo bendraklasiams parodyti, ką jos močiutė Vida Minderienė turi savo kolekcijoje.
Močiutė – muzikos mokytoja, o jos pomėgis – senienos, tad sukaupė didelę molinių puodynių ir įvairių senovinių buities rakandų kolekciją.
E.Ilekytė vilki baltą, pynėmis išmegztą vilnonį megztinį.
„Megztinis močiutės, dabar jį man atidavė“, – džiaugiasi šildančiu ir jau kelioms kartoms tarnavusiu drabužiu.
Paauglė sako, kad vilkėti močiutės megztinį jai labai patinka.
„Mūsų visai šeimai labai patinka rankomis megzti drabužiai, naminiai megztiniai. Mama tokius irgi dėvi. Dar labai patinka ir gintarai, abi su mama turim tokių papuošalų. Net ir tėtis turi gintarinį kryželį, tai jo talismanas“, – pasakoja jaunoji pašnekovė.
Dantytos pilys saugo
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurgina Klimavičiūtė pasidalija pastebėjimu, jog pastaruoju metu mokykloje įsisiūbavo tautinę pakraipą turinti mada: ir merginos, ir vaikinai puošiasi gintarais, dėvi močiučių megztus, liaudiškais ornamentais raštuotus drabužius.
Pasak pedagogės, tai ženklas, kad jaunoji karta, galbūt net pati to nežinodama, intuityviai atsigręžia į tautinį paveldą – jiems tai gražu, priimtina.
„Dantytos pilių viršūnės teikė apsaugą, žmonės tą vaizdą perkėlė į savo gaminius. Po kelių šimtmečių jau gal dabartiniai žmonės net nebežino reikšmės, bet paskirtis ta pati – ginti ir saugoti“, – aiškina mokytoja lietuviškų raštų mezginiuose paslaptis.
Kiekvienas žalčiukas, žvaigždutė, žirgelis ar bangelė turi savo reikšmę.
„Aišku, vaikai nemano, kad štai apsimausiu tautiškai raštuotas riešines ir jos man sėkmę atneš per matematikos kontrolinį“, – juokiasi pedagogė.
Jos pačios aprangoje visad yra lietuvybę simbolizuojančių akcentų: žalvariniai ir gintariniai papuošalai, languotas audinys, linas, mezginiai.
„Nagrinėjant kūrinį atkreipiu mokinių dėmesį į detales. Štai Vaižganto laikais ausdavo, tad rodau savas raštuotas riešines, austas juosteles. Kai tenka kalbėti apie žmonijos pokyčius, rodau gintarą, keliavusį iki mūsų šimtmečius“, – pasakoja mokytoja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. E.Staškevičiūtės papuošalai – tikros šeimos relikvijos, kadaise jais dabinosi prosenelė.
3. 4. I.Žeižys į mokyklą per šalčius eina su giminaitės megztomis lietuviškais ornamentais margintomis pirštinėmis.
5. 6. L.Grigaliūtei patinka puoštis gintaro vėrinėliu, jis tinka prie visko, net ir
7. 8. E.Kondrotaitė nešioja močiutės nunertą trispalvę ir gintarinę apyrankes bei Lietuvos vėliavą švarkelio atlape.
9. E.Ilekytės megztinis išskirtinis, jį atidavė močiutė, o senovinis įrankis drabužiams ar patalynei lyginti – iš jos kolekcijos.
A.Švelnos nuotraukos
