Prisidėjo, kad aktoriui išgelbėtų gyvybę
Panevėžio lėlių vežimo teatro aktorius 25 metų ukrainietis Igoris Ignatenko jau dveji metai vaikšto su motinos jam dovanotu inkstu.
Geraširdžiai Panevėžio gyventojai savo lėšomis irgi prisidėjo prie to, kad jaunam vyrui kuo skubiau būtų atlikta organo persodinimo operacija. Greičiausiai atmenate – apie jauno vyro ligos istoriją ir Vilniaus Santaros klinikose atliktą operaciją esame rašę.
Legaliai dirbančiam ir medicininį draudimą turinčiam ukrainiečiui medicininės paslaugos mūsų šalyje priklausė nemokamai, o štai už inkstą aukojančios Ukrainos pilietės Jelenos Ignatenko operaciją reikėjo sumokėti 5 tūkstančius eurų. Paprastai ukrainiečių šeimai tokia suma buvo neįkandama.
Tada apie aktorių ištikusią bėdą teatro vadovas Antanas Markuckis paskelbė socialiniuose tinkluose ir paprašė žmonių pagalbos. Reikalinga suma buvo žaibiškai surinkta, pinigus nešė ir teatro gerbėjai, ir garbaus amžiaus panevėžiečiai.
Daug kam ir dabar rūpi išgirsti, kaip jaunas vyras jautėsi tuoj po inksto persodinimo, kaip sveiko ir kaip gyvena dabar.
Vaidino bažnyčios rūsyje
I.Ignatenko Panevėžyje gyvena ir teatre dirba jau penkti metai, jis jau puikiai kalba lietuviškai.
Pakviestas pokalbio iškart sutinka, nors jam gana sudėtinga rasti laisvą valandą įtemptame pasirodymų ir repeticijų grafike.
Kai nevaidina savame teatre, lėlininkai nuolat vyksta į kitus miestus ir miestelius, turi gausybę užsakomųjų spektaklių.
Susitinkame šeštadienį. Teatro lauko pavėsinėje.
„Prasta savijauta“, – pirmu sakiniu nugąsdina. Ir tuoj patikslina, kad ne dėl inksto, o kad miego trūksta.
„Grįžom antrą valandą nakties, vaidinom Troškūnų bažnyčios rūsyje, jaučiuosi neišsimiegojęs. Tai tik darbo nuovargis“, – linksmai paaiškina.
Vyras pasidžiaugia, kad jau yra pakviestas trečiam skiepui nuo kovido, vakcinuosis už poros dienų.
Pirmą „Pfizer“ vakcinos skiepą jis gavo metų pradžioje su pirmąja skiepų banga.
„Kai tik pradėjo skiepyti, sulaukiau skambučio. Iš karto sutikau, nes jei užsikrėsčiau, nežinia, kaip inkstas sureaguotų. Dabar pakvietė trečiam skiepui. Nė akimirkos nedvejojau, nes niekas nežino, kas būtų, jei susirgčiau“, – tikina suprantąs, kaip svarbu išnaudoti visas apsisaugojimo galimybes.
Niekas neskauda ir energijos sočiai
Klausiu, ar jaučia įsiūtąjį inkstą?
„Iš pradžių jaučiau pilve pulsavimą, o dabar nieko. Gal pripratau? O gal nebejaučiu dėl to, kad lašinių sluoksnį užsiauginau“, – kalba ta pačia linksma gaida.
Jis paaiškina, kad šiek tiek svorio priaugo dėl nuolat vartojamų hormonų. Po organo persodinimo jie kurį laiką būtini, hormoniniais medikamentais slopinamas uždegiminis procesas. O tokių preparatų šalutinis poveikis – didėjantis svoris.
Vyras sako, jei ne kas rytą geriamos tabletės, o jų skirtingu laiku reikia praryti net 10, gal net pamirštų, kad turi sveikatos problemą.
Jis tikina, kad dabar jaučiasi puikiai, niekas neskauda, energijos sočiai, jėgų nestinga. Nepalyginsi su laiku prieš operaciją, kai inkstai sparčiai silpo.
„Neturėjau jėgų, pavargdavau nuėjęs vos puskilometrį, bet maniau, gal visiems taip? Tiesiog nebeprisiminiau, kaip jaučiasi sveikas žmogus. Dabar žinau, ką reiškia gerai jaustis, ir suprantu, kaip blogai tada buvo“, – sako jis.
Jau esame rašę, kad I.Ignatenko buvo sveikas iki 10-os klasės. Pavojingas inkstų glomerulonefritas išsivystė kaip pūlinės anginos komplikacija. Ukrainiečiai medikai tikėjosi ligą įveikti medikamentais, ją šiek tiek pristabdė, bet neužgniaužė.
Liga labai sparčiai ėmė progresuoti, kai ukrainietis jau dirbo Panevėžio lėlių vežimo teatre.
Turėjo tik vieną būdą išgyventi
Pusmetį prieš operaciją vyro inkstai dirbti visiškai atsisakė. Gydytojai įrašė į eilę organo persodinimui. Geriausiu atveju eilė turėjo prieiti po poros metų.
Kad išgyventų, jam buvo reikalinga kasdienė dializė.
Santaros klinikų medikai pacientą aprūpino reikalinga įranga, ir I.Ignatenko dializę darėsi namie pats.
Dieną jis ėjo į darbą, vaidino spektakliuose, o naktį prie į pilvą įvestų drenų jungė dializės aparatą.
Taip ir miegodavo: tik ant nugaros, su per šlangeles valomų organizmo skysčių įranga.
Ryte aparatą atjungdavo, užsandarindavo drenas, pilvo tvarstį uždengdavo drabužiais. Turėjo tik tokį būdą išgyventi.
„Dabar esu laisvas! Galiu patogiai miegoti, galiu vėlai grįžti namo, nakvoti svetur, važiuoti kur noriu“, – neslepia džiaugsmo.
Praėjus pusmečiui po operacijos pasaulį paralyžiavo koronaviruso pandemija.
„Tik šią vasarą galėjau nuvykti į gimtuosius namus, tėvus pamačiau po pusantrų metų“, – sako jis.
Gal netgi sulauks ir atspausdinto inksto
Grįžus prie temos apie kasdien privalomas gerti tabletes – imunitetą slopinančias, kraują skystinančias ir uždegiminius procesus stabdančias, dalį kurių teks vartoti visą gyvenimą, aktorius skaudžiai šypteli.
„Tas „visą gyvenimą“ yra truputį kitoks laikas, nei įsivaizduojate. Priekyje turiu 10, o gal ir 15 metų, tą man paaiškino prieš operaciją. Gydytojai sako, kad tiek turėtų veikti persodintas organas“, – atskleidžia, kiek išlošė iš gyvenimo.
Kas bus paskui, priklausys nuo organizmo būklės. Jei neišsivystys šalutinės ligos ir nebus kontraindikacijų persodintam organui, viena iš išeičių – įsiūti kitą donoro inkstą. Jei pasirodys, kad tokia operacija negalima, liks dializė.
I.Ignatenko sako, jog negalvoja, kad tokia „garantija“ įsodintam inkstui – mažai. Žinoma, norėtų, kad būtų atseikėta daugiau, bent 20 gyvenimo metų. Medicinos istorijoje yra buvę atvejų, kai transplantuotas inkstas ir po dviejų dešimtmečių atliko savo funkcijas.
„Neliūdžiu. Neskaičiuoju dienų. Tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi. O ką daryti? Nėra pasirinkimo“, – sako jis.
Tuos žodžius jaunas vyras taria su optimizmo gaidele.
„O gal medicina smarkiai pažengs į priekį ir po dešimtmečio inkstą galės atspausdinti 3D apa-ratu, kaip kad dabar atspaudžia įrankius ar eksperimentinių namų dalis“, – viliasi pašnekovas.
Tačiau sako esąs realistas, žino, kad inkstas gali ir neištarnauti žadėtojo laiko, bet kada gali prasidėti atmetimo reakcija, tačiau tokios situacijos nemoduliuoja, nekuria vizijų, kas būtų jeigu būtų.
Mama tik pasakė, kad taip reikia
Inksto donorės J.Ignatenko, sūnaus žodžiais, sveikata gera. Ji sūnų tikina, kad nė nejaučia gyvenanti tik su vienu inkstu.
„Tuoj po operacijos mama prisipažino, jog toje pusėje, iš kurios išėmė inkstą, jautė keistą tempimą, viduje tarsi kažkas burbuliavo, gurgė. Gydytojai paaiškino, jog tai normalu, organizmas kol kas nesusigaudo, kas nutiko“, – pašnekovas prisiminė dienas ligoninėje.
Aktorius sako nė nesvarstęs varianto, kad inkstą jam atiduotų mama, tikėjosi sulaukti organo iš kokio mirusio donoro. Bet gyvenimas sudėliojo kitaip, liga sparčiai ir agresyviai progresavo, vienas po kito kartojosi priepuoliai, tekdavo jį gaivinti reanimacijoje.
Po dar vieno smarkaus priepuolio, kai aktorius greitosios buvo išvežtas į ligoninę, bendradarbiai davė žinią jo tėvams.
Olegas ir Jelena Ignatenkos tuojau pat atskrido į Lietuvą, Santaros klinikose jie atliko testus dėl inkstų su sūnumi suderinamumo, tiko motinos inkstas.
„Sakiau mamai, kad nenoriu imti jos inksto. Ji nesileido į kalbas, pasakė: „Taip reikia.“ Žinojau, kad mirusio donoro organo galiu nebesulaukti“, – prisimena pašnekovas.
Inkstas iš karto prigijo
Prieš operacijas ir po jų mama ir sūnus gulėjo vienoje palatoje.
„Mamą į operacinę išvežė pirmą, 8-tą ryto, o mane tik 11-tą valandą. Išlaukti tas tris valandas buvo sunkiausia, nežinojau, kaip mama jaučiasi, jaudinausi, ar jai viskas gerai“, – pasakoja aktorius.
Mamą jis pamatė tik kitą dieną, nes visą parą gulėjo Reanimacijos skyriuje, medikai laukė, kol pradės funkcionuoti įdėtas inkstas.
„Buvau 300-asis pacientas, gavęs gyvo donoro inkstą, todėl atsibudęs po narkozės pirmiausia pamačiau kelių televizijų operatorius“, – aktorius juokiasi, kad sudėtingiausiu gyvenimo momentu netikėtai tapo žiniasklaidos taikiniu.
Toji operacija buvo itin sėkminga, naujas organas pradėjo veikti bemaž po valandos, o taip retai būna. Dažniausiai praeina para ar net kelios, kol svetimas organas duoda ženklą, jog dirbs.
„Kai mane parvežė į palatą, naujasis inkstas jau buvo išvaręs 12 litrų šlapimo“, – vyras prisimena, kad tas rodiklis operavusius gydytojus labai nudžiugino.
Vyras slaugė abu – sūnų ir žmoną
I.Ignatenko prisimena, kad vienintelis nemalonus pojūtis po operacijos – pilvo skausmas pjūvio vietoje. Tris paras nelipo iš lovos.
Sūnų ir žmoną slaugė O.Igna-tenko.
„Tėtė padėdavo atsisėsti, pavalgydindavo, nuprausdavo. Visi buvome kartu, mama jautėsi gerai“, – sako jis.
Mamą išrašė po operacijos praėjus 4-ioms paroms, o jis Santaros klinikose praleido 3 savaites.
„Mano reabilitacija buvo namie, ilsėjausi ir kaupiau jėgas, į jokias sanatorijas nevažiavau“, – kalba vyras.
Naująjį inkstą jis gavo liepos pradžioje, o rugpjūčio gale jau atėjo į darbą Lėlių vežimo teatre, rugsėjį su kolegomis važiavo į gastroles Lenkijoje.
„Darbas juk nesunkus, lėlės daug nesveria“, – sako iš ligos patalo kuo greičiau veržęsis prie mėgstamos veiklos.
Pirmus metus po operacijos jam teko kas mėnesį važinėti į Santaros klinikas pasirodyti nefrologui.
Užgynė valgyti du vaisius
Po organo transplantacijos jokių ypatingų nurodymų iš gydytojų jis negavo, rekomendacijos buvo bendro pobūdžio, kaip ir visiems ligoniams po chirurginių intervencijų: nekilnoti didelių svorių, sportuoti saikingai, galima važiuoti dviračiu, lengvai bėgioti.
Ypatingos dietos irgi neišrašė, tik užgynė valgyti du vaisius: greipfrutus ir granatus.
„Jie tirština kraują, o aš vartoju vaistus, kad kraują skystintų“, – paaiškina.
Pacientui po inkstų persodinimo taipogi nerekomendavo būti saulėje, nes įdegus atsiranda leng-vas odos uždegimas, o bet koks organizmo uždegimas gali išprovokuoti audringą inkstų reakciją.
Kaipgi jis ištvėrė šios vasaros karščius, kai su teatru keliavo po visą Lietuvą?
„Kaip ir visi. Mano inkstas į karštį nereagavo. Tiesiog nuolat ieškojau pavėsio“, – kvatoja jaunas vyras.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Praėjus pusantro mėnesio po operacijos I.Ignatenko (viduryje) su Panevėžio lėlių vežimo teatro kolegomis jau vyko gastrolių į Lenkiją.
2. I.Ignatenko tikisi, kad medicina žengs į priekį ir jam atsiras šansas gyventi ilgiau. A.Švelnos nuotr.
3. Aktoriaus tėvai Olegas ir Jelena Ignatenkos buvo pasiryžę sūnui dovanoti savo inkstus, bet paaiškėjo, kad tinka tik mamos.
4. Mama J.Ignatenko su dukra Katia savo namų kieme Ukrainoje praėjus metams po sūnui dovanoto inksto persodinimo operacijos.
5. 6. Po sėkmingos inksto transplantacijos I.Ignatenko dabar džiaugiasi galintis vaidinti ir pilnavertiškai gyventi.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos nuotr.
„Panevėžio kraštas“, 2021 08 28
