Netektys moterį pakeitė, bet nepalaužė
Mažame miestelyje šalia Tartu gyvenanti 52 metų Raili Lahtvee niekada anksčiau nebuvo rankoje laikiusi ginklo, save laikė taikingu, užjaučiančiu žmogumi. Tačiau kai Ukrainoje žuvo vyriausias iš šešių jos pagimdytų vaikų Tanelis Krigulas, moteris įstojo į šaulių organizaciją ir pasakė: „Jei čia rusai įžengs, ginsiu Estiją.“
„Sovietmečiu į Estiją rusakalbių buvo privežta gerokai daugiau nei į Lietuvą, jie sudarė apie trečdalį gyventojų, ir net mūsų miestelyje nemažai jų buvo. Kalbėdavau, bendraudavau, tačiau po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o Estija ėmė jai padėti, santykiai tapo šaltesni. Kai žuvo sūnus, natūraliai pajutau, kad su jais noriu dar mažiau bendrauti, ypač su tais, kurie per daugybę metų neišmoko gerai kalbėti estiškai“, – sakė Raili.
Su este susisiekiau prieš kelis mėnesius ir, laukdamas, kol su parama atvyks į Kyjivą, peržiūrėjau jos įrašus feisbuke. Daugumoje nuotraukų moteris liūdna, o įrašuose dažniausiai cituoja poetų eiles bei garsių žmonių pasisakymus apie išsiskyrimą, Anapilin išėjusių žmonių ilgesį.
Susitikus Kyjive Raili pasakė: „Visą gyvenimą buvau optimistė, mama sakė, kad jau darželyje guosdavau ir drąsindavau verkiančius vaikus. Tačiau prieš penkerius metus teko palaidoti netikėtai mirusią ir rimtai nesirgusią mamą, prieš trejus dėl nepagydomos depresijos nusižudžiusią 21 metų dukterį, o prieš dvejus – Tanelį. Artimųjų netektys mane pakeitė, bet nepalaužė.“
Moteris sako, kad Tanelis savo charakteriu iš jos trijų sūnų ir trijų dukterų buvo labiausiai panašus į ją. Gal todėl apie sūnaus sprendimą vykti į Ukrainą mama nujautė anksčiau, nei šis tai pasakė.
Motinos nuojauta buvo stipri
Raili buvo pripratusi, kad per jos gimtadienį gruodžio pabaigoje susirenka visi vaikai, net jau gyvenantys atskirai.
2022 metų gruodį Tanelis pranešė, kad į gimtadienį atvykti negalės, o atvažiuos su tortu anksčiau. Vos įėjus į namus mama paklausė: „Vyksti Ukrainon?“
Sūnus nenustebo, o kartu atvažiavusiam broliui sušuko: „Ar nesakiau, kad mama viską nujaučia!“
Sūnaus žūties rytą Raili užgulė prasta nuojauta, maudė širdį. Baigusi naktinę darbo pamainą ėmė skaityti žinias iš Ukrainos, tačiau nerimą keliančios informacijos nerado. Iš Tanelio irgi nebuvo jokio pranešimo, tačiau žinojo, kad snaiperiu tarnavęs sūnus atsilieps tik grįžęs iš užduoties – po kelių parų ar net savaitės, o tada vėl kasdien susirašinės, kalbėsis.
Vakare kažkas ėmė skambinti, bet Raili neatsiliepė, manė, kad teiraujasi dėl parduodamos mašinos. Po kelių pakartotinų skambučių gavo nerimą sukėlusią žinutę: „Atsiliepkit, aš dėl Tanelio.“
Po pusvalandžio informacija apie jos sūnaus žūtį pasirodė ir vietos žiniasklaidoje, tai buvo antras estas, kritęs ginant Ukrainą.
„Kad daugiau niekada niekada nebepamatysiu Tanelio gyvo, galutinai suvokiau tą akimirką, kai kapinėse kariai į dangų iššovė atsisveikinimo salvę. Tą akimirką sugniužau, nors šiaip esu stipri moteris, užgrūdinta sunkios vaikystės ir netekčių. Žinojau, kad gali žūti, bet buvau įsikibusi jo pažado grįžti gyvam. Sakė: „Mama, aš esu profesionalus karys, garantuoju 99 procentais, kad viskas bus gerai“, – pasakojo 52 metų Raili Lahtvee.
29 metų sūnų Tanelį Krigulą palaidojusią mamą kelias savaites konsultavo kariuomenės psichologė, tai palengvino išgyventi netektį.
Už drąsą apdovanotas medaliu
„Dirbu globos namuose. Neseniai Tartu universitete įgijau ir papildomą vadybininkės specialybę, tad mano pareigos prasiplėtė. Močiutė sovietmečiu dirbo senelių prieglaudoje, iš jos mokiausi užuojautos ir globos kitiems, toks buvo ir Tanelis. Jis buvo mažakalbis ir ramaus būdo, tačiau visada užstodavo skriaudžiamus. Pamenu, jau vaikystėje parėjo namo su mėlyne, nes nepabūgo užstoti kito vaiko prieš didesnius. Manau, viena iš esminių priežasčių, kodėl vyko į Ukrainą – norėjo padėti mažesnei tautai apsiginti“, – kalbėjo mama.
Tai, kad šaukiniu Stingeris kovojęs Tanelis buvo drąsus ir pareigingas, dienraščiui „Postimees“ patvirtino su juo kartu Ukrainoje kariavę estai. Šaukiniu „T-Bone“ kovojantis estas, vadovavęs padaliniui, kuriame tarnavo Tanelis, pasakė, kad šis buvo ne šnekorius, o veiksmo žmogus, kuriuo visada galėjai pasitikėti. Estas karys, šaukiniu Engine, priminė, kad kai mūšyje Bachmute jis ir dar keli kariai patyrė sunkius sužeidimus, pirmas pagalbon atskubėjo Tanelis.
Už Bachmute parodytą drąsą jis pelnė medalį.
Globėjiškam Tanelio būdui įtakos galėjo turėti tai, kad šeimoje jis buvo vyriausias vaikas ir privalėjo prižiūrėti mažesnius.
Pamačiusi Ukrainą veža paramą
Vaikystėje Tanelis svajojo būti policininku. Baigęs mokyklą įsidarbino apsaugos firmoje, kilo pareigose, bet po kiek laiko įstojo į armiją. Tapo specialios paskirties būrio „Scoutspataljon“ nariu, dalyvavo dviejose misijose Afganistane. Ukrainoje planavo būti instruktoriumi, bet įsitraukė į kovą. 2023 metų gegužę turėjo savaitei būti išleistas atostogų, tačiau Bachmute jo dalinys patyrė didelių netekčių, todėl atostogos buvo nukeltos į spalio vidurį. Paskutinius kelis mėnesius turėjo draugę ukrainietę, planavo kurti šeimą ir po atostogų persivesti į toliau nuo fronto esantį dalinį. Žuvo spalio 1-ąją, likus dviem savaitėms iki atostogų ir mėnesiui iki 30-ojo gimtadienio, nors iki tol nebuvo patyręs jokio sužeidimo.
Dronui pataikius į namą, žuvo ir karys latvis, baltarusis, ukrainietis bei du amerikiečiai. Visi buvo prieš pusvalandį grįžę iš kovinės užduoties, ruošėsi miegui. Gyvas liko tik trečias amerikietis, tuo metu buvęs kieme.
„Po Tanelio žūties panorau būtinai vykti į Ukrainą, pamatyti šalį, už kurią jis kovojo. Atvažiavau į Kyjivą autobusu, jo buvusi mergina aprodė vietas, kur kartu lankėsi, papasakojo apie kartu praleistą laiką, planuotą ateitį. Man palengvėjo. Grįžusi pratęsiau nutrauktus mokslus universitete, norėjau, kad likę keturi vaikai matytų, jog tobulėti niekada nėra vėlu, o pasiduoti nevilčiai negalima.
Po kelių mėnesių jau savo mašina vėl išvykau į Ukrainą, iki pat Charkivo, kur Tanelio bendražygiams nuvežiau dujokaukių, maisto paketų, estiško medaus. Kadangi grįždama Estijon iš nuovargio Lenkijoje įvažiavau į griovį, kitus du kartus vykau autobusu, o pastaruosius penkis – su paramos organizacija „Freedom Convoy“. Iš Talino atgabenome 25 mašinas, vairavome pasikeisdami po du žmones kabinoje“, – pasakojo Raili.
Į Ukrainą vykti nori ir jos vaikai, tačiau Raili su jais sutarė, kad važiuos po karo. Dukterys ir vienas sūnus jau pilnamečiai, studijuoja informatiką. Jaunėliui – septyniolika, ketina tapti kariu kaip brolis Tanelis.
Po sūnaus žūties dauguma žmonių užjautė ir palaikė Raili, tačiau socialiniuose tinkluose buvo ir piktų įrašų, esą Tanelis vyko žudyti už pinigus.
„Aš tokius komentarus ignoruoju, žinau, kad į Ukrainą vyko tam, kad karas neateitų pas mus“, – sakė Raili.
Prierašai prie nuotraukų:
1. Dėl užklupusių netekčių Raili Lahtvee pastaruosius kelerius metus šypsosi labai retai, tačiau yra pasiryžusi, jei prireks, ginklu ginti Estiją.
2. Estė Raili jau devynis kartus vežė įvairią paramą Ukrainos kariams.
3. Raili Lahtvee su vyriausiu sūnumi Taneliu Krigulu, kovojusiu Ukrainoje.
4. Tanelio kapas.
5. Raili labiausiai patinka ši sūnaus Tanelio nuotrauka.
E.Butrimo ir asmeninės R.Lahtvee nuotraukos
