Prieš šokius tiltą nušveisdavo
Upės perskirtą Šimpeliškių kaimą šiandien jungia kuklus medinis lieptas. Tvirtas, dar visai naujas, vietos verslininkų pastatytas tik prieš dešimtmetį. Jis nutiestas senojo, legenda buvusio Šimpeliškių tilto vietoje.
Naujasis gerokai siauresnis nei pirmtakas, skirtas tik pėstiesiems, o senuoju arkliais kinkyti vežimai lengvai pradardėdavo. Einant lieptu dar matyti platūs betoniniai senojo tilto pamatai.
Tas Šimpeliškių tiltas kadaise buvo išgarsėjęs kaip savotiška švenčių scena, ant jo vyko svarbesni susibūrimai, jaunimo šokiai.
„Anyta pasakojo, kad jos jaunystės metais ant to tilto būdavo viso kaimo susiėjimai, gegužinės ten vykdavo, ant tilto tilpdavo ir muzikantai, ir šokėjai“, – sako ir pati Šimpeliškių vienkiemyje užaugusi 71 metų Dalia Verkelienė.
Prieš šokius subėgdavo kaimo merginos, pasikaišydavo sijonus ir šepečiais tiltą nušveisdavo, gausiai vandeniu perliedavo – nugremžtos lentos atrodė kaip naujos.
Paskum turėklus darželių gėlių žiedais apkaišydavo, dar pintom žolynų girliandom papuošdavo. Ko jau ko, bet gėlių Šimpeliškiuose netrūko, kaimo moterys nuo seno mėgo aplinką puošti, po kiekvienos trobos langu vešėjo darželiai. Bernai jaunų berželių prikirtę jais abu tilto galus pagražindavo.
Anuomet Šimpeliškiai buvo gerokai didesni. Toje upės pusėje, kur stovėjo ministrų Jono ir Martyno Yčų tėvų namai, gatvelėje palei pat vandenį spietėsi mažažemių namai, kitam krante buvo įsikūrę turtingesni ūkininkai. Dabar per abi puses kaime belikusios 8 sodybos.
Kad vanduo nenuneštų, tiltą vis pririšdavo
„Apaščia upė nedidelė, nei gili, nei plati, tai ir tiltą anuomet pastatė medinį“, – sako moteris.
Kai buvo maža, tas tiltas dar kuo puikiausiai tarnavo.
Betgi pavasariais, per potvynius, žmonėms beveik kasmet jį tekdavę gelbėti.
Kuklioji Apaščia sušniokšdavo, suburbuliuodavo ir plačiai išsiliedavo iš krantų. Žmonės porą savaičių iš namų išeiti negalėdavo, iš anksto prisipirkdavo duonos.
O kad vanduo tilto nenuneštų, vyrai jodavo su arkliais vandenin ir tiltą pririšdavo virvėmis prie artimiausių medžių.
„Prisimenu, mano tetė irgi jodavo tilto rišt“, – sako D.Verkelienė.
Dabar lietingą dieną irgi matyti, kad upė ties Šimpeliškiais lipa iš krantų, dalis pievos apsemta.
„Kai nutarėm kraustytis iš gyvenvietės, vienkiemyje namus statytis, labai norėjau grįžti į Šimpeliškius, bet vyras sako: upė pakils, namus nuneš, tai įsikūrėm toliau nuo vandens, Varniūnuose“, – kalba pašnekovė.
Ji prisimena ir anytos pasakojimą apie šlapiuosius metus, taip vadinami 1927-ieji. Tą vasarą tiek lijo, kad žemė vandens nebesugėrė ir paskendo žmonių bulvės.
„Ūkininkai Binkiai biednesniems žmonėms sakę: eikit, briskit, griebkit iš vandens, jei tik turit noro“, – anytos žodžius prisimena ji.
Sugriuvusį tiltą pamėgo menininkai
Tarpukariu kaimą jungiantis tiltas buvęs svarbia susisiekimo arterija, juo be perstojo dardėjo vežimai, reikalui esant ir mašinos pervažiuodavo. Vėliau, kai už poros kilometrų per Apaščią pastatė betoninį tiltą, medinuko gyvenimas tarsi apmirė.
Sovietmečiu čia jau nei šokių, nei susibūrimų nebevyko, tiltą nei kas beplovė, nei tręštančias dalis keitė.
Galiausiai juo net pėsčiam pereit ar dviratį persivaryt jau buvę pavojinga, po kojom išvien žiojėjo skylės.
Kad ir merdintis, tiltas tebebuvo išlaikęs savotišką trauką, čia nuolat atvažiuodavo fotografai ir tapytojai. Mat per Šimpeliškius tekančios Apaščios pakrantės yra labai vaizdingos, o ir nuo tilto atsiveria įspūdingas vaizdas.
2011 metais tilto remonto ėmėsi netoliese įsikūrusi medžio apdirbimo įmonė, ji davė medžiagų ir technikos, o darbus atliko Širvėnos seniūnijos žmonės.
Tiltas galėjo atgimti ir tokio pločio, kaip buvęs, bet patys šimpeliškiečiai pageidavo, kad jis būtų siaurutis, tik pėstiesiems, nenorėjo, kad juo automobiliai zuitų, drumstų ramų kaimo gyvenimą.
Ištampius likusią įrangą pastatus nugriovė
„Tarpukariu vienoje tilto pusėje buvo stambi pieno bendrovė, kitoje bendrabutis pieninės specialistams, todėl judėjimas iš vieno kranto į kitą buvęs didelis“, – pasakoja D.Verkelienė.
Stambiausi pieno bendrovės akcininkai buvo iš Šimpeliškių kilę broliai Jonas ir Martynas Yčai, pirmasis pedagogas ir švietimo ministras, antrasis – finansų ir susisiekimo ministras.
Iš pradžių nedidelis pieno punktas buvo įsteigtas Šlyžių palivarke, sovietmečiu to pastato vietoje kolūkis pastatė avidę.
Yčai su kitais akcininkais Šimpeliškių kaimo pašonėje pastatė naujus pieno perdirbimo bendrovės pastatus, čia buvo gaminama grietinė, mušamas sviestas, produkcija eksportuojama į Europą.
„Prie pieno bendrovės statybos prisidėjo ir mano senelis, jis buvo ir smulkus akcininkas“, – sako moteris.
Iš artimųjų pasakojimų ji žino, kad virš gamybinių cechų gyveno pienininko šeima.
Užėjus sovietams pieno bendrovė liovėsi funkcionuoti. Ilgus metus gamybiniai cechai ir sandėliai stovėjo tušti, tik viename kampe veikė pieno surinkimo punktas.
„Pieninė veikė tol, kol sugriuvo. 1972 metais aš dar dirbau pieno punktelyje, pastatai dar laikėsi. Paskui išvežiojo motorus, visą kitą įrangą – ir statinys susmego, tada kolūkis viską išgriovė ir šalia pastatė mažutę pieninę. Šiandien ir jos nebelikę“, – pasakoja pašnekovė.
Buvusios pieno bendrovės vietoje šiandien plyti krūmais užžėlęs laukas.
Prierašai po nuotraukomis:
1–2. Ties Šimpeliškiais Apaščios pakrantės itin vaizdingos.
3. Šimpeliškiečiai pageidavo, kad atstatomas tiltas būtų siauras, skirtas tik pėstiesiems.
4. Vietoj Šlyžių palivarke veikusios pieninės kolūkis pastatė avides.
5–8. D.Verkelienė prisimena vaikystėje matytus vaizdus, kaip kaimo vyrai prieš potvynį senąjį tiltą pririšdavo virvėmis.
9. Per naująjį lieptą gali ir pėsčias pereiti, ir pervažiuoti dviračiu.
10. Šiame lauke, palei žvyrkelį, veikė tarpukariu pastatyta pieno bendrovė, dabar jos nelikę nė plytos. A.Švelnos nuotr.
