Geras būdas išbandyti save
„Apie „Camino de Santiago“ – Šventojo Jokūbo kelią sužinojau Austrijoje, kai buvau dvylikos metų. Tada man parodė filmą apie tą kelią ir nuo tada ėmiau svajoti, pasakiau sau, jog kada nors šiuo keliu eisiu“, – pradėjo pasakojimą apie ypatingą savo šios vasaros kelionę būsima aplinkosaugos studentė Rusnė Sabonaitytė. Ji praėjusį pavasarį baigė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją.
Mergina kelionei ilgai rengėsi. Išnagrinėjo visus kelius, kaip geriau piligrimui pasiekti tikslą – Santjago de Kompostelos mieste esančią katedrą. Dabar pagrindinis kelias yra vadinamasis prancūziškas, taip pat yra kelias per Portugaliją, vienas iš trumpesnių – angliškasis kelias. Mergina pasirinko šiaurinį – „Camino del Norte“ kelią. Gal todėl, kad juo eina mažiausiai maldininkų.
„Norėjau save išbandyti, pamaniau, kad tai geras būdas atsipalaiduoti, pabūti vienai ir visas mintis susidėlioti į vietas. To neišeina padaryti čia, Lietuvoje. Čia visur esu apsupta žmonių, o ten didžiąją dalį laiko buvau tiesiog viena“, – pasakoja mėnesį kelyje praleidusi mergina.
Pažintys iš viso pasaulio
Vokiečiai, australai, olandai, anglai, brazilai ir amerikiečiai – juos neabejotinai įmanoma sutikti šiame kelyje. Rusnė įsitikino, kad šiame maldininkų kelyje nemalonių pažinčių nebūna, visi eina turėdami tikslą, nori patirti tų pačių gerų įspūdžių ir yra labai draugiški.
„Susiruošus vakarieniauti galima paprastai užmegzti pašnekesį, kalbėti su kuo nori ir bet kada. Aš atradau labai linksmų žmonių, tame kelyje jų pilna“, – pasakojo žygeivė.
Tačiau retas besileidžiantis į tokį žygį nujaustų, kad viena didžiausių bėdų – kitų piligrimų knarkimas. Juk miegoti tekdavo kukliose užeigose, vienoje patalpoje su kitais.
„Man tai buvo didžiausias iššūkis. Nemaniau, kad tiek daug žmonių knarkia, tad iš pradžių buvo sunku pailsėti“, – juokiasi mergina.
Pas vietinę gyventoją virė makaronus
Albergės – specialios vietos piligrimams apsistoti kelyje yra maždaug kas 15 kilometrų. Jose yra 1–2 kambariai su dešimčia dviaukščių lovų, dušai, tualetai, bet virtuvė – ne visada.
Rusnė prisiminė, kaip kartą neradusi albergėje virtuvės, makaronus išsivirė ispanės namuose.
„Pagalvojau, kad pusės kilogramo makaronų kitą dieną tikrai nesinešiu ant kupros, tad su savo „ispanų kalba“ iškeliavau į kaimelį, užėjau pas močiutę, paprašiau, kad ji man išvirtų pusę turimų makaronų. Ispaniškai, su „Google“ vertėjo pagalba, pasikalbėjom apie orą, pažiūrėjom žinias, pasakiau, iš kur esu“, – pasakojo Rusnė.
Tai buvo jos įsimintiniausias tos kelionės nuotykis.
Reikia perlipti per save
Mergina neslėpė, kad 30 dienų žygyje, siekiant įveikti 1000 kilometrų kelią, pasitaikė ir silpnumo momentų. Paklausta, ar per kelionę nė karto nenorėjo tiesiog susistabdyti mašinos ir bent mažą atstumą pavažiuoti, Rusnė atsakė, jog du kartus galvoje jai bandė suktis mintys apie pasidavimą, bet ji laiku atsimindavo, kad ne to čia atvyko iš taip toli. Tada geriau tiesiog sustodavo ir pagulėdavo, pailsėdavo, išmiegodavo visą naktį.
„Kartais sunku būdavo save motyvuoti, netgi vidury dienos, einant vienai. Bet išmokau save įtikinti, kad jei labai užsispirsiu, tai galiu atrasti savyje jėgų“, – prisiminė Rusnė.
Kelionę dar pratęsė
Pasiekus piligriminio kelio tikslą – katedrą Santjago de Kompostelos mieste, tenka rinktis – vykti namo arba dar šiek tiek pratęsti žygį papildomu maršrutu.
Rusnė nusprendė toliau eiti iki dviejų kyšulių. Vienas iš jų – Muksijoje. Sakoma, kad ten turi prasidėti tavo naujas gyvenimas.
„Ten iš tiesų labai gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Paskui atkakli žygeivė pasiekė ir Finisterę – vietą, dar vadinamą pasaulio kraštu. Išties, kai kurie piligrimai kaip pagrindinį tikslą mato ne Santjago, o Finisterę.
„Turistų ten sutikau daugiau nei piligrimų. Anksčiau visi piligrimai po žygio Finisterėje sudegindavo savo daiktus, kad atgimtų iš naujo. Aš jų nedeginau, ir tiek“, – juokiasi Rusnė. Šiuo metu ji jau išvykusi į Škotijos miestą Edinburgą studijuoti aplinkosaugos.
Autografas
„Norėjau save išbandyti, pamaniau, kad tai geras būdas atsipalaiduoti, pabūti vienai ir visas mintis susidėlioti į vietas.“ (R.Sabonaitytė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pasiekusi katedrą Santjago de Kompostelos mieste, Rusnė nusprendė eiti toliau.
2 „Camino del Norte“ kelią įveikusi R.Sabonaitytė nukeliavo iki pasaulio kraštu vadinamos Finisterės.
3. R.Sabonaitytė.
"Panevėžio kraštas", 2019 09 03