– Daugiau nei 3 dešimtmečius vadovaujate Dembavos vaikų darželiui, bet esate ir studentė – studijuojate Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo universitete. Paklausiu pajuokaudama: galbūt darželio pavadinimas „Smalsutis“ jus įpareigoja nuolat mokytis, smalsauti?
– Šiuo metu studijuoju švietimo vadybą magistrantūroje. Turėčiau baigti sausio mėnesį. Tai buvo dar vienas naujas mano gyvenimo projektas. Jau buvau baigusi pedagogiką dabartinėje Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir andragogiką – suaugusiųjų mokymą KTU. Pastaroji specialybė buvo visiškai nauja, taigi buvome bandomaisiais triušiais (juokiasi).
Kad galėtum kitus mokyti, pats nuolat turi semtis žinių. Vedu kursus, mokau mokytojus – miesto, rajono ir šalies mastu.
O vadyba reikalinga bet kurioje gyvenimo srityje.
– Su universiteto studenčių grupe sukūrėte internetinę programėlę „Pasimatuok profesiją“. Veikiausiai ji reikalinga ne tik mokytojams, bet ir vaikų tėvams? Dabar labai sunku visur spėti, sudėtinga augantiems vaikams patarti apie studijas, mokslus, profesijas, nes viskas taip sparčiai keičiasi. Vienos specialybės dingsta, kitos atsiranda.
– Tai tiesa. „Pasimatuok profesiją“ sukūrėme, kad palengvintume mokytojų darbą.
Mokytojai turėtų moksleivius supažindinti su įvairiomis profesijomis, bet jie patys labai užimti, neturi laiko. Mūsų idėja buvo, kad vienu ar keliais kompiuterio pelės paspaudimais mokytojai vienoje vietoje surastų viską, ko reikia.
Pavyzdžiui, mokiniai prašo supažindinti su kirpėjo, architekto, aktoriaus profesijomis – kaip tai padaryti, kur viską rasti? O pagal šitą programėlę mokytojai mato, kad, pavyzdžiui, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kviečia apsilankyti užsiėmimuose, ir užsisako pamoką. Arba mokiniai nori Ventės rage stebėti ornitologų darbą. Belieka su jais susisiekti ir nuvykti.
– Ar realiai jau galima naudotis šia programėle?
– Sukūrėme idėją – tikrai reikalingą, kaip visa tai galima būtų padaryti. Bet tai tiktai idėja. Tikimės, kad kas nors ja susidomės ir įgyvendins. Būtų labai gaila, jei idėja taip ir liktų universiteto kabinetuose.
Darbo rezultatas tikrai geras, nes sumanymas buvo apsvarstytas iš visų pusių. Grupėje dar dirbo bibliotekininkė, kultūros darbuotoja ir verslininkė. Mes, trys pirmosios, puolėme ją rutulioti su užsidegimu, o verslininkė vis sustabdydavo: „O kur pelnas? Kokia iš to finansinė nauda?“ Taip ji mus vėl įstatydavo į vėžes.
– Kodėl pačios neįgyvendinate idėjos? Juk iš šalies visuomet atrodo, kad tereikia noro...
– Labai daug ko reikia – tinklalapio, administratoriaus, parengti sutartis... Mes mąstėme net apie transporto priemonę, kuri vaikus nuvežtų į šias pamokas.
Visam tam sukurti reikia jėgų ir laiko, gerai išmanyti informacines technologijas.
– Kaip universitete gimsta tokios idėjos? Buvote keturios, negi nuomonės neišsiskyrė?
– Viena iš mūsų iš pat pradžių pasakė: „Aš turiu idėją.“ Pirminis variantas buvo visai kitoks – galvojome apie „simuliacinį namą“ su daug kambarių. Kiekviename kambaryje – vis kitos profesijos atstovai, sakykime, statybininkai, siuvėjai... Atvažiuoja mokiniai, pasiskirsto po šiuos kambarius ir mėgina dirbti su profesionalais.
Bet namo sumanymo teko atsisakyti, nes dėstytojas įspėjo: „Betgi kokios lėšos! Reikės gauti pastatą.“
Tuomet sprendimą išrutuliojome iki tokio taško, kad būtų galima dirbti nuotoliniu būdu.
– Turbūt moksleiviai noriai apsilankytų ir profesinėse mokyklose? Ten tikrai yra ką įdomaus pamatyti.
– Svarbu, kad moksleiviams leistų darbą „pačiupinėti“ dar iki studijų. Žinau tai iš savo darbo praktikos. Ateina darbintis merginos, bet, žiūrėk, padirbėja mėnesį ir sako: „Nors ir mokinuosi, bet šitas darbas tikrai ne man. Tikrai nedirbsiu.“
Būtų labai gerai, jei praktika būtų studijų pradžioje, o ne pabaigoje. Tuomet būsimi studentai įsitikintų, ar nori, ar gali, ar sugeba tai dirbti.
O kai praktiką atlieka mokslus baigdami – kas iš to? Juk studijos jau baigtos.
– Bet jei įsipareigotumėte praktikai priimti mokslų dar neragavusius jaunuolius, tuomet ir savo pačios darbą smarkiai apsisunkintumėte? Ir juk nebūtų jokių garantijų, kad tie jaunuoliai vėliau ateis pas jus dirbti.
– Apsisunkinčiau, užtat vėliau turėčiau stiprią komandą. O tuomet ir pačiai būtų lengviau dirbti. Ateitų tie specialistai, kurie ne svajonėse įsivaizduotų, o konkrečiai žinotų, koks darbas laukia.
Pavyzdžiui, ką daugelis žino apie sekretorės darbą? Dažnai atrodo, kad sekretorė verda kavą, priima interesantus, paprašyta kažką suranda... Tarsi užtenka būti gražiai ir mandagiai.
O pasirodo, kad sekretorės darbas net labai sunkus, nes reikia išmanyti įstatymus, Darbo kodeksą. Antraip kaip ji rašys įsakymus?
Jei visi galvosime, ar verta stengtis, tai kam išvis dirbti? Tegu šitie jaunuoliai po studijų įsidarbina ne mano vadovaujamame, o kitame darželyje – svarbu, kad teisinga linkme eitų.
Aš už tai, kad ateitų jauni darbuotojai, nes jie atneša kitokių vėjų.
– Kokioms specialybėms „Pasimatuok profesiją“ labiausiai tiktų? Mano nuomone, sunkus slaugytojų darbas. Lengviau įsivaizduoti, kaip pagelbėsi, slaugysi senus žmones, sunkius ligonius, nei realiai dirbti. Tai gali tikrai ne kiekvienas.
– Toks modelis: pirma praktika, o studijos – po jos, tiktų specialybėms, kai dirbti reikia su žmonėmis. Suprantama, jeigu jaunuolis rengiasi tapti gydytoju, operuoti niekas jam neleis. Bet jis pabūtų ligoninės aplinkoje, įsitikintų, ar toks darbas jo negąsdina.
– Programėlę kūrėte savo malonumui, ar ją kas nors vertino?
– Buvo kelių žmonių komisija, vertino visų darbus. Sakė pastabų, patarė, ką galima taisyti.
– Kaip jaučiasi direktorė prieš vertinimo komisiją?
– Universitete aš ne direktorė, o studentė. Žinojau, kur einu. Nors šioks toks šokas, kai laikau egzaminus, bet vėl pasijuntu studente, sutinku naujų žmonių. Sunku, pavyzdžiui, marketingas, verslo analitika, bet gaunu daug žinių.
Studijos labai įdomios, kitokios nei prieš porą dešimtmečių. Kai studijavau suaugusiųjų mokymą, vyko pasikalbėjimai, analizės grupelėse. O, prisimenu, egzaminai artėja ir nebesupranti: o tai iš ko laikysime? Teorijos tarsi nebuvo...
– Patartumėte visiems, kas gali, mokytis? Ar darželio darbuotojai seka jūsų pavyzdžiu?
– Studijuoti patarčiau, bet patarčiau ir gerai pagalvoti, pasirinkti ilgesnes ar trumpas studijas.
Jei nori greitai mokslus baigti, turi aukotis, nes paskaitos – po darbo. Jos trunka kelias valandas. Grįžti namo, atsiputi – ir vėl universiteto užduotys, atsiskaitymai. Rytą – į darbą, po jo vėl laukia mokslai...
– Nesate atsidususi, kaip toji garsioji frazė iš Moljero komedijos „Skapeno klastos“ – „Koks velnias mane nešė į tą galerą“?
– Ir ne vieną kartą! (Juokiasi.) Betgi pati norėjau, išsikėliau tokį tikslą.
O mano darbuotojai taip pat mokosi, turime magistrų, eina į kursus, veda mokymus. Negaliu sau laurų priskirti, kad tai daro mano pavyzdžiu sekdami, bet labai džiaugiuosi.
– Mokslininkai teigia, kad mokymasis labai naudingas smegenims. Be to, jis turbūt mintis nukreipia, ypač tokiu sudėtingu pasaulyje metu.
– Ir dar kaip nukreipia! Mintys verda. Gaunu žinių, kurios padeda darbe. Pavyzdžiui, vis galvodavau, kodėl darbuotojai nenori, bijo pokyčių, kodėl jiems priešinasi. Universitete atsakymus į šį klausimą man sudėliojo į lentynėles: nes patyrę nesėkmę puola į duobę, nes patogiau likti senoje įprastoje aplinkoje. Supratau, kad žmonėms reikia labai aiškiai pasakyti, kaip toliau viskas bus.
Studijuoti smagu, nes tiek daug idėjų sugalvojame! Mąstėme, kaip į senus nenaudojamus pastatus pritraukti šeimas su vaikais – gal siaubo kambarius įrengti ar diskotekas su šviesomis?
Kalbėjome, siūlėme, fantazavome – visas minčių lietus! Po to atsirinkome, kas labiausiai tinka.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Murauskienė įsitikinusi, kad pirmiausia jaunuoliai turėtų atlikti praktiką, o tik tuomet kibti į studijas.
2. Nuotraukose – darželio praeities ir dabarties akimirkos.
3. Piešiniai koridoriuose kelia nuotaiką vaikams ir darbuotojams.
4. Užrašas primena, kad kūryba vaikams suteikia sparnus skrydžiui.
A.Švelnos nuotraukos
