Kryžius piešė tiesiog pieštuku
Pasvaliečiai didžiuojasi, kad jų žemėje 1870 metais gimė garsus dailininkas A.Jaroševičius. Menininko žymiausias darbas – 1912 metais išleistas piešinių albumas „Lietuvos kryžiai“.
Pasvalietis istorikas Gražvydas Balčiūnaitis taip pat domisi senaisiais kryždirbių kūriniais, todėl neslepia, kad, vartant A.Jaroševičiaus albumą, sunku patikėti, jog dailininkas vien pieštuku sugebėjo tiksliai atkartoti drožėjų darbus.
„Neįtikėtina, kad iš tokio mažo kaimelio išėjo toks didelis talentas. Pasaulinio lygio parodų dalyvis, bet kartu ir paprastas kaimo mokytojas. Jis piešiniuose įamžino smulkiausias detales, net ir aplūžusius koplytėlių fragmentus, metalines saulutes. Nieko jis nepraleido, nieko nepagražino“, – kruopščiais dailininko darbais stebėjosi istorikas.
Įamžino daug gimtinės kryžių
Skrebotiškyje gyvenanti Albina Pribušauskaitė pasakojo, kad būsimasis dailininkas mokėsi vietos mokykloje. O dailės įgūdžius gilino A.Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge.
Ten mokslų siekusiam A.Jaroševičiui daug padėjo iškilus kraštietis inžinierius Petras Vileišis. Jų abiejų tėvų sodybas skyrė vos keliolika kilometrų. Todėl ir albumą „Lietuvos kryžiai“ A.Jaroševičius dedikavo savo geradariui, mokslus baigti padėjusiam P.Vileišiui.
„Labai svarbus faktas, kad įžangą leidiniui parašė tautos patriarchas, būsimasis Lietuvos Tarybos, paskelbusios Vasario 16-osios Aktą, pirmininkas, daktaras Jonas Basanavičius. O leidinį apipavidalino vienas garsiausių visų laikų Lietuvos dailininkų Antanas Žmuidzinavičius. Šios trys Lietuvos istorinės asmenybės viename leidinyje yra unikalus reiškinys. Tai taip pat rodo, koks jis tada buvo svarbus ir liko svarbus iki šiol“, – teigė G.Balčiūnaitis.
A.Jaroševičiaus išleistas originalus albumas dabar yra antikvarinė retenybė. Jo neturi nei Pasvalio krašto muziejus, nei Pasvalio Mariaus Katiliškio biblioteka. Ir pačiam G.Balčiūnaičiui taip pat teko vartyti tik albumo kopiją.
Istorikas džiaugiasi, kad leidinyje yra nupiešta nemažai Pasvalio krašto kryžių. Dailininkas piešė Saločiuose, Vaškuose, Pasvalyje, Girsūduose.
„Autorius apsiribojo daugiausia Panevėžio bei Šiaulių apskritimis. Būtent šiame albume pirmą kartą buvo pavaizduotas Kryžių kalnas. Jeigu būtų tęsęs savo darbą kitose Lietuvos vietose, būtų galėjęs sukaupti dar įspūdingesnį rinkinį. Žemaitijoje ar Mažojoje Lietuvoje juk vyravo kitos išraiškos priemonės, kitos formos, simbolika. Bent man nepavyko surasti faktų, kad dailininkas dirbo šiuose regionuose“, – į pasvarstymus nuklydo istorikas.
Albumą pristatė Paryžiuje
Pasak G.Balčiūnaičio, tik A.Jaroševičiaus dėka išlikę įspūdingi tautos kryždirbystės meno pavyzdžiai. Juolab kad kryždirbystę UNESCO pripažino saugotinu paveldu.
Pirmąjį didelės apimties lietuvišką leidinį apie liaudies meną išleidęs A.Jaroševičius jį pristatė ir tarptautinėse parodose. Viena jų buvo surengta Prancūzijoje.
„Dailininkas dalyvavo pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Nors vietos valdžia labai nenorėjo leisti lietuviams pasistatyti savo paviljono, A.Jaroševičiui pavyko išsiderėti, kad jis stovėtų. Jo pagrindinis akcentas – etnografiniai motyvai. Mat prancūzai bijojo susipykti su carine valdžia, nes tuomet dar buvo lietuviškos spaudos draudimo metai“, – pasakojo A.Pribušauskaitė.
Dar vienas A.Jaroševičiaus iki šių dienų išlikęs darbas – paminklas 1920 metais Giedraičių mūšyje su lenkais žuvusiems Lietuvos 9-ojo kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko kariams. Šis pulkas veiklą pradėjo Joniškėlyje, išaugo iš partizanų mirties bataliono. Net sovietmečiu paminklas nebuvo nugriautas, nes lietuviai kovojo su lenkais, o ne su rusais.
Žydaitę slėpė avilyje
G.Balčiūnaitis pasakojo, kad būtent Giedraičių valsčiuje, Molėtų krašte, garsus dailininkas su šeima ir gyveno. Netoli Jaroševičių buvo ir Malvinos Valeikienės sodyba. Moteris buvo iš netoli dailininko gimtinės esančio Tetirvinų kaimo kilusio vaistininko, lietuvybės skleidėjo Mato Valeikos našlė.
Abi šios šeimos, nebijodamas gresiančios žiaurios bausmės už žydų slėpimą, ryžosi jiems pagelbėti.
„Valeikų namuose slėpėsi iš geto pabėgęs anglų kalbos kursų vedėjas Gulgaševas. Paskui duktė Milda slapčia parsivedė savo gerą draugę, ką tik gimnaziją pabaigusią Esfirą Gutmanaitę. Šeima nutarė jai padėti. Po pusmečio žydaitę, vežime uždengtą šiaudais, išvežė į Karklynės vienkiemį pas Jaroševičius. Ten Esfira išbuvo iki 1943-iųjų rudens“, – pasakojo istorikas.
Sužinoję apie numatomas kratas, globėjai merginą slėpdavo bityne, kur ji ilgai tūnodavo viename iš 40 avilių. Tuomet E.Gutmanaitę nusižiūrėjo dailininko sūnus Algirdas. Bet tai buvo vienpusis jausmas, mergina pasirinko kitą. Nusivylęs vyras nebesislapstė ir išėjo į frontą, kaip ir jo įbrolis Petras. Abu žuvo prie Liepojos. Tėvas du mėnesius ieškojo sūnaus kapo, bet veltui.
Išsaugojo vienintelę dailininko nuotrauką
Jaroševičiai, pasak liudininkų, gedėjo ir raudojo visą mėnesį, po to smarkiai pasiligojo.
Tuo tarpu Malvina Valeikienė padėjo miške pasislėpusiems Esfiros tėvams. Tėvas neišgyveno, bet motina Beilė išliko ir su dukterimi po karo apsistojo Vilniuje.
E.Gutmanaitė mirė 1976 metais. Jos atminimą saugo duktė Guoda Litvaitienė, šeimos archyve išlaikiusi vienintelę A.Jaroševičiaus fotografiją.
2016 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi jau po mirties buvo apdovanotas A.Jaroševičius, jo žmona Marcelė ir giminaitė M.Valeikienė.
Skrebotiškyje esančiuose A.Jaroševičiaus tėvų namuose iki mirties gyveno dailininko brolis Martynas. Pasak A.Pribušauskaitės, tai – viena gražiausių ir labiausiai išpuoselėtų sodybų jų kaime. Dabar ją prižiūri M.Jaroševičiaus anūkai.
„M.Jaroševičius buvo labai apsiskaitęs, apsišvietęs žmogus, viskuo domėjosi. Jis buvo tarsi kaimo enciklopedija, su juo galėjai konsultuotis ir dėl istorijos, ir dėl šių dienų aktualijų. Jis mirė sulaukęs garbaus amžiaus – 93 metų. Kaimui jo labai trūksta“, – tvirtino A.Pribušauskaitė.
Filmą apie Skrebotiškio kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Skrebotiškio kaime iki šiol išlikęs namas, kuriame gimė A.Jaroševičius.
2. A.Jaroševičiaus brolio sodyboje taip pat stovi daug avilių. A.Švelnos nuotr.
