Kokią istorinę vertybę dar iškepti?
Biržų Jurgio Bielinio bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotoja ir pedagogikos studentė 25 metų Agnė Drevinskaitė pilna visokių talentų. Vienas jų – iškepti tikslias istorinių pastatų kopijas.
Pernai prieš Kalėdas ji visus nustebino meduoline Biržų pilimi. Baltasienė, raudonu, kaip originale, stogu pilis turėjo ir arkadą, ir užapvalintus langus, ir masyvias duris.
Šią vasarą bibliotekininkė vėl pateikė staigmeną: iškepė Astravo dvaro kopiją.
Iš meduolinės tešlos sukonstruoti šį statinį jai prireikė net 47 dienų.
Biržuose yra dar ne vienas istorinis, savo išvaizda patrauklus pastatas. Kurį dabar savo kepiniu atvaizduos konditerė, dar nežinia. Bet kad keps, tai tikrai.
„Tiesiog nežinau, už ko akis užklius. Yra senovinių namų, bažnyčios įspūdingos, reikia dar gerai pagalvoti, ką dabar ryšiuosi į krosnį šauti“, – šypsosi ji.
Dvaras atėmė net pustrečio mėnesio
Su A.Drevinskaite susitinkame Biržuose. Nors ji gyvena tėvų namuose Kirdonių kaime, bet vis ilgiau užsibūna ir miesto bute.
„Kol kas čia nėra orkaitės, sumaniusi kepti biskvitą turiu važinėti pas tėvus. Teks orkaitę įsitaisyti, nes kuo toliau, tuo labiau maisto gamyba mane traukia“, – paaiškina ji.
Iškepti gražiausią Biržų pastatą, kuriame įsikūręs muziejus „Sėla“, mergina sumanė prieš Kalėdas. Tiesa, iš pradžių norėjo kepti ne pilį, o meduolinį namelį. Bet ne tokį, kaip daugelis kepa, o įdomesnį. Taip ir susidėliojo idėja apie pilies kopiją.
Biržų pilį ji kepė kaime, ją sulipdė ir nuglazūravo per dvi savaites. Su Astravo dvaru užtruko pustrečio mėnesio dėl to, kad meduolinį pagrindą kepė tėvų namuose, o statinį lipdė ir glazūravo miesto bute.
„Sausainis toks dalykas, kad kepant tai išsipučia, tai susitraukia. Iš tešlos išpjaustai tiksliai pagal maketą, o atsivežus į vietą matai, kad detalės dydis pakitęs, netinka prie kitų pastato dalių“, – pasakoja, kodėl su dvaru ilgiau užgaišo.
Tešlą pjaustė pagal popierinius maketus
Ir pilį, ir dvarą bibliotekininkė kepė iš meduolinės tešlos, iš jos buvę lengviausia pasidaryti reikiamas detales.
Kad pastatų formos tortai būtų lygiai tokie, kaip tikrovėje, pirmiausia juos nusifotografavo, išmatavo ir iš popieriaus pasigamino tikslius maketus.
Tų maketų detales klojo ant iškočiotos tešlos ir kruopščiai pjaustė lygiai tokio pat dydžio dalis.
„Langus ir arkas iš karto tešloje išpjoviau, dvaro vitražus padariau iš susmulkintų ledinukų, kepant jie išsilydė ir gavosi lyg tikri spalvoti langai“, – atskleidžia konditerines gudrybes.
Meduolinėms detalėms sulipinti naudojo glazūrą, kurią gamino iš kiaušinių baltymų, citrinų sulčių ir cukraus pudros.
Abu keptus pastatus darė tuščiavidurius, tad dėl tvirtumo viduje sudėjo atramas iš pagaliukų.
Kepta Biržų pilis buvo 61 centimetro ilgio, 24 centimetrų pločio ir 29 centimetrų aukščio.
Astravo dvaras išėjo dukart ilgesnis: net 1,29 m ilgio ir 37,5 cm pločio.
Grožėjosi, kol langai ištirpo
Abu unikalieji kepiniai gaminti taip, kad būtų gardu valgyti, tačiau nė vieno jų niekas neparagavo.
Iškeptą Biržų pilį A.Drevinskaitė su namiškių pagalba nugabeno iki tikrosios pilies, kad kopiją ir originalą galėtų vieną šalia kitos nufotografuoti.
„Tėtis juokaudamas klausia, gal į muziejų nešiu?“ – sako, kad tas klausimas akimirksniu pakišo mintį, ką su kepiniu daryti. Ogi padovanos jį savo bendradarbėms, toje pat pilyje įsikūrusios bibliotekos darbuotojoms.
Į biblioteką įneštas kepinys kolektyvą apstulbino. Kepėja paaiškino, jog pilis valgoma, ne dėl grožio kepta, lai susilaužo gabalais ir pasivaišina visi.
„Bet niekas jos laužyti neišdrįso, laikė kaip eksponatą. Galiausiai apdulkėjo, aptupėjo musės, parsivežiau namo ir išmečiau į komposto krūvą“, – apgailestauja mergina.
Su Astravo dvaru išėjo panašiai, padovanojo jį siūlų fabriko administracijai, kuri tame pastate ir įsikūrusi.
„Kodėl mums? Ką su juo daryti?“ – kolektyvą irgi glumino įspūdingoji dovana.
Kepinio autorė paaiškino, kad skanėstą reikėtų kuo greičiau suvalgyti, jei ilgai laikys, jis valgyti bus nebetinkamas.
Niekam nekilo ranka tą grožybę sunaikinti ir į pilvą sukišti, tad tortinis dvaras iškeliavo į Biržų centre esančios fabriko firminės parduotuvės vitriną, čia kepiniu galėjo grožėtis visi biržiečiai.
„Buvo karščiai, vitražiniai dvaro langai ėmė tirpti“, – aiškina, kad ir tas konditerijos šedevras gyvavimą baigė ne pagal paskirtį.
A.Drevinskaitei tik šiek tiek buvo gaila, kad niekas neparagavo glazūruotų meduolinių sienų.
„Mane žavi pats gamybos procesas, o kas paskui su kepiniu nutinka – ne taip ir svarbu“, – sako mergina.
Visus vaivorykštės sluoksnius kepė atskirai
A.Drevinskaitė prisipažįsta, kad nuo mažumės virtuvės nemėgo, prie maisto gaminimo nė nesiartino, tik labai prispirta mamai padėdavo šį bei tą supjaustyti.
Pasak merginos, jos mama yra puiki šeimininkė, o štai jie, vaikai – du broliai ir sesuo – maisto gaminimu nesidomėjo.
„Kartą užkibau ant internete rasto keksiuko recepto“, – pasakoja, nuo ko prasidėjo kelias į konditerines paieškas.
Pirmą tortą iškepė prieš 5 metus brolio gimtadieniui.
„Bijojau želatinos, manydavau, kad nemokėsiu su ja elgtis“, – dabar juokiasi iš senų baimių.
Pirmas bandymas teisingai išplakti želatiną pavyko, ir nuo tada tortų kepimas įsivažiavo.
„Dabar man virtuvė – pagrindinis dalykas, ne tik tortai rūpi, norisi daug ką išbandyti“, – sako ji.
A.Drevinskaitės gaminti saldėsiai nuo kitų konditerių gaminių skiriasi puošyba. Meninių gabumų turinčiai kepėjai ne problema iš cukraus masės nulipdyti varlę, kiškį ar bet kokį animacinių filmukų personažą. O jei jau puošta gėlėmis, tai jos lyg tikros.
Jaunai moteriai labiausiai patinka kepti tortus, nustebinančius savo skoniais, kaip, pavyzdžiui, žalias žalutėlis biskvitas su špinatais.
„Kartą kepiau tortą, kurį prapjovus matėsi visos vaivorykštės spalvos. Kiekvieną dažytą sluoksnį teko kepti atskirai“, – pasakoja, kad tokiems dalykams ji turi begalę kantrybės.
Barškuolę nurainavo lietuviškai
„Kartais net pati nesuprantu, iš kur aš tos kantrybės turiu“, – juokiasi pašnekovė.
Matyt, ją išsiugdė per kitus pomėgius. Nuo pat vaikystės mėgo rankdarbius, mokykliniais metais net dalyvavo technologijų olimpiadose.
„Kūrybiniai bandymai man bangomis užplūsta, vieno ilgiau laikausi, kitą tik pamėginu ir liaujuosi“, – sako ji.
Būdama 14-metė susižavėjo origamiais – lankstymu iš popieriaus japonišku stiliumi.
„Sėdi ir lankstai šimtus detalių, paskui sėdi ir iš jų konstruoji figūras“, – prisimena pirmuosius „kantrybės kursus“.
Ko tik tada nėra padariusi! Visos namų sekcijos ir spintos buvo prikimštos popierinių kūrinėlių. Mergina rodo to laiko rankdarbį, grėsmingai išsirietusią barškuolę, kurios odos raštai sudėlioti iš... lietuviškų ornamentų.
A.Drevinskaitė baigė floristikos kursus, bet juose besimokydama suprato, jog su gėlėmis nedirbs.
„Mėgstu smulkmeniškai pasikrapštyti, o puokštę greit padarei, vakare, žiūrėk, ji jau šiukšliadėžėje“, – paaiškina.
Pasak pašnekovės, vienu metu buvo kvilingo – kompozicijų kūrimo iš popierinių juostelių – etapas. Prisikarpydavo šimtus metrų 5 milimetrų pločio spalvotų juostelių, iš jų dėliojo įvairiausius paveikslėlius.
Tada atėjo filmo modelino bangelė, iš specialios lipdymo masės darė figūrėles ir kepė jas orkaitėje.
Išbandyti makramė – rišimo mazgeliais, pynimo būdą nebuvo iššūkis, rankos jau buvo įgudusios su gerokai smulkesniais rankdarbiais.
„Pyniau tautines apyrankes, iš pradžių draugams su vardais, paskui su liaudiškais raštais“, – užsiėmimus vardija pašnekovė.
Įsivažiavusi pinti, Lietuvos šimtmečiui nupynė visą šimtą tautinių apyrankių. Vėliau jos iškeliavo pas draugus, bendradarbius ir pažįstamus.
A.Drevinskaitė puikiai žino, ką reiškia pamatyti ką nors pasipuošusį tavo kūrinėliu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Drevinskaitės iškepta meduolinė pilis buvo lygiai tokia pat, kaip originalas: su arkadomis ir bokšteliais.
2. Šią vasarą A.Drevinskaitė parodė naują meduolinį šedevrą – Astravo dvaro kopiją.
3. A.Drevinskaitė savo nuostabųjį kepinį – Biržų pilį – padovanojo bibliotekai, kurioje pati ir dirba.
4. Kepėja turi kantrybės prilipdyti ir cukrinių varliukų tortams papuošti.
5. Susižavėjusi origamiais mergina kurį laiką darė visokius gyvūnus.
6. Šie vilnoniai žvėreliai yra knygų skirtukai.
7. Lietuviškais raštais papuošta barškuolė.
8. Makramė technika pintos vardinės apyrankės.
9. Lietuvos šimtmečiui A.Drevinskaitė nupynė visą šimtą skirtingų tautinių apyrankių, jas dabar nešioja biržiečiai.
Asmeninio albumo nuotraukos
