Sekmadienio rytas. Praplėšiu akis. Galva vis dar sapninga ir mieguista.
„Kaip geeeera! Nereikia keltis!“ – rąžausi lovoje.
Atsikeliu, žvilgteliu į veidrodį, atšoku: „Kas čia per kūtvėla? Aaaa, tai čia gi aš.“
Nusprendžiu tingėti iki pietų – ar kas uždraus? Išgeriu kavos – ir vėl mikliai į lovą.
Ramybę pertraukia stiprus trenksmas į buto duris. Kas – gaisras? Potvynis? Žemės drebėjimas? Grėsmingai artėja asteroidas? Kitomis aplinkybėmis tikrai nebūtų ko taip daužytis.
Atsikeliu – gal kam tikrai nelaimė? Išeinu pro duris, laiptinėje girdžiu, kaip kažkas žemyn lipa. Persisvėrusi per turėklus šūkteliu, ar kas nutiko?
„Bulves parduodame“, – atsako vaikinas jaunu balsu.
Hmmm, bulvės tai gerai... Klausiu, kokių turi. Vaikinas apačioje tikina, kad visokių – kokių tik nori.
Sakau, kad ieškau pirkti, bet niekur nerandu ’Vilijos’ veislės. Tas tikina, kad turi.
„Ar tikrai? Ar nereikės man tuščiai laiptais laipioti? Nes kitokių nepirksiu“, – aiškinu.
Vaikinas vėl patvirtina, kad tikrai turi. Kviečia nulipti ir įsitikinti. Nelabai aš juo tikiu, betgi sakoma, kad viltis – kvailių motina: o gal?..
Pasieniais, kad tik kaimynai nepamatytų nesusišukavusios, nepasidažiusios, nusliūkinu iki prekeivių automobilio. Jame sumesti bulvių maišai – jos visos vienodos.
Bet vaikinas įžūliai išradingas, vardija iš anksto išmoktas veisles: čia vilija, čia vineta, adora, laura.... Plika akimi matyti, kad jos geltonos ir tikrai tos pačios veislės. Pakvimpa buitiniu kriminalu.
Sakau, kad vilijos veislės bulvės – iš išorės rausvos, o viduje baltos.
Vaikinas mobiliojo telefono internete karštligiškai ima ieškoti bulvių aprašymų. Iš šono pastebiu, kad suranda viliją ir kuo skubiau užverčia. Užtat triumfuodamas iš tolo rodo kažkokių geltonų bulvių nuotrauką, bet pavadinimą pirštu uždengia. Atseit, va, nepatikli kūtvėla, tai – vilija.
Darosi graudu, kad vaikinukas dėl kelių eurų pasirengęs bet ką meluoti, bet ką parduoti.
Mus stebi mašinoje sėdintis ūkio darbininkas. Juodais pirštais, nešvariomis panagėmis suėmęs čiulpia cigaretę.
„Cha, vilijos bulvės rausvos? Vidus baltas? Cha“, – krenkščia rodydamas išpuvusius dantis.
Negražus tas posakis, kad kaimo iš žmogaus neišmesi, bet šituo atveju labai tinkantis.
Vaikinas vis dar tikisi apgauti – iškrapšto bulvę iš vieno maišo, ją perpjauna ir rodo: „Žiūrėkite, vidus gi baltas.“
Pritrūkstu kvapo, nes bulvė geltonai geltona ir viduje. Gal jis nežino, kad moterų daltonikių nebūna?
„Eikit jūs...“ – numoju ranka. Beviltiška ką nors aiškinti. Norėčiau riebiai tolyn pasiųsti arba išbarti... Bet ar man vaikiną auklėti, juk greičiausiai jis turi motiną ir tėvą.
„O dundukų veislės irgi turite?“ – nusprendžiu pajuokauti.
Vaikinas net nesudvejoja.
„Žinoma“, – nemąstydamas žaibiškai pirštu duria į vieną iš maišų.
Neperku – tegu dundukai patys ir valgo dundukų bulves.