Mirtis nėra negraži
„Galerijoje XX“ pirmą kartą kaip menininkė visuomenei prisistato 25 metų panevėžietė Fausta Diržytė.
Per patį vasaros grožį surengta debiutuojančios autorės paroda „Žmogus“ nustebina rimtumu ir temos gilumu. Visas drobes jungia artėjimo link mirties, stovėjimo ant nebūties slenksčio ir išėjimo Anapilin motyvas.
„Mirtis nėra negraži, kai žmogus pažeidžiamiausias, atsiskleidžia tikrasis grožis“, – sako autorė.
Paveiksluose mirtis pateikta visokiais aspektais. Ji būna ne tik tuomet, kai miršta kūnas, gali kasdien laidoti vis kitą savo pavidalą.
O vieni dažniausių paveikslų personažų – artimiausi žmonės, močiutė ir senelis.
Lankytojams padėta ir vaišių: duonos bei druskos.
Jaunoji kūrėja yra žinomų panevėžiečių – architekto Gintauto Diržio ir psichologės Palmiros Diržienės – duktė. Tapytoja šalia savo vardo rašo ir pseudonimą Duona.
Parodos lankytojai, ieškantys ekspozicijos anotacijos ar bent trumpos autorės biografijos, randa eiliuotą prisistatymą:
„Kam pliurpt, kai kiti daug pliurpia,
Kam rašyt, kai kiti daug rašo,
O akis turi Tu –
Tai gali pasidairyt po mano sielą.“
Gamykloje atvėrė dailės studiją
Su F.Diržyte susitinkame nuslopus parodos atidarymo šurmuliui miesto centre, prie kavos puoduko.
„Vilniuje, sėdint ant grindų, pirmiausia atėjo į galvą žodis „druska“, po to „duona“, – pokalbį pradedame nuo raktinių nuorodų.
„Duona“ tapo kūrybiniu vardu, o „Druska“ prilipo jos įsteigtai tapybos studijai.
Nuo pavasario F.Diržytė panevėžiečius moko piešti, spalvomis ir linijomis išlieti viduje susikaupusias emocijas.
Studiją ji atidarė buvusios „Ekrano“ gamyklos gamybinėse patalpose.
Jei tiksliau, toji kūrybai pritaikyta erdvė gyvuoja jau 3 metai, tik anksčiau mergina ten nevedė mokymų.
Pašnekovė tikina, kad pedagoginės patirties jau turi, dar mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje visus metus vaikus mokė piešti, o per karantiną tapybą dėstė nuotoliniu būdu.
Svarbu pajusti artimą sielą
Kūrybiniu slapyvardžiu Duona, simbolizuojančiu kasdieniškumą, paprastumą, pirmapradiškumą, pasirašinėti ji ėmė prieš pusmetį.
„Ir gyvenime norėčiau eiti prie to paprastumo, gyventi vienkiemyje, nieko neturėti, iš visuomenės pabėgti į gamtą ir grįžti į save. Žmonės pas mane atvažiuotų, pamelžtų mano ožkas“, – išsako savo svajonę.
Anot pašnekovės, kai „Druska“ atvėrė duris trokštantiems mokytis tapybos, pirmą mėnesį buvo anšlagas, jaunoji mokytoja sulaukė net 40 suaugusių mokinių. Dabar, vidurvasarį, kai daugelis atostogauja, mokinių liko apie 15.
„Aš ne komercinė įmonė, neprivalau įtikti klientams, todėl kruopščiai atsirenku, ką įsileisti į studiją“, – sako ji.
Prieš paskirdama užsiėmimų laiką ji su būsimu mokiniu daug susirašinėja elektroniniais laiškais, galiausiai nusiunčia ilgą tekstą su savomis taisyklėmis.
„Studija giliau nei mano namai, bet ko nepriimsi. Kai ateina vidumi svetimas, gaunasi auros teršimas, tarp mūsų turi būti tas pats dažnis“, – aiškina menininkė.
Viena piešti atėjusi moteris F.Diržytei padovanojo druskos maišelį.
„Apsiverkiau. Nes ji suprato mane“, – pasakoja, kaip pajunta artimą sielą.
Menkinamą žodį verčia komplimentu
Toliau plėtojant paprastumo temą iš menininkės lūpų skrieja pagyrimai Panevėžiui. Gimtasis miestas jai daug labiau patinka nei sostinė.
Kai kiti menkinančiai taria, jog Panevėžyje gyvena „marozai“, F.Diržytė tą žodį priima kaip komplimentą. Anot menininkės, tai reiškia, kad panevėžiečiai, mažo miesto gyventojai, yra paprasti, be kaukių, o jei kas šiek tiek ir maivosi, dedasi kuo nesąs, tą kaukę lengva nuimti.
„Vilniuje daug identitetų, gausu demonstratyvumo, įsijautimo į kaži kokias roles, per ką nebematyti tikro žmogaus“, – lygina ji.
Dėl to, sako, sostinės nemėgstanti, net su draugais nenori
Vilniuje susitikti, geriau tariasi pasimatyti Panevėžyje.
Žmogus pats iš savęs šventas
Grįžtam į parodą. Pirmoji, ir dar personalinė. Ją suformavo per dvi savaites, nes pasiūlymą eksponuotis gavo netikėtai, kai „Galerijoje XX“ atsirado laisva parodinio laiko niša.
„Nenorėjau starto su nieko man nereiškiančiais paveikslais ir tuščiu pavadinimu. Parodoje daug bobutės ir dieduko – tie kūriniai man patys brangiausi. Būna kūrinių be motyvo, kai norisi patikti, o šitie darbai su motyvu“, – kalba autorė.
Dar paaiškina apie keistą virsmą: kol močiutė buvo gyva, ją nuo mažų dienų vadino bobute. Jai mirus iš atminties tarsi išsitrynė grubokas žodis „baba“, jį pakeitė švelnesnis ir lietuviškas „močiutė“.
Pavadinimas „Žmonės“ nėra nuoroda tik į figūras.
„Aš visad ieškau žmogaus sakralumo. Ne per religiją. Pats žmogus iš savęs yra šventas. Man patinka „nūdni“ žmonės, susigūžę, besislepiantys kamputyje“, – aiškina kūrinių gylį ir sako, į kokius personažus atkreipia dėmesį.
Pasiligojusią nešė ant rankų
„Turėjau kaimą pas senelius“, – nurodo vietą, kuri visad traukė.
Ir ne tik pati vieta. Žmonių gyvenimo būdas. Iš jo sėmėsi patirčių, sveiko požiūrio į reiškinius.
„Kaime nėra kaukių, ten visi mėšlini, nėra laiko kažką vaizduoti, kurti sau priedangas, nes nuolat reikia dirbti. O mieste sėdi, geri kavutę, turi laiko apsimetinėjimams, nors tikresnis būtum kai skuti bulves“, – dalijasi pastebėjimais.
Dieduko ir bobutės nebėra, jų gyvenimo atspindžiai dabar drobėse.
„Vis užmatau parduotuvėse spalvotų gėlių, spalvotas nešiau ir atsisveikinti su dieduku. Iš to radosi paveikslas, kur per rausvus gvazdikus virš pašarvotojo matyti šviesos vartai. Nesugalvojau, taip buvo“, – kalba apie kūrinį.
Bobutės mirties dieną atmintin įsirėžė akimirka, kai Amžinybėn išėjusiosios veidą irgi apšvietė saulės spindulys.
„Nežinau, kiek čia reikėtų rašyti, nesinori iš gyvenimo daryti cirko“, – trumpam suabejoja dėl savo atvirumo.
Sako, seneliai jai buvę labai brangūs, didele dalimi dėl to, kuo tapo, o kad eina kūrybiniu keliu, dėkinga būtent jiems.
„Man gražus žmogaus kūnas, visokios jo būsenos, kai susitraukia ir tarsi grįžta į pirmapradę būseną, kai tampa priklausomas nuo kitų. Močiutė buvo aukšta, sendama tarsi mažėjo, susmuko, galiausiai ją nešiau ant rankų“, – tuos pastebėjimus ir jausenas taipogi perkėlė į drobes.
Kartais ir tėtį pakritikuoja
F.Diržytė baigė Panevėžio 5-ąją gimnaziją.
Kalionė į menus prasidėjo nuo muzikos mokyklos, mokėsi groti pianinu, paskui perėjo į Dailės mokyklą.
„Nepatiko taisyklės, o dailėje jų minimaliai, mokytojai skatino viską daryti savo malonumui“, – sako mergina.
Po gimnazijos išvažiavo stoti į architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet pakako parengiamųjų kursų, kad suprastų, jog toji griežta ir sausa universiteto atmosfera ne jai.
Tą pačią specialybę mokytis Vilniaus dailės akademijoje pastūmėjo mama.
„Labai bijojau tenykštės bohemiškos auros, nes nesu baliauninkė“, – juokiasi.
Ir pasakoja, kad į akademiją atsekė paskui kavos puodelį.
Kai atvyko apsižiūrėti, dekanas ją pavaišino kava, o prie kavos užsimezgė ir įdomus pokalbis. Tiesa, labiau norėjo į grafiką ar tapybą, bet, kaip buvo nusprendusi anksčiau, visgi nusekė tėvo pėdomis, stojo į architektūrą. Dabar tuo labai patenkinta, nes besimokydama suprato, jog yra tikslus žmogus.
„Buvo tos bohemos, bet ne taip, kaip įsivaizdavau, visada galėjai rinktis kelią, buvo įvairovė“, – sako apie studijas.
Gavusi bakalauro diplomą F.Diržytė nė neketino ieškoti darbo pagal specialybę, o pasuko į tapybą. Tiesa, kartkartėm tėčiui patalkina ir architektūroje.
„Kurti statinius nematau prasmės. Man patinka eiti į žmogų, apkabinti jį iš vidaus, o architektūroje statai tik priedą prie gyvenimo“, – kalba apie šiandienines savo nuostatas.
Diržių šeima gyvena menininkų namais vadinamuose sublokuotuose kotedžuose šalia Skaistakalnio parko. Vienas iš tų statinių projektuotojų buvo ir G.Diržys.
„Kartais pakritikuoju tėčio darbą, bet neįžeidžiai, diskusijų lygyje“, – juokiasi ji.
Renka savo citatas
Pokalbio metu mergina retkarčiais čiumpa mobilųjį telefoną ir užsirašo pačios ką tik ištartus sakinius.
„Kolekcionuoju frazes, jas net vagiu iš draugų, dėl to kartais nepatogiai jaučiuosi“, – atskleidžia netikėtą pomėgį.
Užsirašinėti įdomesnes savo mintis ar keisčiau nuskambėjusius sakinius pradėjo tuoj po mokyklos baigimo.
Dabar jų, atspausdintų, turi storiausią knygą, joje gerokai per 300 lapų. Tuos užrašus kartkartėm pavarto ir aptinka vertingų dalykų.
„Frazės tiesiog ima ir atsitinka, specialiai taip nesukursi. Kartais ateina žodžiai, kurių esmės dar nesupranti, bet jie sėdi viduje ir gana. Kažkoks gylis. Čia kaip tapyboje, atsakymą piešinyje randu vėliau, kai turiu problemą“, – atskleidžia, kam to reikia.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
liepos 17 d. numeryje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Bobutė „bliūde“.
2. „Emocijos daugyba. Bobutės išėjimas“.
3. „Sušalusi pozuotoja“.
4. „Supasi“.
5. „Bobutė pirtyje“. Kūno metafora.
6. „Išblukimas“. Bobutės išėjimo motyvas.
7. „Tarp rožinių gvazdikų. Už šviesos vartų“.
8. Parodos lankytojams buvo padėta duonos ir druskos.
9. „Prausimasis“.
10. „Ožka“.
„Panevėžio kraštas“, 2021 07 17