Karas suskaidė ir visuomenę
Karas šalį suskaldė į kelias dalis, kaip kad turbūt suskaldo visus kraštus tokiu metu. Toli nuo fronto esančiuose regionuose yra daugybė vietovių, į kurias nė karto neatskriejo bombos ir nė karto nesuveikė pavojaus sirenos, o mokyklos, teatrai ir restoranai veikia kaip veikę.
Tačiau kuo arčiau fronto, tuo padėtis sudėtingesnė. Kai kuriose vietovėse ten pasilikusiems žmonėms tenka gyventi rūsiuose be elektros ir šildymo, užsidarius visoms parduotuvėms, bažnyčioms, ligoninėms ir girdint kasdienius sprogimų atgarsius.
Karas suskaidė ir visuomenę, nes vieni išsaugojo darbą, pajamas ir namus, o kiti privalo išsiversti iš minimalių pašalpų, neteko darbo ir turto. Vyrai irgi nevienodai priėmė iššūkį tapti tėvynės gynėjais, nemaža jų dalis slapstosi nuo šaukimo į frontą arba davę kyšius tapo „netinkami“ kariauti.
Du kryžius sujungė virve
Apie šiuos bailius ir išdavikus nebus kuriamos legendos ir dainos, o miestų gatvėms ir aikštėms jau dabar yra suteikiami didvyriškų kovotojų vardai. Jei kada nors po karo viešėsite Charkive ir aplankysite kapinėse Didvyrių alėją, atkreipkite dėmesį, kad tik du iš kelių tūkstančių kapų kryžių yra sujungti specialia virve.
Tokia virve alpinistai vienas prie kito prisiriša kopdami į kalnų viršūnes tam, kad jei vienas paslystų, kitas jį sulaikytų nuo kryčio į bedugnę.
Didvyrių alėjoje alpinistų mazgu amžiams buvo sujungti du neišskiriami draugai – Grigorijus Grigorjevas žuvo bėgdamas gelbėti sužeisto Aleksandro Zakolodno.
„Griša buvo pusmečiu jaunesnis už Sašą, tad šis jam visą gyvenimą buvo autoritetas, juolab kad Sašos pasiekimai kalnuose buvo gerokai svaresni. Kai pirmąją karo dieną Saša savanoriu užsirašė į frontą, supratau, kad manasis netrukus padarys tą patį. Taip ir nutiko, o mudu su žmona net nebandėme perkalbėti, nes jiedu buvo neišskiriami draugai“, – pasakojo Grišos tėvas, 63 metų Grigorijus Grigorjevas.
Nujautė mirties valandą
Virėjo profesiją įgijęs, tačiau metalo liejiku bei statybininku visą gyvenimą dirbęs G.Grigorjevas su žmona užaugino dukterį ir du sūnus.
Inžinerijos mokslus baigęs sūnus Griša įsidarbino statybų priežiūros inspektoriumi Charkivo merijoje. Vaikinas koordinavo rekreacinių miesto zonų statymą, o 2014 metais kilus mūšiams Donbase buvo atsakingas už Didvyrių alėjos įrengimą didžiausiose miesto kapinėse.
„Griša ne tik pats statė kapines, kuriose atgulė, bet ir nujautė, kad atėjo mirties valanda. Likus dviem dienoms iki žūties iš namų išvykdamas jisai įdavė man savo telefoną, kurį paprastai visada nešdavosi į užduotį, ir pasakė: „Einu ten, iš kur nesugrįžtama“, – prisiminimais dalijosi kario tėvas.
35 metų Griša su Saša tarnavo šturmo batalione „Kraken“. Jo nariai yra siunčiami į specialias puolamąsias užduotis, po kurių užimtą teritoriją palieka ginti kitiems kariams, o patys grįžta ilsėtis ir ruoštis naujai rizikingai operacijai.
Abu žuvo nuo bombų
Grišos slapyvardis buvo Kuba, nes jo vardas, pavardė ir tėvavardis yra vienodas žodis – Grigorijus Grigorjevas, Grigorijaus. Sašai iš karto prilipo slapyvardis Kalnas, nes kitiems kariams padarė didžiulį įspūdį žinia, kad šis yra užkopęs į vienuolika aukščiausių pasaulio viršukalnių.
Žygis prie Soledaro Grišai ir Sašai turėjo būti paskutinė ypatingos rizikos užduotis, nes po jos turėjo būti paaukštinti pareigose ir užsiimti operacijų planavimu, nes, būdami alpinistais, labai gerai „skaitė“ žemėlapius. Tačiau priešas juos netikėtai pastebėjo arba buvo įspėtas išdaviko, ir ėmė iš artilerijos šaudyti į pasaloje buvusius „Kraken“ kovotojus.
„Griša pasislėpė prie to pastato, į kurį kaip tik ir atlėkė bomba, jis buvo sunkiai sužeistas į krūtinę ir žuvo pirmas, o iš viso tada žuvo net šeši mūsiškiai. Kitoje pastato pusėje buvusį Sašą bomba kontūzijo, jis prarado sąmonę, bet kai draugų nešamas atsigavo ir išgirdo apie Grišos sužeidimą, pašoko ir svyruodamas nubėgo jo gelbėti, tačiau į tą vietą atskriejo dar viena bomba ir jis žuvo“, – kramtydamas lūpą pasakojo G.Grigorjevas.
Kai po paros paskambinęs būrio vadas Vasilijus, slapyvardžiu Biznis, pasakė neturįs ryšio su Griša, tėvai vylėsi, kad šis yra sužeistas arba pateko į nelaisvę. Tačiau vėliau paskambino mūšio dalyvis ir pasakė tiesą.
Iš kovos lauko Grišą pavyko išnešti tik po vienuolikos, o Sašą po trylikos dienų. Į pažinimo procedūrą nuvykę tėvai Grišą vos atpažino ir pasibaisėjo, kad visi žuvusieji mūvi vien kelnaites. Paaiškėjo, kad taip pasidarbavo rusai marodieriai, pagrobę žuvusių ukrainiečių karių drabužius bei ekipuotę.
Abu draugus viliojo kalnai
Griša su Saša būdami dešimtmečiai susidraugavo turizmo būrelyje. Į jį nuėjo trenerio paraginti iš skirtingų mokyklų, gyveno toli vienas nuo kito. Saša vėliau baigė Kūno kultūros institutą, tapo alpinizmo sporto meistru ir treneriu vaikų mokykloje.
Po to, kai Saša buvo pripažintas vienu geriausių šalies alpinistų, jį išrinko Ukrainos alpinizmo federacijos pirmininko pavaduotoju.
2013 metais kopiant į Nango Parbat viršukalnę Pakistane alpinistų stovyklą užpuolę islamo teroristai nužudė 11 užsieniečių, trys iš jų buvo ukrainiečiai iš Charkivo.
Nužudytas buvo ir 44 metų lietuvis Ernestas Markšaitis. Vienam Latvijos bei Kinijos turistui pavyko pasislėpti uolose, o A.Zakolodnas bei dar keli alpinistai liko gyvi, nes tuo metu lipo į viršūnę.
Griša laipiojo po neaukštus kalnus, teisėjavo alpinizmo varžybose, o medalius pelnydavo maratono bei triatlono čempionatuose.
Karo išvakarėse Griša visgi apsisprendė kartu su Saša kopti į viršukalnes, tačiau bėgdamas maratoną išsinarino koją – ir svajonė liko neįgyvendinta. Vaikinų draugystė niekada nenutrūko, Griša tapo vieno iš keturių Sašos vaikų krikštatėviu, nors pats šeimos nesukūrė.
„Griša neturėjo priešų, buvo labai taikingas, atviraširdis, visada lėkdavo į pagalbą kitiems. Kartu atstatėme ir praplėtėme iš mano tėvų paveldėtą namą. Jis svajojo nusipirkti kraną bei statyti namus parduoti, o aš būčiau dirbęs drauge. Slapta vyliausi, kad jis sukurs šeimą ir viename name kartu gyvensime, tačiau svajones sudaužė karas“, – liūdnai kalbėjo tėvas.
Sūnaus netektis – skausmas begalinis
G.Grigorjevas papasakojo, kad vyriausias sūnus Danila per nelaimingą atsitikimą jaunystėje tapo iš dalies neįgalus, gyvena su žmona, o jaunėlė duktė Daša per karą išvyko į Londoną, susirado vyrą brazilą, pagimdė anūką ir neseniai kartu atsikėlė į Vakarų Ukrainą.
Grišos netektis labiausiai paveikė tėvą. Po sūnaus žūties sveikata suprastėjo, ėmė šlubuoti širdis, pakriko nervai.
„Šiaip esu ramus žmogus, tačiau neseniai vienai mokyklos laikų bičiulei vos neužvožiau, kai ši mane pamačiusi gatvėje sušuko: „Kas geresnio?!“ Nejučiomis užvirė kraujas, nes kas gali būti gero palaidojus sūnų – kai šio nuolat ilgiesi, o laikaisi vien vaistais, vien tabletėmis stabdai savo verksmą bei skausmą“, – sakė tėvas ir nusisukęs ranka nubraukė ištryškusią ašarą.
G.Grigorjevas dvi mūsų pokalbio valandas laikėsi stoiškai, tačiau kai iš atsinešto maišelio ėmė traukti sūnaus pelnytus sporto apdovanojimus, o vėliau ir pomirtinius medalius bei kartu ėmėme vartyti nuotraukų albumą, nesusilaikė, jo skruostais nesustodamos ėmė riedėti ašaros.
„Į kapus dažnai nevažiuojame, nes gydytoja pasakė, kad turiu „paleisti“ sūnų, negaliu juo gyventi, nes taip esą bus lengviau ir man, ir jam ramiau kitame pasaulyje“, – prasitarė tėvas.
Kai atsisveikinant paklausiau, ar nepikta, kad nemaža dalis tautiečių vyrų kyšiais išsiperka nuo fronto, o dar daugiau slapstosi nuo šaukimo į kariuomenę, didvyrio tėvas pasakė, kad tai kiekvieno sąžinės reikalas, tačiau turint gėdingą sąžinę gyventi bus sunku, o likimas pats gali atkeršyti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Viršutinėje nuotraukoje Griša su Saša paauglystėje, o žemutinėje – prieš žūtį.
2. Už G.Grigorjevo nugaros – žuvusių „Kraken“ brigados kovotojų nuotraukos.
Nuotraukos iš asmeninio G.Grigorjevo archyvo
