Mazgų ir klaidų negali būti
Biržietės Jurgitos Grubinskaitės savaitgaliai prabėga parašiutininkų klube. 35 metų moteris ne tik žavėdamasi stebi narsuolių šuolius iš lėktuvo, bet ir turi rimtas, atsakingas pareigas. Ji supakuoja parašiutus, patikrina įrangą, kad pasiryžusieji išbandyti šuolį saugiai nusileistų.
„Mazgų ir klaidų čia negali būti“, – paaiškino moteris.
Ji tęsė, kad netgi nenumatytoje situacijoje ir ore yra išeitis. Jeigu nutiktų taip, kad dėl kokių nors priežasčių neišsiskleistų pagrindinis parašiutas, šuolininką išgelbėtų kitas – atsarginis.
„Sakoma, kad gyvenime mokomės iš klaidų, bet parašiutininkų klube mano darbas – kad atsarginio parašiuto neprireiktų“, – pasakojo biržietė.
Tiesa, pagrindinis parašiutas gali neišsiskleisti ir dėl šokančiojo klaidos.
Kartu su J.Grubinskaite parašiutininkus stebi jos 15 metų duktė Liepa. O 2 metais vyresnis sūnus Paulius jau išbandė šuolį.
Jausmų ir vaizdų vaivorykštė
Pirmą kartą J.Grubinskaitė iššoko su parašiutu būdama 27 metų. Apie tai papasakoti negali, nes dėl ore užplūdusio adrenalino šių įspūdžių nepamena.
Ji kalbėjo, kad kiekvienas šuolis vis kitoks, juos lygino su įvairių emocijų, jausmų, vaizdų, pojūčių, spalvų ir patirčių vaivorykšte.
„Dar nesugalvojau tikslių žodžių, kaip apibūdinti jausmą sklendžiant“, – prisipažino.
Pašnekovė jaučia: netrukus ateis metas, kai žengs lėktuvo link.
„Širdies kertelėje jau krebžda noras vėl iššokti, jis – kaip perlas kriauklelėje“, – šypsojosi moteris.
Kodėl šiuo metu nešokinėja, nenorėjo atvirauti. Tik tarstelėjo, kad dėl asmeninių priežasčių.
Saugojo, kad neužsikabarotų ant namo stogo
Lėktuvai, skrydžiai, šuoliai buvo J.Grubinskaitės svajonė nuo vaikystės. Sibire gimusi būsimoji parašiutininkė užaugo Biržų rajono Suosto kaime.
Jai, svajoklei, labai patikdavo stebėti sovietmečiu trąšas purkšdavusius ar erkes laukuose naikindavusius mažus lėktuvėlius. Mąstydavo, kokie laimingi žmonės juos valdo.
Dabar tokių lėktuvėlių nebepamatysi, užtat dangų raižo komerciniai ir keleiviniai geležiniai paukščiai.
J.Grubinskaitė šypsodamasi prisiminė, kaip tuomet ji, visai mergaičiukė, užsilipdavo ant didesnių akmenų, į šalis ištiesdavo rankas ir vaikiškai svaičiodavo, kad skrenda, kad ji – laisva kaip paukštis.
Tai supratę tėvai ėmė vienturtę dukterį atidžiau stebėti, kad šioji nesumanytų užsikabaroti ant namo stogo.
Sesuo pasakė: laikas
J.Grubinskaitė prisipažino, kad ją pirmajam šuoliui paskatino sesuo su vyru. Jie pasakė: „Vaikai jau ūgtelėję, laikas“, – prisiminė biržietė.
Šuoliui rengėsi abi su seserimi.
Prisipažino, kad abi užplūdo daugybė klausimų ir skirtingų jausmų: ir laimė, ir baimė, ir dvejonės, kaip viskas vyks, ką jaus, ar išsipildys lūkesčiai. Drąsino viena kitą.
Sesuo prieš žengdama iš lėktuvo sudvejojo, bet ryžosi. O J.Grubinskaitė, sulaukusi, kol instruktorius mostu ją pakvies prie atidarytų durų, net nesusvyravo.
Vėliau abi dar keletą kartų šoko su parašiutu, bet seseriai rimčiau užsiimti sportu sutrukdė aplinkybės.
Laisvas kritimas – gyvenimo svajonė
Iš pirmojo šuolio J.Grubinskaitė pamena tik tai, kaip čiuožtelėjo ant žemės. Instruktorius buvo prisakęs nebandyti leistis ant kojų, kad nesusižeistų. Aiškino, kad daug saugiau gultis ant šono.
Biržietė jo neklausė, ir tik griuvusi suprato, kad ant kojų išsilaiko tik patyrę parašiutininkai.
Negi jau pirmą kartą žmogus šoka be instruktoriaus?
To paklausta, pašnekovė aiškino, kad savarankiški šuoliai atliekami iš 1,5 kilometro aukščio. Parašiutas išsiskleidžia pats, o drąsuoliui belieka per raciją klausyti instruktoriaus nurodymų ir gėrėtis prieš akis atsivėrusiais vaizdais.
Po kelių tokių šuolių J.Grubinskaitė ėmė svajoti pakilti dvigubai aukščiau ir pajusti, kas tai yra laisvas kritimas iki momento, kol išsiskleidžia parašiutas.
„Ką toliau turiu daryti?“ – klausinėjo ji.
Tuomet ji šoko kartu su instruktoriumi iš 3 kilometrų aukščio. Visas darbas teko instruktoriui, bet per šį išbandymą J.Grubinskaitė įsitikino, kad būtent tokie šuoliai yra jos gyvenimo svajonė.
Derybos su šeima dėl kursų
Norint šokinėti iš tokio aukščio, reikia išlaikyti specialius pagreitinto parašiutininkų rengimo kursus.
Privalomi 8 šuoliai – su vienu ir su dviem stebinčiais instruktoriais, atliekant ore tam tikras užduotis.
Suklydus ir neatlikus užduoties, šuolį reikia pakartoti. Kartojama, kol viskas idealiai pavyks.
J.Grubinskaitė sakė, kad tokie kursai – brangus malonumas. Prasidėjo derybos su šeima.
„Užsispyriau, kad viską iš karto padarysiu. Sutikau, kad jei prireiks kartoti nors vieną šuolį, tuoj pat viską mesiu“, – prisiminė drąsuolė.
Ir ji pasirengė taip gerai, kad nieko kartoti nereikėjo.
Gąsdina gylis ir žemas aukštis
Paklausta, ar jos pomėgis žmones stebina – juk daugelis paniškai bijo aukščio, J.Grubinskaitė atsakė, kad nejaučia didelio aplinkinių susidomėjimo. Mat draugai prie šios minties seniai įpratę, o nepažįstamieji net nežino apie jos drąsų pomėgį.
„Kiekvienam savi pomėgiai, savos svajonės ir troškimai. Aš, pavyzdžiui, nė už ką nedrįsčiau nerti giliai po vandeniu. Vieni bijo aukščio, kiti – gylio“, – aiškino pašnekovė.
Ji juokdamasi sutiko, kad yra žmonių, kurie nedrįstų nei nardyti, nei žengti per atdaras lėktuvo duris.
Moteris atviravo nesanti bebaimė ir dėl to, kad vengia žemo aukščio. Pavyzdžiui, nejaukiai jaučiasi stovėdama ant ne visai stabilios kėdės pusės metro aukštyje. O štai didelio aukščio baimė gal ir buvo, bet seniai išgaravo.
Prieš šuolį jaudinasi
„Aukščio suvokimas ore visiškai kitoks negu ant žemės. Tai sunku paaiškinti. Prieš šuolį jaudinasi netgi patyrę instruktoriai – ne tiktai dėl savęs, bet ir dėl klientų“, – kalbėjo J.Grubinskaitė.
Ji pati prieš šuolį irgi turi savo ritualą pasikalbėti su kažkuo iš aukščiau, kad viskas sklandžiai vyktų, kad visi laimingai nusileistų.
„Bet visi mes pasirenkame tuos dalykus, dėl kurių jaučiamės laimingi“, – atviravo moteris.
Pašnekovė pritarė, kad jaudulys ir stresas gyvenime dažnai būna postūmiu ką nors keisti, ryžtis svarbioms permainoms. Tik svarbu išmokti su jauduliu susidoroti.
Biržietė prisiminė, kaip jų klube su instruktoriumi pirmą kartą gyvenime iššoko 76 metų moteris. Tai buvo jos svajonė nuo mažens, ir tik sulaukus tokio amžiaus palankiai susiklostė aplinkybės, todėl moteris ryžosi ją įgyvendinti.
„Tai žavu“, – šypsojosi J.Grubinskaitė.
Jau pasirengę šuoliui su parašiutu žmonės labai retai išsigąsta ir paskutinę akimirką atsisako šokti. Biržietė prisimena per 8 metus šitaip nutikus tik porą kartų.
Tikėjosi, kad vaikai nesusižavės
J.Grubinskaitė nieko niekuomet nėra atkalbinėjusi nuo šuolio su parašiutu. Bėdų dėl širdies, kraujotakos ar plaučių turintieji patys žino, kad šis sportas gali jiems pakenkti.
„Jeigu pasiryžo – būtų negarbinga bandyti atkalbėti. Tik manau, kad su parašiutu šokantys 9 ar 10 metų vaikai dar nesupranta, kas įvyko, dažniausiai nusileidžia išsigandę ir sutrikę. Šis noras turi ateiti neskubinant, natūraliai“, – aiškino.
Moteris didžiuojasi sūnumi Pauliumi, kad jis išdrįso šokti su parašiutu, ir ne bet kokiu, o senoviniu desantiniu. Šį parašiutą valdo ne žmogus, o vėjas, todėl juo leistis kur kas pavojingiau.
„Jis už mane narsesnis, aš nedrįsčiau“, – didžiavosi sūnumi.
Pašnekovė atviravo besidžiaugianti, kad Paulius išbandė šuolį, bet šios veiklos neketina tęsti.
„Širdies kamputyje visuomet tikėjausi, kad vaikai šuoliais nesusižavės. Ir net ne dėl to, kad bijočiau traumų. Tiesiog žinau, kas tai yra adrenalino antplūdis. Emocijų tiek daug, kad kelias dienas vaikštai lyg nesavas, o juk laukia darbas, pareigos“, – prisipažino.
Visi laimingi, nes mama laiminga
Liepa korespondentei sakė, kad stebėti parašiutininkus jai labai patinka. Mergaitė mintyse įsivaizduoja, koks smagumas į žemę žvelgti iš aukštai, koks tai grožis.
Ji mato linksmus ir nustebusius žmonių, kurie šoko pirmą kartą, veidus. Tokios nuostabos niekur kitur ji nėra pastebėjusi.
„Ir aš galvoju šokti, bet ne dabar, vėliau“, – ramiai kalbėjo.
Liepa džiaugėsi, kai mama šokinėjo, bet dėl jos smarkiai jaudindavosi. Net ir žinodama, kad mama ore nerizikuos, bus atsargi.
Jei mama kurią nors dieną vėl ryšis šuoliui su parašiutu, Liepa šeimoje bus pirmoji, tai sužinojusi ir išvydusi.
„Džiaugiuosi, kad mama užsiima tuo, kas jai patinka. Ji laiminga, o dėl jos ir mes laimingi“, – sakė parašiutininkės dukra.
Prilygtų kelionė jachta aplink pasaulį
J.Grubinskaitė apgailestavo, kad jos tėvo nebebuvo gyvo, kai ji pirmą kartą šoko su parašiutu ir negalėjo su juo pasidalyti savo emocijomis, įspūdžiais.
„O mama dėl manęs baiminasi iki šiol. Paklausia, ar vėl šokinėsiu, bet pati virpa iš jaudulio. Ji šuoliui niekuomet nebūtų ryžusis, nes aukščio baisiai bijo, bet mano svajonę visuomet palaikė“, – kalbėjo biržietė.
Moteris dirba vaikų darželyje mitybos organizavimo ir priežiūros specialiste, sudarinėja valgiaraščius, atsižvelgia į alergiškus vaikus.
„Bet namuose maistą labai skaniai gamina ir mano draugas Lauras, todėl dalijamės šiomis pareigomis“, – kalbėjo.
Paklausta, ar tokia drąsi moteris turi ir kitų didelių gyvenimo svajonių, ji atsakė, kad parašiutizmui prilygtų nebent kelionė jachta aplink pasaulį.