Jau sėdi savo rogėse
Dieną studijos Vilniaus universitete, po to – tiriamasis darbas laboratorijoje. Namo tenka sugrįžti ir dešimtą ar vienuoliktą vakaro, o retsykiais – net pernakvoti laboratorijoje.
O juk dar reikia suspėti į sporto klubą, vieną kitą valandėlę skirti savo senam pomėgiui – per teleskopą stebėti žvaigždėtą dangų, planetas, Mėnulį.
Tokiu ritmu gyvenantis 23 metų panevėžietis Lukas Krasauskas, kalbėdamasis su korespondente, nesiskundė nei nuovargiu, nei laiko stoka. Priešingai, patikino, kad jaučiasi sėdintis savo rogėse.
Vaikinas jau baigė biochemijos bakalauro studijas, o dabar studijuoja molekulinę biotechnologiją.
Laboratorijoje, vienoje iš tokių nedaugelio šalyje, Lukas su kolegomis tyrinėja baltymus ir jų poveikį neurodegeneracinėms ligoms, tokioms kaip amžiaus rykštė – Alzheimerio ar Parkinsono ligos. Iš viso tokių ligų yra daugiau nei dvi dešimtys, tik kitos žmonėms kur kas mažiau žinomos.
Galbūt ne kam kitam, o Lukui ir jo bendraminčiams pavyks surasti būdą, kaip padėti šiomis ligomis jau sergantiems žmonėms arba joms užkirsti kelią.
„Vienas iš paprastų dalykų, manoma, atitolinančių neurodegeneracines ligas, yra žalioji arbata. Ji slopina procesus, galinčius jas sukelti“, – aiškino panevėžietis.
Tiki gyvybės mokslų sprogimu
„Gyvybės mokslų sprogimas pasaulyje dar neįvyko, tai nutikti turėtų apie 2030 metus. Panašiai kaip mūsų gyvenime staiga atsirado kompiuteriai, taip ir mūsų moksle dar turėtų įvykti daug svarbių atradimų“, – viliasi Lukas.
Jis tiki, kad kada nors Alzheimerio ir Parkinsono ligos bus įveiktos. Amerikiečiai jau turi patvirtintus vaistus nuo Alzheimerio ligos. Vieniems jie padeda, kitiems, deja, ne. Bet vis vien tai didžiulis mokslininkų žingsnis į priekį, nes iki šiol pasaulyje nebuvo jokio vaisto nuo šios baisios ligos.
Lukas baltymus tyrinėja laboratorijos mėgintuvėliuose, nagrinėja, kaip jie sąveikauja vieni su kitais ir su įvairiais junginiais.
Jis visiškai supranta tuos žmones, kurie neįsivaizduoja, nei kaip atrodo baltymas, nei kaip jį tyrinėti.
„Baltymų yra daugybė, jų formų – didžiulė įvairovė. Nieko keista, jei žmonės apie juos neturi supratimo, juk yra sričių, kuriose ir aš nenusimanau“, – šypsojosi panevėžietis.
Svajojo būti profesoriumi
Dar mokydamasis Panevėžyje, 5-ojoje gimnazijoje, Lukas buvo vadinamas vienu gabiausių ir aktyviausių mokinių, tad galėjo rinktis bet kurią specialybę. Kuo gi patraukė biochemija?
„Daug kuo norėjau būti: istorijos profesoriumi, astronomijos profesoriumi, geografijos profesoriumi“, – dėl savo nemenkų mokyklinių užmojų juokėsi vaikinas.
Bet aštuntoje klasėje prasidėjo chemijos mokymas, ir chemija iškart sužavėjo.
Kartu pradėjo gilintis į biologiją. Jau devintoje klasėje apsisprendė studijuoti biochemiją.
Taigi nebuvo tokios akimirkos, kurią pašnekovas galėtų laikyti nušvitimu, kad biochemija yra jėga. Šioms studijoms jis rengėsi kryptingai, nuosekliai ir planingai.
„Jau studijuodamas važinėjau per mokyklas su mobiliosiomis laboratorijomis pristatyti gyvybės mokslų. Gaila, kai vienuoliktokai ar netgi dvyliktokai dažnai dar neapsisprendę dėl savo ateities, nors egzaminai – visai čia pat“, – stebėjosi.
Trečią sykį to paties nekartoja
Dirbti universiteto laboratorijoje privaloma studijuojant ketvirtame kurse, bet Lukas pradėjo po pirmo kurso.
„Kuo anksčiau pradėsi, tuo daugiau patirties įgysi, bus lengviau. Viskas labai patogu, nes ir studijos, ir darbas vietoje – tame pačiame pastate“, – džiaugėsi vaikinas.
Pirmuosius dvejus metus laboratorijoje jis mokėsi, o dabar jo darbas – mokslinis, tiriamasis.
Panevėžietis atviravo, kad ne kiekvienas bandymas išsyk pavyksta. Jei nesiseka ir reikia vis kartoti, susėda su kolegomis ieškoti priežasties.
Paklaustas, ar kartoja po 10, o gal 20 kartų, pašnekovas juokėsi.
„Kai nepavyksta pirmas bandymas, vadinasi, galėjai suklysti pilstydamas medžiagas. Jei nepasiseka ir antrą kartą – yra kažkokia kliūtis. Todėl dar trečią sykį tą patį bandyti nebėra tikslo. Kažką reikia keisti. Ir keiti, nes rezultatas veža. Jei viskas būtų lengva, tai nebūtų mokslas“, – paaiškino.
Įdomu ieškoti ir surasti
Lukas pripažino, kad laboratorijoje jam užtenka kantrybės ir kruopštumo, nes pasiekęs rezultatą jaučiasi laimingas.
„Maži laimėjimai didina užsidegimą“, – šypsojosi.
O kai viena po kitos išpuola nesėkmės, motyvacija mažėja.
Ką Lukas pasirinktų, jei galėtų: kad viskas gyvenime iškart pasisektų ar vis dėlto nueitų sunkesniu ieškojimų keliu?
„Smagu, kai gauni rezultatą, bet įdomu ir tyrinėti, nugalėti kliūtis, rasti sėkmės raktą. Jei viskas ir visuomet pavyktų, gyvenimas taptų nuobodus“, – dėstė.
Jis manė, kad aplinkiniams mokslinis darbas atrodo rutina, nes tyrinėdamas nepaskubėsi ir kitų nepaskubinsi.
„Kiekvienam – savo. Man įdomu vis kažko ieškoti ir surasti“, – tikino.
Nesipurto ir mokytojo profesijos
Lukas tęsė, kad vieniems mokslininkams patinka sugalvoti naujų idėjų ir jas įgyvendinti. Bet duonos kąsnis garantuotas tik tuomet, jei yra kas tas idėjas finansuoja.
Kiti, pabaigę studijas, pasirenka monotoniją, darbą įmonėse ir kasdien atlieka tas pačias užduotis. Nuobodu, užtat pajamos jiems garantuotos.
„Rutininio darbo nenorėčiau, bet nežinia, kaip pasisuks gyvenimas. Norėčiau tiriamojo darbo, o jeigu ką – sutikčiau dirbti mokytoju. Profesija įdomi, tik atlyginimas nepatrauklus“, – atviravo.
Lukas džiaugėsi, kad mokslo sektorius šalyje plečiasi, investicijos didėja. Į užsienį jam norėtųsi išvykti, bet tik laikinai.
„Doktorantūrą studijuoti ketinu Lietuvoje. Sąlygos labai geros ir finansine, ir galimybių prasme“, – optimistiškai kalbėjo.
Būta visokių nuotykių
Kaip į studijų pasirinkimą reagavo tėvai?
Lukas pasakojo, kad mama Renata Krasauskienė yra tiksliukė, o tėvas Darius – humanitaras. Jiedu tikėjosi, kad sūnus taps mediku, bet nestojo skersai kelio.
„Tik mama labai stebėjosi, kad aš vaikystėje turėjęs šitiek baimių renkuosi chemiją, kur daugybė pavojingų medžiagų“, – pasakojo.
Ir iš tiesų būta „nuotykių“, kurių jis niekad nekartotų.
Lukas papasakojo į atmintį įstrigusį dar gimnazijoje atliktą dramblio dantų pasta vadinamą bandymą.
„Per šį eksperimentą iššauna putos, bet tokio kalno putų nesitikėjome. Jos užliejo tris stalus ir sceną. Ne tik kitus nustebinau, bet ir pats nustebau“, – prisiminė.
Pasirodo, šitose putose būna dažomosios medžiagos, tad mokytoja su eksperimentatoriaus klasiokėmis ėjo grindų plauti. Tiesa, ne veltui – už balą kontroliniame darbe.
Šis prisiminimas kelia šypseną, bet kitas pasakojimas – visai kitoks.
Tuomet Lukas įkvėpė užvirusios rūgšties garų. Nutvilkė jausmas, tarsi degintų plaučius.
Tai – nesmagiausias vaikino patyrimas.
Lukas sakė, kad Juozo Balčikonio gimnazijoje besimokanti sesuo Akvilė taip pat linkusi į chemiją ir biologiją. Galbūt ji įgyvendins tėvų svajonę ir taps gydytoja.
Kalėdų dovana – teleskopas
Po darbo sutemus Lukas atsigauna stebėdamas žvaigždes ir planetas per teleskopą.
Yra stebėjęs Saturną, Jupiterį, Venerą, Marsą, įspūdingai atrodo žvaigždžių spiečiai.
Mėnulis per teleskopą atrodo lyg vaizdas iš atviruko, galima jį priartinti iki kraterių ir lygumų.
„Panašų vaizdą gali pamatyti ir internete, bet gyvai stebint apima ypatingas jausmas. Tiek daug gyvybės, nepažintų pasaulių“, – džiaugėsi.
Pirmasis jo teleskopas buvo su mikroskopu. O antrąjį, daug galingesnį, per Kalėdas padovanojo tėvai ir seneliai.
Ar labai nustebino tokia dovana?
„Tikėjausi. Klausė, kokio reikia, o po to kartu važiavome pirkti“, – juokėsi.
Daugiau: burnos higiena
